Su Lietuvos generalinio konsulato Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje kultūros atašė Arvydu Juozaičiu Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ kalbėjosi Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.
– Pasirodė naujausia jūsų meninės publicistikos knyga „Karalių miestas be karalių“ ir šį kartą ji yra skirta Karaliaučiui. Knygos prologe jūs rašote: „Kiekvieną lietuvį bent kartą gyvenime baltiška siela turi atvilioti prie Karalių rūmų griuvėsių, kur buvo išspausdinta pirmoji mūsų knyga. Tikriausiai ir aš atsiradau čia tuo pačiu tikslu, kad ranka pasiekčiau pasakiškoje tolybėje dunksančią pradžią“. Sakykit, ar toks ir būtų jūsų atsakymas į tradicinį pokalbio pradžios klausimą – iš kur ir kaip atsirado ši nauja knyga?
– Šiaip knygos gimsta iš gyvenimo. Gyveni ir galvoji, kas čia vyksta, ir tada rašai. O jeigu dar keliesi penktą valandą ryto, kaip kad aš darau, tai yra kelios valandos prieš darbą, kai gali rašyti ir mąstyti apie tai, kas nuveikta praeitą dieną. Aš žinojau, kad rašysiu knygą, nes bet kurioje situacijoje rašau. Tik reikia šiek tiek romantikos, kad knyga taptų patraukli ne tik tau, bet ir kitiems. Ta romantika – dunksanti pradžia arba griuvėsiai, Kaliningrade jos yra per akis. Todėl aš ir sakau, kad ten yra sąmonė ir yra pasąmonė. Sąmonėje tu gyveni, o pasąmonėje tu krapštai. Krapštai atsiminimus, krapštai įsivaizdavimą ir visus stereotipus, kurie sukurti apie Kaliningradą. Ir matai, kiek daug visokių apnašų reikia nušluoti į šalis, ir tada rašyti tekstą. Tokia knyga tiesiog iš ilgesio gimsta. Be to, aš žinojau, kad ne kažin kas, be tų stereotipų, pasakyta dabar apie Kaliningradą. Norėčiau pabrėžti, kad politikai labai gadina reikalą, visai be reikalo tamsina Kaliningradą, tą artimiausią mūsų kaimyną, plaka jį į didžiosios Rusijos glėbį, o to jie patys nenori, tiesą sakant. Visada ši žemė buvo aikštinga: ir vokiečiams ji bėdos darė, ir rusams dabar daro. Čia yra Europos mazgas. Todėl aš tiktai džiaugiuosi, kad ten atsiradau.
– O kaip jūs ten atsiradote? Ar tai traktuojate kaip gyvenimo atsitiktinumą? Net šitoje knygoje jūs ne kartą keliate klausimą – kaip ir kodėl aš čia atsiradau?
– Mane galėjo paskirti, pavyzdžiui, į Berlyną. Ten buvo steigiamas kultūros atašė etatas. Atsisakiau. Dar vienu metu į Latviją galėjau važiuoti, bet ten nepavyko. O čia aš važiavau su mielu noru, nes šita vieta pati savaime traukė. Todėl savęs klausi – kodėl, kodėl? Bet iš esmės žinai, kad be finansinių išlaikymo šaltinių nieko tu nepadarysi. O šiuo atveju Kultūros ministerija, Vyriausybė nutarė įsteigti šitą etatą ir paskyrė.
– Bet, sakykim, Berlynas yra vienas iš kultūros centrų Europoje, čia putoja gyvenimas. Ar jums buvo savotiška misija, ar jūs matote ypatingą reikšmę Kaliningrado buvimo šalia Lietuvos ir tiesiog jo priartinimo?
– Žinoma. Apskritai mane tiesiog siaubas krato, kai pagalvoju, kad 200 tūkst. lietuvių kažkur Airijoj ar Anglijoj žūva. Jie dėl savęs nežūva, bet yra labai įdomus paradoksas, kad žmogus sau geriau gyvendamas, vis blogiau gyvena tautai, jis darosi egoistas. O bendruomenė už Lietuvos ribų vis tiek išyra. Čia yra iliuzija, kad jie grįš... Grįš gal 10 proc., bet ne daugiau. O mes čia turėdami visas istorines šaknis, netgi baltiškojo medžio šaknis, kuris guli ten šaknimis, apie tai Norbertas Vėlius rašė, čia nėra kuo abejoti, – visa tai esame apleidę. O apleidę šaknis, žinoma, daug ko neteksime. Tai čia viena. O kita – atsakant į jūsų klausimą, – misiją reikia jausti. Antraip gyvenime nedaug ką padarai. Todėl misijos jautimas buvo – jei čia atėjau, tai reikia pasiekti maksimumą. Kiek gali, tai ir padaryti daugiausia.
– O, sakykit, ar griuvo jūsų stereotipai, įsivaizdavimai? Mes visi turbūt turime Kaliningrado įsivaizdavimą. Užsiminėte, kad politikai daug pasitarnauja, kuria tam tikrą įvaizdį. Jūs nuvykote, jau dvejus metus ten gyvenate, tad kiek romantikos jau sugriuvo, kiek jos galbūt kaip tik sustiprėjo, pažinus tą kraštą iš arčiau?
– Romantikos padaugėjo, nes pamačiau apimtis. Rytprūsių šiaurėje, toje teritorijoje, atitekusioje Tarybų Sąjungai, Rusijai, buvo 224 kirchės (bažnyčios), iš kurių dabar kreivai, šleivai stovinčių ten likę gal koks 70. O kiek pilių griuvėsių pamačiau!.. Čia tikra romantika.
Bet aš žinojau, kad čia rusų kultūros židinys Baltijos pakrantėje, kuris pats savaime labai įdomus. Man net daug įdomesnis negu vokiečių kultūra. Vokiečių kultūra yra virtusi mašina. O rusų kultūra visada yra paslaptinga. Kaip Clodelis sakė: begalinis slavų vandenynas skalauja ir mus. Europą skalauja, o Baltiją yra perliejęs tas vandenynas. Tad pažinti tai reikia. O ne tik purtytis, mes vis tiek – ne žąsys, nenusipurtysime vandens. Be to, aš tikrai myliu natūralia, ne vien intelektualine, bet ir sielos meile rusų literatūrą, teatrą. Nes ten visur alsuoja pasaulinės problemos, bet ne tik Rusijos kultūros. Pavyzdžiui, skaitai Dostojevskį, jis ištisai rašo – tegul pražūva Rusija, jeigu nesugebės įgyvendinti kažkokio didelio uždavinio. Tie uždaviniai buvo baisūs paskui, kai pateko į baisių žmonių rankas. Bet šiaip dvasinio užmojo arba artimo atjautimo turi labai daug ši kultūra. Ir labai džiugu, kad ji yra čia, šalia. Mes galime atitolti nuo Rusijos didžiosios, tačiau turėti mažąją Rusiją šalia, kuri mums iš esmės yra labai draugiška. Jinai labai nori būti panaši į Lietuvą, į Lenkiją, o mažiausiai – į Vokietiją. Tarp kitko, yra sumitologizuotas Vokietijos kažkoks dalyvavimas. Daug daugiau Lietuva dalyvauja Kaliningrade. Tai štai ta romantika tokia – atsiskiedė informacija arba praturtėjo. Reikia pripažinti, kad didžioji dalis inteligentijos labai palaikė Lietuvos nepriklausomybę. O nuvažiavę mūsų politikai paskui visai be reikalo juos įžeidinėjo. Dar iš Lietuvos tribūnų – tai viena, o kai nuvažiuoja tenai ir elgiasi arogantiškai – labai blogai. Bet, aišku, lenkai yra visus prašokę. Lenkai yra arogantiškiausi.
– O ši knyga yra noras sugriauti mūsų Lietuvos žmonių stereotipus, priartinti tą kraštą. Nes, nors jūs vadinate knygą karalių miestas be karalių, vis dėlto nėra noro nuvainikuoti Karaliaučių – Kaliningradą. Koks pirmasis postūmis buvo? Ar tai tam tikras skausmas dėl to krašto?
– Žinoma, skausmas. Be to, kai matai, kad visi turistiniai maršrutai aplenkia Kaliningradą, labai sunku suformuoti net kokį vieną turistinį autobusą. Kokia turistinė firma paskelbia, kad vešim, jeigu tik bus norinčių važiuoti. Tačiau žmonės nenori važiuoti. Tačiau yra visai priešinga padėtis iš Lenkijos pusės. Tenai plūsta daug labai. Bet, kad mūsiškiai yra apleidę, tai akivaizdu. Dar tarybiniais metais daugiau važinėjo negu dabar. Žinoma, tai dar sąlygojo ir sienos paprastumas. Dabar važinėja kontrabandos sumetimais, verslininkai yra gerokai padirbėję įveikdami sienas. Bet važiuoti vien ir lyg tokiu karštu peiliu kaip per sviestą į Europą sau slysti, manau, kad atsibos greitai, nes pasipriešinimas visada kelia sveikų žmonių azartą. Nebent mes tokie visai ištižę esame, tokie nieko nenorintys civilizacijos aukos. Gali būti taip, kad tik žiūri savo vaikus, kai nieko nebenori, persisotini viskuo. Šiuo atveju čia yra geras židinys smalsumui, nepaprastai įdomu. Juk čia Europos vieta, kur gamta atsikovoja savo teises – yra 80 nuošimčių nedirbamų žemių. Čia gi visko yra. Kas nori, gali matyti A.Tarkovskio zoną iš „Stalkerio“. Kas nori, gali matyti prūsų žemes... Bet daugiausia interesų kelia, žinoma, Europos griuvėsiai. Spendlerio pranašystės, kad Europa vis dėlto gana greitai grius ir kad Rusija kyla, – įvyko nepaprastai greitai – po 20 metų. Ir čia mes matome Europos saulėlydį ir ant griuvėsių gimstančią naują Europą. Dabar, pavyzdžiui, Kaliningradas, žinoma, ir sritis yra dvi visai skirtingos tikrovės. Miestas yra nepaprastai turtingas kai kuriose srityse, nes ten atkeliauja gana pigi nafta ir dujos. Pavyzdžiui, pats Kaliningradas 30 000 BMW ir „Chrysler“ automobilių gamina, ten yra vakarietiškos gamyklos. Žodžiu, labai įvairu.
– Ko gero, tas miestas yra labai unikalus. Unikalus savo praeitimi. Tai yra Karaliaučius, Kaliningradas, Kenigsbergas – trys kultūros, trijų kultūrų samplaika. Ir nors turizmas iš Lietuvos nevyksta, nėra tokių maršrutų šiandien į Kaliningradą, tačiau kultūrinis turizmas turbūt vyksta ir nebe jūsų pagalbos. Kadangi, kiek teko girdėti, iš mūsų menininkų ir mūsų kultūros žmonių, sugrįžusių iš įvairių renginių Kaliningrade, jie visi yra sužavėti šiuo miestu. Tiksliau sakant – atradę tą miestą. Taigi gal pakalbėkime apie tuos lietuviškus pėdsakus Kaliningrade. Nes, kaip sakiau, tos trys kultūros, jų samplaika duoda tam tikrą ypatingą veidą šiam miestui.
– Lietuviai buvo primiršę 15 metų, kaip jie sako. Nei rimtų parodų vyko, viskas buvo labai atsitiktinai. O dabar jau prasidėjo kryptinga veikla, kadangi yra nedideli finansai, bet nereikia mokėti už sales, koncertų scenas. Sakykim, susėdam su Filharmonija arba trimis pačiomis stambiausiomis paveikslų galerijomis, sudarom su jais metų planus, sutariam, kad aš atvešiu tą ir tą, apmokėsiu kelionę, honorarus, o jie yra suinteresuoti įtraukti į savo darbo planus, užsiima reklama. Dabar, pavyzdžiui, visas miestas yra nukabinėtas afišomis, skelbiančiomis – Saulius Sondeckis (Litva), Virgilijus Noreika (Litva), Liuba Nazarenko (Litva), Algirdas Janutas (Litva)... (Aš paminėjau tik vieno muzikos festivalio afišas.) Tokio pobūdžio reklama būtų visai neįmanoma kokiame nors didžiajame Europos mieste: ten reikėtų už ją mokėti, o tai mums visai neįkandama. O čia viskas vyksta tarsi savaime.
Jūs sakote – trys kultūros. Vokiečių kultūra ten dabar yra labai kukli. Jei ir atvyksta vokiečiai, tai vis tokie senstantys, nostalginiai turistai, ir jų kasmet mažėja. O jų vaikai neatvažiuoja, o anūkams – tai visai neįdomu. Tiesa, kartais būna tokie vokiečių kultūros intarpai filmais ir fotografijų parodomis. Jau 12 metų vokiečiai turi įsteigę savo kultūros namus Kaliningrade. O mes to nesugebėjome. Aš labai daug, kiek galėdamas dirbau, bet po praėjusių metų gegužės mėnesio santykių atšalimo mums buvo uždrausta.
Kaliningradiečiai dabar patys formuoja savo tapatybę. Ir, pavyzdžiui, švedai čia rengia seminarus, padeda inteligentams orientuotis, teikia tiek intelektinę, humanitarinę pagalbą šiais klausimais. Pavyzdžiui, rusų profesorius Kretininas, parašęs knygą apie Rusijos imperijos valdymą XVII amžiuje, kai Rytų Prūsija buvo Rusijos imperijos sudėtyje, stebisi: žiūrėkite, per jubiliejinius metus pastatė net 9 paminklus, bet jie visi – ne rusams. O ruso paminklą pašalino! Visi sukruto: kurį čia dabar pašalino. O pasirodo – Lenino paminklą... Ir kadangi jis tai pasako viešai per seminarą apie Kaliningrado tapatybę, tai ir jam ima kilti klausimai, o kodėl taip vyksta. Betgi pati merija visa tai leido daryti: yra miesto tarybos sprendimas, leidžiantis priimti svečių ir kaimynų dovanas. Ir jie jas priima.
Senieji inteligentai, nusiteikę daugiau patriotiškai rusiškai (nereikia jų vadinti kokiais didžiarusiais), stebisi – čia jau jiems tarsi nejauku, kažkas tokio nerusiško vyksta. Tačiau jie viską ima ir transkribuoja rusiškai. Pavyzdžiui, dabar ima ir universitetą pavadina „Rosiskij gosudarstvenyj universitet imeni Imanuela Kanta“. Ir gauna federalinį statusą. O tas federalinis statusas leidžia gauti daugiau finansų iš Maskvos. Vadinasi, ir tą patį Kantą jie laiko savu. Nors jis, tiesa, kaip byloja septynmečio karo istoriniai analai, ir buvo prisiekęs Rusijos karūnai. Taigi Kantą ilgainiui dar gali ir padaryti rusu. Bet tai skatina ir vokiečių kalbos, ir lietuvių kalbos mokymąsi. Baisus lietuvių apsileidimas – nė vienų kursų nėra mieste, kuriame yra pusė milijono gyventojų. O yra lenkų, ispanų kalbų kursų. Čia tiesiog verslas. O žmonės pasirengę mokėti. Mūsiškiai nevažiuoja ir neuždarbiauja. Čia tiesiog mūsų grynas apsileidimas.
– Kalbant apie tą identitetą, galbūt jūs irgi sugriausite tam tikrus Lietuvoje egzistuojančius mitus , kad Kaliningrade gana sudėtingai formuojasi tas identitetas, kadangi tai yra tarsi kultūra, neturinti savų pamatų, tarsi bandanti kažką susikurti ant pamatų, kuriuos jinai pati griauna. Mes dažnai regime siužetus iš to krašto, kai naikinami tam tikri istoriniai dalykai, ir ant ko visa tai statoma. Galbūt mes iš tikrųjų susidarome klaidingą įspūdį?
– Iš tikrųjų išgriūna savaime apleisti – neįkanda biudžetas. Miesto taryba priėmė sprendimą, kad Kaliningrado miesto ribose bet kuris istorinis pastatas yra kultūros paveldo vertybė ir jo jokiu būdu negalima griauti. Jie supranta, kad tai reikia saugoti, bet tiesiog neįkanda, nes trūksta pinigų. O kaimo gyventojų supratimas, kad griauk ką nori ir statykis, nes nėra jokios apskaitos, nėra tų kultūros vertybių nuosavybės, išlikęs. Išlikęs pokario kasinėtojų, griovėjų mentalitetas. Tai yra pensinio amžiaus žmonės, kurie yra tokie iš tikrųjų pokariniai naikintojai. Tačiau jų labai nedaug. Žodžiu, aplaidumas – tai viena. O intencijos yra visai kas kita. Be to, kas apie tą svetimą kultūrą šiuo metu kalba? Vis tiek rusų kalba, kultūra yra, be jokios abejonės, dominuojanti ir ji ten tokia bus. Maskvos arba didžiosios Rusijos įtakos veiksnys irgi didelis ir jis taip pat nemažės. Tačiau jie bus priversti daugiau mokytis užsienio kalbų. Ko gero, dar viena karta – ir ji daugiau mokės negu mes. Tai bus rusų kalbos žmonės, kurie mokės lenkiškai (beje, lenkų kalbos ten gana plačiai mokosi), lietuviškai (jeigu mes pasistengsime padėti jiems mokytis) ir vokiškai. Žodžiu, tame konglomerate nesijaus, kad jie ant svetimos kultūros gyvena. Juk pažiūrėkime, kiek mes patys esame savo sunaikinę ir iš sąmonės, iš atminties išbraukę. Mes patys kartais gyvename ant savo kultūros kaip ant svetimos. Tikrai čia bus įvairiausi susipynimai, toks Europos mazgas. Man labai džiugu, kad tai yra taip arti. Tiesiog mums labai pasisekė gyventi čia ir jokios nuoskaudos, kad vokiečiai išstumti, atėjo rusai arba rusų kultūra (dabar net nepasakytum – rusai). O kuo vokiečiai geresni? Jie juk išžudė, išdegino kitą, ypač mums artimą gentį. Tai vokiečiai nenusipelno kažkokių ypatingų kreditų istorijoje. Lygiai tas pats bus po kokių kelių šimtų metų, jeigu ši kultūra išsilaikys, tai ji bus lygiavertė su ta, kuri buvo prieš. Tik klausimas – kur mes būsime? Ar mes būsime dar išlikę, ar ne. Čia nuo mūsų santykių su jais labai priklausys. Ir geriau lietuviams būti čia, už Nemuno, negu kažkur Airijoje. Ten jie pragyvena, tačiau šių mūsų lietuvių istorinė perspektyva jau yra labai nyki man, kaip lietuviui.
– O ar jūs matote kokių nors pakilimo požymių iš tų griuvėsių? Iš tiesų kultūrinio paveldo saugojimo politika daugiau savieigai palikta. Ir galbūt tik tam tikros žmonių grupės: inteligentų, kraštotyrininkų – tuo yra susirūpinusios. Ar yra kokių pakilimo iš tų griuvėsių požymių? Ar jūs matote perspektyvą tam miestui pakilti kultūrine prasme?
– Čia svarbiausią vaidmenį vaidins Maskvos pinigai. Nes vokiečių draugijų pinigai, tų vadinamųjų žemės atstovų pinigai – jie senka, nes žmonės išeina. Kaliningradas tampa Rusijos federalinių pinigų ir tikslinių programų objektu. Jie dabar rengiasi statyti didžiulius kultūros rūmus, muzikos kultūros centrą. Žodžiu, visa tai vyks. Tai jau, nesakytum, gal ir ant griuvėsių, bet taip sakant – toje vietoje. Čia bus pakilimas. Tačiau jaudina tas, kad masinė kultūra nepranoktų tos rimtosios. Rimtosios, kuri dar saugo visą tą dvasią, o ne išbarsto ją...
– Čia turbūt Europos ir ne tik problema.
– Žinoma, ne tik Europos, bet ir mūsų sykiu. Čia priklausys nuo mūsų. Štai, pavyzdžiui, mano veikla susijusi tiktai su tauriosios Lietuvos kultūros pristatymu Kaliningrade. Nesu kvietęs dar jokių populiarių atlikėjų.
– O siūlosi?
– Siūlosi, bet jie paprastai nori pinigų. Tai manęs nedomina, nes ir pinigai neleidžia, be to, ir mano užsiėmimas yra ne tas. Žinoma, tai irgi eis, bet štai ir formuosis, dar kartą sakau – konglomeratas. Bet, duok Dieve ir ačiū Dievui, kad ten yra stiprios kultūrinės organizacijos, kurios dabar atsigauna, joms vadovauja visai neblogi vadovai. Pavyzdžiui, Filharmonija merdėjo iki man ateinant. O balandį kaip tik sukako dveji metai, kai atėjo naujas Filharmonijos vadovas. Jisai pats yra dirigentas, kad ir buvusio karinio jūrų laivyno orkestro. Jie juk išeina į pensiją 45ų metų – tai jis ir atėjo į Filharmoniją pačiame jėgų žydėjime, kai jis gali dabar dirbti ir kokius 20 metų skirti Filharmonijos atgaivinimui. Viskas iš karto pasikeitė! Taip pat yra toks Pasaulio vandenynų muziejus. Nepaprastai geras muziejus! Jo direktorė taip pat yra kokių 45-erių, nepaprasta aktyvistė. Paskelbtas konkursas pačios didžiausios paveikslų galerijos vadovo pareigoms eiti. Vėl ateis naujas žmogus. Taip pat Istorijos meno muziejus keičia vadovą. Žodžiu, dabar vyksta naujų, aktyvių žmonių rimtose kultūrinėse įstaigose įsitvirtinimai. Ką jau kalbėti apie universitetą, kuris yra tiesiog atskira respublika ir taip pat labai sparčiai juda į priekį ir integruojasi į daug ką. Neseniai man pavyko pakviesti paskaitoms profesorių Arvydą Šliogerį. Jis skaitė filosofams ir sukėlė daug diskusijų bei susidomėjimo. Dabar kviesiu profesorių Algimantą Gaižutį... Net 22 aukštųjų Rusijos mokyklų filialai veikia Kaliningrade. Ką jau kalbėti apie tai, kad pačiame mieste yra trys universitetai.
– O kiek aktyvi lietuviškoji bendruomenė?
– Vargas ir ašaros su ta lietuviška bendruomene. Praktiškai čia susirinkę žmonės, kuriems nebuvo leista grįžti į Lietuvą po tremčių. Tad jie kūrėsi šalia Lietuvos. Skaičiuojama, kad iki 20 tūkst. yra suėję, visos mišrios šeimos. Kunigas Gavronskas yra toks mūsų lietuviškos katalikybės apaštalas, kuris ten atėjo 1989 m., ir įkūrė 16 parapijų bei gavo Rusijos pilietybę – tą labai protingai padarė. Antraip dabar, matyt, būtų apriboję jo veiklą. Kadangi su lenkų kunigais yra taip atsitikę – tiems, kurie neturi pilietybės, reikia kas trys dienos grįžti į Lenkiją. Tai štai kunigas Gavronskas sako, kad iš tų lietuvių, kuriuos jis tuokia bažnyčioje, tai tik viena pora buvo per tuos metus lietuviška. O šiaip visos poros buvo mišrios. Tai įsivaizduokit – faktiškai vaikai, žinoma, šeimose rusiškai šneka, yra 4 mokyklos Kaliningrade, kur mokoma lietuvių kalbos fakultatyviškai. Viena mokykla-gimnazija yra labai palanki, tai ji jau įkūrė lietuvių kultūros kursą, o lietuvių kalbą sulygino su antrąja užsienio kalba. Taigi jauniesiems lietuviams verslininkams tas nerūpi. Be to, jie visi dirba ir grįžta į Lietuvą. Ta jaunoji karta – tai 30-40-mečiai, o ta lietuvių bendruomenė, kuri įsitvirtinusi, visi pensinio amžiaus arba šalia jo. Na, ir viskas. Tiesą sakant, netgi kai renginius organizuoju, labai sunku juos išsikviesti. Jie kartais dejuoja, kad jiems trūksta Lietuvos, o kai tik pradedi organizuoti renginius, tai žiūri, kad tik vienas, du sėdi... Žodžiu, kaip visada lietuviai dejuoja...
– O kaip Kaliningrado žmonės žiūri į renginius, kuriuos jūs rengiate? Ar jie negalvoja, kad tai tokia Lietuvos ambicija atkurti savo kokias nors įtakos zonas Kaliningrade?
– Visai palankiai priima – jeigu norite atstatinėti – atkurkite.
– Jie suvokia, kad tai jiems naudinga?
– Jiems tai naudinga, įdomu. Turiu maždaug 200 žmonių gerbėjų, palaikančių ir laukiančių bet kokio Lietuvos renginio, būrį. Jie vienas kitam paskambina, netgi kartais nežiūri ir neskaito skelbimų laikraščiuose arba afišų nemato, bet jau jie žino. Žinoma, laikraščiai parašo įvairiai. Visai neseniai buvo „Litovci nastupajut“, kai į Kaliningradą antrą kartą atvažiavo aktorė Birutė Marcinkevičiūtė. Taip ir pavadino tame pagrindiniame laikraštyje „Kaliningradskaja pravda“, nes tuo metu buvo du Birutės Marcinkevičiūtės spektakliai, o savaitgalį – du premjeriniai Jono Vaitkaus spektakliai „Marija Stiuart“ didžiajame Kaliningrado teatre. Ten vaidina patys rusų dramos teatro aktoriai, bet vis tiek „litovci nastupajut“, nes ten ir A. Martinaičio muzika, ir D. Mataitienės kostiumai...
– Tačiau ar tas jų puolimas suvokiamas kaip būtinybė apsisaugoti, t.y. tam tikras priešiškumas, ar tai tiesiog humoro forma?
– Laikraščiai rašo humoro forma. Netgi kartais rašo „litovskaja okupacija“ arba „litovskaja okupacija prodolžajietsa“ po kažkurių eilinių mano renginių, kurių per savaitę sutapdavo netgi du ar trys. Tačiau jie rašo visada palankiai. Žinokit, yra keistų dalykų, kurie mūsų akimis daug kam gali būti neaiškūs. Kodėl, pavyzdžiui, atidengiant Liudviko Rėzos paminklą mūsų nieko net nepaklausė nei merija, nei kokie nors saugumo organai, mes ką norėjome, tą ir užsirašėme ant paminklo. Tiktai kai atidengėme, jie perskaitė. Įsivaizduokite, užrašėme tekstą, žinodami, kad nieko nereikia užgauti. Parašėme, kad tai yra poetas, profesorius, Albertinos universiteto rektorius, atskleidęs pasauliui Donelaičio „Metus“. Vokiškai neberašėme, užrašėme tik rusiškai ir lietuviškai. Ir daug buvo tokių dalykų. Nebent manau, kad jie tik pasikužda kabinetuose, jog čia labai jau aktyviai lietuviai pradėjo veikti. Tačiau kol kas jie labai palankūs. Jie turi labai gerą lietuvišką ženklą – aš apie tai ir knygoje rašau. Pavyzdžiui, lietuviškos maisto prekės geriau perkamos. Tarkime, jie patys gamina „litovskij sir“, „litovskoje masto“... O su duona yra visai komiška. Firma vadinasi „Nastojaščij rosiskij chleb“ („Rusiška duona“), kuri gamina bočių duoną. Tos duonos pavadinimas užrašytas lietuviškomis raidėmis – su nosine ir su „č“ raide.
– Jūs knygoje labai juokingai rašote, kad jie net orą lygina su kaimynų...
– Taip, orą lygina su kaimynų – koks Lietuvoje, Lenkijoje, tai kažkoks vidurkis gali būti pas juos.
– O kaip Lietuva jums atrodo iš šalies? Dabar jūs šiek tiek galbūt ir nutolote nuo mūsų gyvenimo realijų, tačiau, be abejo, jas žinote. Sako, kad iš šalies geriau matosi.
– Simpatiškiau, aišku, matosi. Kadangi visiškai nematau valdžios krizių. Ir dar netgi yra šioks toks džiaugsmas, kad gali nežinoti tų bjaurasčių. O tai yra geriau. Iš toli mylėti kartais patogiau. Bet tiktai tiek, kad kultūra turi būti pranašesnė už politiką. Politika nulemia ir atlyginimus, ir mūsų kasdienybę, bet mes išliekame savimi tiktai dėl to, kad štai kalbame viena kalba, ir dėl to jautiesi, kad nesi visai iš Lietuvos pasišalinęs. Be to, ir tie žmonės, kurie atvyksta, praneša naujienas. Taip pat ir Vilniaus radiją galima klausyti Kaliningrade. Įsijungi virtuvėje ir girdi per tokį šlamesį. O laikraščių skaityti neapsimoka, nes jie vėluoja. Šiaip daug ko sužinai ir pamatai per internetą. Tačiau nėra jokio ūpo – aš neskaitau nė „Šiaurės Atėnų“, savo kurtų, o tai man taip malonu būtų. Be to, ir laiko nebeturiu. Jau „Kultūros barų“ seniai neskaičiau. Šia prasme atotrūkis įvykęs.
– Tai kas bus, kai grįšite? Reikės vėl nerti...
– O aš galvoju, kad galima ir likti ten. O kam grįžti? Ne veltui Vydūnas visą gyvenimą pragyveno arba kiek ten mūsų veikėjų palaidota... Reikia būti kažkam. Nebent mane čia labai viliotų arba kažką panašaus pasakytų: jog gatava, dink. Tačiau aš galiu įsidarbinti universitete. Aš dabar turiu ten ryšių, kad manęs ten tik ir laukia, kad dėstyčiau, pavyzdžiui, lietuvių kultūrą arba literatūros filosofiją (man labai patinka tokia tema). Tai aš galvoju, kad jeigu grįžčiau – tai gal nebent į Klaipėdą... Tas kraštas yra magiškas, nes jauti pareigą, esi ten reikalingas. Netgi dėl to, kad kultūra tyli užgesinta arba tyli žemė ten, tai jauti pareigą ją prakalbinti. Žinote, kad nėra mirusių kalbų, o yra tik nutilusios kalbos. Ja pradedi kalbėti – ir vėl kalbi. Kultūra vyksta ratais. Jeigu vieną kartą kažkas įvyko, tai vėl gali pasikartoti. Todėl čia nėra politika. Kaip sakoma: nuėjo, tai nuėjo, ir vėl kitą pasodinome į valdžią. Ne, kultūra nieko kito nesodina. Tiktai gal plečia, numarina. Todėl man atrodo, kad ten yra taip įdomu... Aš jokių aistrų, intrigų nejaučiu. Kai pas mus susėda menininkai, tai tuoj intrigos prasideda – kas kam priklausė, kas, ko gavo. Ten menininkai apskritai tokiom temom nekalba, nors ir gyvena varganiau.
– Arvydai, ar jūs jautėtės, o galbūt ir jaučiatės Lietuvoje nereikalingas?
– Turbūt.
– Nes jūs keletą kartų pasakėte, kad aš ten jaučiuosi reikalingas.
– Taip, nes Lietuva apsieina be daugelio žmonių, nereikia savęs laikyti kažkokia bamba. Netgi dabar pastebėjau, kad daug kas žino vienas kitą, mes gerbiame vienas kitą, bet iš esmės galime ir užmiršti vienas kitą čia, Lietuvoje, būdami. Toks išdidus vienišumas reikalingas. Nebūtina galvoti, jog čia be tavęs kažkas pražus. Juk miršta žmonės, o Lietuva lieka. Tai potekstė, kad rašyti knygas Lietuvai ir veikti Lietuvai čia pat būnant šalia pačiam yra pasiteisinamas darbas.
„Kultūros savaitė“ - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).