Artūrą Paulauską atstatydinus iš Seimo pirmininko pareigų, o sykiu iškilus grėsmei Antano Valionio ir Vilijos Blinkevičiūtės postams Vyriausybėje, Artūro Skardžiaus ir Alvydo Sadecko – Seime, nemaža dalis politologų ir šiaip mėgstančių viešąjį rašymą paskendo raudose ir vaitojimuose, kuriuos paįvairindavo dantų griežimu ant netikėlių konservatorių.
Atrodytų, iškilo grėsmė valstybės pamatams, nes „valstybininkai“ išeina. Ar tie patys, kuriuos prisimename iš garsiojo 1999 metų spalio mėnesio mitingo, kada būsimasis Naujosios sąjungos 2000 metų sąrašo į Seimą kandidatas Nr. 2 Rolandas Pavilionis ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų, Arvydui Juozaičiui plyta mojuojant, suvežtiems iš visų Lietuvos kampų rėmėjams ūbavimais pritariant, piktinosi krašto apsaugos „per dideliu finansavimu“?
Ar ne Naujoji sąjunga per savivaldybių rinkimus organizavo parašų rinkimų vajų dėl biudžeto perskirstymo, krašto apsaugos „apetitui sustabdyti“, kartu iš esmės pasisakydami prieš Lietuvos narystę NATO ir populistiškai priešpriešindami valstybės saugumo reikalus švietimo reikalams?
Praėjusios savaitės „Lietuvos ryto“ puslapiuose rimtas apžvalgininkas Aleksandras Matonis, tarsi užmiršęs socialliberalų anų dienų populizmą, kuris padėjo jiems ateiti į valdžią 2000 metais, graudenosi dėl A. Valionio likimo, priekaištaudamas netoliaregiams politikams, dėl kurių netenkame ministro, kurio dėka „sugriežtėjusi atranka į diplomatinę tarnybą“.
Sutikdamas su A. Valionio darbo iš esmės teigiamu įvertinimu, niekaip negaliu pritarti teiginiui apie gerą tvarką parenkant diplomatinius valstybės atstovus. Štai tik keletas pavyzdžių: į itin jautrų ir svarbų Lietuvai generalinio konsulo Kaliningrado srityje postą paskirtas ambasadorius Viktoras Baublys, pagarsėjęs savo antipatija Gruzijos ir Ukrainos demokratiniams procesams ir jų lyderiams, Juozo Bernatonio skyrimas į Estiją – be komentarų, Vygando Ušacko „sėkmingas“ klausimo išsprendimas veikiau rodo ne diplomatinį ministro talentą, o asmeninių simpatijų ir antipatijų įtaką jo sprendimams.
Teisybės dėlei reikia priminti, kad ir Gedimino Vagnoriaus laikais skiriant diplomatus būdavo ne mažiau keistų sprendimų, tačiau kažkas juk turi sutraukyti ydingą, dažnai nomenklatūrinę bičiulių tapimo diplomatais praktiką. Ministrui A. Valioniui tas nepavyko.
Ir pabaigoje. Naujosios Sąjungos ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos populizmo lyderiu Viktoru Uspaskichu tik patvirtina, kad pradėjus politinę karjerą ant populizmu šeriamo arkliuko likimas vienas – V. Uspaskicho politinė skerdykla.
Audronius Ažubalis yra Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, Tėvynės sąjungos frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
