Daugeliui šalies gyventojų kartkartėmis, ypač apsilankius poliklinikoje, kyla klausimas: kiek dar truks ta 15 metų besitęsianti sveikatos apsaugos reforma? Kai kurie, matyt, dar tyliai paklausia: o kur link su visa šia reforma judame? Kaip keisis sveikatos apsaugos paslaugų kokybė?
Man, medikui, stebint permainas Lietuvoje, kyla pagunda konstatuoti, kad esame nenuoseklūs ir patys nežinome ko norime. Tiksliau, norai kinta sulig kiekviena nauja Sveikatos apsaugos ministerijos komanda. Reformos posūkiai išlieka daugiau deklaracinio pobūdžio, juntama didelė senosios sistemos inercija. Kai kurie svarbūs darbai nuveikti – sukurta sveikatos apsaugos teisinė bazė, žengti svarbūs žingsniai reformuojant sveikatos apsaugos valdymą ir finansavimą. Tačiau judėti toliau kažkodėl nesiryžtama.
Visų pirma sveikatos apsaugos politiką formuojantys pareigūnai vengia viešai pasakyti, kad sveikatos apsauga yra mokama ir mokama iš visų mūsų kišenės. Taigi jos galimybes labai riboja šalies gyventojų kišenės dydis. Todėl būtų laikas apsispręsti, ką gali savo piliečiams garantuoti valstybė ir ko ne. Turint aiškius atsakymus atsirastų reali motyvacija gyventojams patiems pasirūpinti savo saugumu, kad ir draudžiantis sveikatą papildomai.
Juk Lietuvoje daugėja pasiturinčių žmonių, kurių nebetenkina valstybinės sveikatos apsaugos paslaugų kokybė, skurdi ligoninių buitis, ypač pajuntama rimtai susirgus ir atgulus į stacionarą. Didėjant mokiam visuomenės sluoksniui, auga ir paklausa naujos kokybės sveikatos paslaugoms. Deja, šiandien šios paslaugos dažniausiai perkamos nelegaliai, „pagerinant“ gydymo sąlygas tose pačiose valstybinėse ligoninėse, kadangi kitaip jų įsigyti kol kas tiesiog ir neįmanoma. Valstybinis sveikatos apsaugos sektorius šiuo metu teikia per 95 proc. visų sveikatos paslaugų, neskaičiuojant stomatologijos. Ir šis skaičius nesikeis, kol nebus nesudarytos sąlygos konkurencijai tarp valstybinių ir privačių gydymo įstaigų.
Tačiau ne tik valstybinių ir privačių medicinos paslaugų konkurencijos skatinimas leistų tikėtis geresnio gydymo.
Atkreipkime dėmesį, kad dabar Sveikatos apsaugos ministerija lengva ranka vykdo viešuosius brangaus medicininio inventoriaus ir priemonių pirkimus, o šią įrangą atiduoda naudoti valstybinėms gydymo įstaigoms, užuot įtraukusi šių pirkinių lėšas į gydymo paslaugų įkainius ir leidusi kiekvienai gydymo įstaigai, tiek valstybinei, tiek privačiai, dirbančiai pagal sutartį su ligonių kasomis, nuspręsti, ko šiuo metu labiausiai reikia ir kur pinigus geriausiai investuoti. Ligonių kasos, privalančios būti nepriklausomu fondu, finansuojančiu gydymo paslaugas, rengiančiu viešus konkursus joms, oficialiai priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai. Taigi pastaroji pati nustato įkainius paslaugoms, pati nusprendžia paslaugų kvotas kiekvienai įstaigai ir pati tas paslaugas finansuoja. Tiesa, dar prieš tai aprūpina šias valstybines įstaigas reikalinga brangia įranga paslaugoms atlikti.
Netgi esant tokioms rinkos sąlygoms, atsiranda vienas kitas investuotojas, kuris ryžtasi steigti privačias ligonines, taikydamasis į tą pasiturintį visuomenės sluoksnį. Tačiau išvadavus ministeriją nuo viešųjų pirkimų „vargų“, leidus paslaugų įkainius nustatyti rinkai, padėtis galėtų dramatiškai pasikeisti.
Turime pripažinti, kad Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą gyventojų gyvenimo lygis kils. Ilgės gyvenimo trukmė, o tai lems lėšų, reikalingų sveikatos apsaugai, didėjimą. Modernios technologijos, naudojamos ligonių tyrimams ir gydymui, toliau vystysis ir brangs. Norint turėti gyventojų lūkesčius atitinkančią sveikatos apsaugos sistemą reikia ją keisti ir nedelsiant. Ši užduotis – neįveikiama vien valstybei ar jos investicijoms. Tad nėra kito kelio, kaip į sveikatos apsaugą pritraukti privačias lėšas. Nenuginčysime, jog nėra veiksmingesnio ir lankstesnio bet kokios srities įstaigų valdymo nei privatus. Tik viską gerai apgalvojus, turint aiškią ateities viziją galima išvengti esminių ir brangiai kainuojančių klaidų. Reformuojant sistemą, reikia panaudoti viską, ką šiuo metu turime joje gero, ir išdrįsti keisti tai, kas jau nebetinka.
Dr. Arūnas Grigaitis yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
