Ukrainoje žlunga ne vien kažkoks Kremliaus atvirai paremtas kandidatas Viktoras Janukovičius. Ukrainoje žlunga valdomosios demokratijos sistema, kokią Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas norėtų įdiegti pačioje Rusijoje ir jos įtakos sferose.
Ukraina - jau antroji valdomosios demokratijos eksporto nesėkmė. Šįmet Kremliui nepavyko prastumti savo kandidato į prezidentus Abchazijoje (http://www.apn.ru/?chapter_name=advert&data_id=267&do=view_single), formaliai Gruzijai priklausančioje ir nuo jos separatiškai atskilusioje teritorijoje, kurios didesnė pusė gyventojų priėmė Rusijos pilietybę, taip, matyt, rengiant dirvą prijungimui prie didžiosios kaimynės. Prieš metus iš Rusijos įtakos sferos po svaigios “rožių revoliucijos” išsprūdo suvereni Gruzija.
Aleksejus Nevzorovas prabilo apie naująją Žečpospolitą (http://www.apn.ru/?chapter_name=advert&data_id=274&do=view_single), sudarytą iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos, Rytprūsių, išsivadavusių ar galinčių išsivaduoti nuo Rusijos priklausomybės. Tokia chimera gal nupiešta Rusijos “vidiniam naudojimui” - kad būtų kuo pagąsdinti liaudį ir dalį elito. Šiuo metu tai gana utopiška vizija, nes Ukrainai ir Baltarusijai būtina patekti į ES, kad galėtume svajoti apie panašų regioninį bloką. Bet Nevzorovo nuogąstavimai dėl Rusijai nepalankios istorijos eigos turi pagrindo. LDK plėtėsi į Rytus, yrant Rusijos valstybingumui. Prie vieno stalo susėdę Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos prezidentai gal pasijuto esą Žečpospolitos didžiūnais. Svetimi šioje kompanijoje yra ES ir Rusijos atstovai.
Lietuvių charakterio imperialistinius bruožus lukšteno Gintaras Beresnevičius knygoje (http://www.skaityta.lt/boardbin/article.cgi?page=ImperijosDarymas) "Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys".
Įsivaizduokime, kad šios knygos pagrindu (+ visi “Būtovės slėpiniai” + visa istoriografija nuo Herodoto iki Gudavičius + ...) sukurtas strateginis žaidimas “Naujoji LDK”. Tai tik vienas piramidinės žaidimų sistemos blokas - greta, tarkime, “Naujosios Žečpospolitos”. Piramidės viršūnė - žaidimas “Civilizacijų konfliktas” (šiek tiek pagal Samuelį Huntingtoną). Žaidimas skirtas geopolitinėms spekuliacijoms, iš kurių gyvybingiausios gali virsti tikrove. Didysis strategas Sun Tzu jau Vilniaus mieste? Galbūt (http://viduramziu.lietuvos.net/).
Ką veikė lietuvių elitas LDK? Ir kokį šio vaidmens analogą būtų galima suvaidinti dabarties pasaulyje? Tada lietuviai buvo skirtiniai/kviestiniai valdovai, pagal veikimo būdą dažniausiai konservatyvūs oportunistai. Šiuolaikinė tos funkcijos “redakcija” - politinio proceso tarpininkai, ekspertai - euroatlantinių programų vadybininkai (kol kas). Beje, tai, kad Beresnevičiaus plėtojama imperinė strategija yra ne vien literatūra, o reali Lietuvos diplomatijos programa, pažymėjo Lietuvos reikalų stebėtojas (taigi viešas žvalgas) Viktoras Olžyčius savo tekste (http://www.regnum.ru/allnews/164051.html) “Geopolitinės Lietuvos pretenzijos: naujojo iššūkio Rusijai mechanizmas ir ištakos”.
Žaidimo “Naujoji LDK” užduotis: būtina išsaugoti Ukrainos vienybę, nes kam naujajai Žečpospolitai reikalinga pusė Ukrainos? Lietuvos pasiuntiniai balnoja žirgus ir šuoliuoja į Kijevą. Jei tie pasiuntiniai ko nors verti, jiems greitai paaiškės, kad strategijas reikia siūlyti Rytų ir Pietų Ukrainai, nes Lvivščina ir šiaip linksta prie Europos. Su šviesia galva ir išmankštintu liežuviu reikia joti į Donbasą.
Koks tų ekspertų lygis? Tikėkimės, jie žino, kad Donbasas, nors ir trumpai, kažkada buvo nepriklausomas: 1918-1919 m. gyvavo Donecko-Krivoj Rogo Sovietų Socialistinė Respublika (sostinė Charkovas), vadinamasis Krivdonbasas, likviduotas Lenino iniciatyva (http://www.apn.ru/?chapter_name=advert&data_id=275&do=view_single). Gal koks Briuselyje tūnantis Lietuvos europarlamentaras ir tyčiosis, kad bolševikinė nepriklausomybė yra nešvari, dvokianti. Bet lietuvių žvalgas Donecke turėtų žinoti, kad po Krivdonbaso likvidavimo tas teritorijas priskyrus Ukrainai buvo padalytos kazokų Visadidžios Dono kariaunos (Vsevelikoje Vojsko Donskoje) žemės. Taip buvo skaldoma bolševikams priešišką Dono kazokiją, tas rusų tautos subetnosas, kurio genocidą pradėjo Leninas ir užbaigė Churchillis su Trumanu, išdavę Stalinui kazokus, kovojusius vokiečių pusėje.
Oranžinis Viktoro Juščenkos gaivalas pažadino Dono kazokus ir jie prisisegė mėlynus Viktoro Janukovičiaus kaspinėlius. Atamanas paskelbė, kad “kariauna žygyje” (http://www.ng.ru/cis/2004-11-30/1_crisis.html): dvidešimt tūkstančių kazokų pasirengę susigrąžinti Donbasą - istorines Dono kazokijos žemes, atplėštas 1918 m. “gėdinga Bresto sutartimi”. Tad lietuvių žvalgui Donecke aiškėja, kad ne kazokus reikia perdažyti oranžine spalva, o mėlyną spalvą būtina atsieti nuo Maskvos. Kitaip sakant, Ukrainos vienybės išsaugojimas tampa tolesnio Rusijos ir jos įtakos sferų skaldymo užduotimi.
Skaldyti Rusiją ir prijungti žemes prie naujosios Žečpospolitos galima tik nepaisant Huntingtono nubrėžtų ribų - mat jis Vakarų civilizacijai priskyrė vakarų Baltarusiją ir vakarų Ukrainą (kaip ir vakarų Rumuniją - Transilvaniją); kitas tų valstybių dalis Huntingtonas paliko Rytų stačiatikių civilizacijai.
Žaidimo “Naujoji LDK” kryžkelė: kokią patrauklią rusišką ideologiją būtina propaguoti skaldomoje Rusijoje?
Pirmiausia gal reikėtų savęs paklausti, kiek šizofreniška yra Rusijos skaldymo idėja. Kita vertus, ką šiais poideologiniais, povalstybiniais laikais reiškia “skaldyti”, “prisijungti”, “valdyti”?
Politologinę analizę Lietuvoje sunku atskirti nuo propagandos, ypač kai viena ir kita pasirodo dienraščiuose. Naujausioji ir populiariausioji Rusijos politinių procesų diagnozė - Putinas kuria autoritarinį režimą. Tai labiau panašu į simptomo aprašymą. O kas pasakys, kokio tai proceso simptomas - galios didėjimo ar galios mažėjimo? Lietuvoje dėl Rolando Pakso skandalo išgarsėjusios tarptautinės (nors būstinė ir Maskvoje) viešųjų ryšių kompanijos “Nikkolo M.” ekspertai rašo, kokiomis manipuliacijomis Kremlius bando įveikti dabartinę Rusijos politinę krizę (http://www.nikkolom.ru/2004/23_11_04_2i_2article.htm). Nacionalinės strategijos instituto vadovas politologas Stanislavas Belkovskis - tas pats, kuris anksčiau už Putiną iškėlė oligarchų sutramdymo šūkį ir siūlė atkurti SSRS kaip savarankių valstybių hierarchiją (http://www.nomad.su/?a=3-200310310010), Belkovskis, šiuo metu rašantis Ukrainos federalizavimo projektus (http://www.apn-nn.ru/pub_s/50.html), tikina, kad Putino administracinė reforma sužlugo, ir prezidentas, sumanęs skirti regionų gubernatorius, pasirašė sau mirties nuosprendį, nes nuteikė prieš save regionų elito sluoksnius (http://www.apn.ru/?chapter_name=advert&data_id=175&do=view_single) .
Kremlius molinėmis sienomis? Vienas mano pažįstamas taip pakomentavo Vladimiro Bukovskio repliką (http://pobeda.inache.net/ukraine.html#2), kad Maskva neturės “soliarkos” kariuomenei, jei reikės malšinti Sibiro separatizmą: “Soliarkos rusams duos Amerika ir Japonija, nes jos nenori, kad Sibiras atitektų Kinijai”.
Rusijos vientisumą saugos JAV, Ukrainos vientisumą - Rusija, nes energetinių išteklių vamzdynai, pildantys Vakarų saugyklas ir Rusijos kapšą, eina būtent per vakarų Ukrainą. Kremliui pakanka keblumų, kuriuos kelia Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos bandymai naftos sklende šantažuoti “vyresnįjį brolį”. Ar verta turėti papildomo galvos skausmo dėl to, kad Lvivščina užsuks čiaupą? Ukrainos ūkis pastaraisiais metais augo bene sparčiausiai Europoje (http://www.apn.ru/?chapter_name=print_advert&data_id=277&do=view_single) ir Ukrainos nuosmukis dėl politinės krizės gali mušti per Rusijos kišenę (http://vip.lenta.ru/news/2004/11/30/cost/).
Šiais povalstybiniais laikais valstybės vis rečiau skyla ir jungiasi, jos, kalbant kompiuterijos terminais, yra “performatuojamos” politiškai ir ideologiškai.
Tad žaidimo “Naujoji LDK” užduotis dėl Rusijos skaldymo įgauna aiškesnį pavidalą: kalbame apie Rusijos ir jos satelitų ideologinį “performatavimą”. Pradžioje aptarkime paprastesnę žaidybinę situaciją (spekuliaciją): tarkime, kad prie Lietuvos “failo” visai pagal Huntingtoną buvo prijungtas vakarų Gudijos “failas” (tam pakanka piliečių ir informacijos judėjimo laisvės, aš nekalbu apie Baltarusijos-Gudijos sienų keitimą).
Ką lietuviai pasiūlys gudams? Gal nostalgiškus dūsavimus apie Nesvyžiaus, Miro didybę (http://www.in.msk.ru/rus/biblioteka/trip/mln-zamok.shtml)? Gal pinigų Ružanų rūmams atstatyti? Jau greičiau Gudija, kurios ekonominis potencialas didesnis nei Lietuvos, viską restauruos savo lėšomis ir pradėjusi propagandinę kampaniją įrodys pasauliui, jog Leonas Sapiega, didysis gudų valstybininkas, vertas UNESCO paminėjimo (gal jau minimas?). Juolab kad Lietuvos pretenzijos į Vilnių yra abejotinos ir tai mielai skleidžia žmonės, laikantys save ne gudais, bet litvinais (http://hammer.prohosting.com/~litvania/index.html). Lietuviai turi daugiau šansų susitarti su gudais-krivičiais-kriviais, tokiais laikančiais ir lietuvius ir savo manifestus skelbiančiais gudiškai, rusiškai, lietuviškai, latviškai, latgališkai (http://gegaruch.org/). Veikiausiai didžiausia staigmena, galinti ištikti lietuvius po Lietuvos ir vakarų Gudijos “failų” suliejimo, būtų supratimas, kad gudai - nei jaunesnieji, nei broliai.
Dar kietesnis riešutėlis - Kenigsbergas/Karaliaučius (K/K), kurį vietinis jaunimas jau vadina Kionigu, nes nenori vadinti nei Kenigsgradu, nei Kalininbergu. Kaip prisijungsime K/K “failą”? Laikmenas pakeisime? Rusus - lauk? Kokiu pagrindu?
Europa dabar pasipriešins etniniam valymui, nors po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai buvo etniškai “išvalyti” iš Rytprūsių, Silezijos, Sudėtų. Europa šiandien nemėgsta keisti sienų, nors 1938 m. būta Molotovo-Ribbentropo pakto preliudijos: Miunchene Prancūzija ir Didžioji Britanija pritarė dalies Čekoslovakijos perdavimui Vokietijai.
Ką pasiūlysime Kionigo jaunimui? Rytprūsiuose pristatysime mažvydų, donelaičių? Vienas Ceretelis - toks kelių Rusijos dvarų skulptorius - iš savo kišenės gali apstatyti Rytprūsius jelizavetomis, ar kokiomis kitomis carienėmis, prie kurių Karaliaučius trumpam priklausė Rusijai.
Kol nelabai aišku, ką daryti, galime pasvarstyti, kaip daryti.
Žaidimo “Naujoji LDK” išteklius: “Ekspedicinis korpusas”. Neretai (nors gal nenoromis) prorusiško britų dienraščio “The Guardian” požiūriu, “oranžinis” ekspedicinis korpusas Ukrainoje kainavo Vakarams apie 14 mln. JAV dol. (http://www.inosmi.ru/stories/01/06/22/3006/215052.html). Revoliucijos pajėgos - neprievartiniam veiksmui pasirengęs jaunimas. Ar būta tarp jų Lietuvos žvalgų? Tegul tai žino tie, kurie žino. Verta prisiminti, kad neprievartinis pasipriešinimas, vadinamoji pilietinė gynyba, jau 1991 m. buvo įtraukta į tuometinio Krašto apsaugos departamento išteklių sąrašą. Takelius Lietuvoje pramynė amerikietis prof. Gene’as Sharpas, vadinamas “neprievartinio veiksmo Clausewitzu” (http://www.peace.ca/genesharp.htm), jo veikalas “Pilietinė gynyba” buvo išleistas lietuviškai, šalyje veikė Neprievartinio veiksmo centras. Apie tuos šlovingus laikus reikėtų klausti neprievartinio veiksmo strategijų žinovės ir puoselėtojos dr. Gražinos Miniotaitės (http://www.collegium.lt/tutoriai/tutor_miniot.htm).
Neprievartinio veiksmo Napoleonu laikomas Mohandasas Karamchandas Gandhi (http://www.gandhiinstitute.org/). Šis vardas daugeliui kelia pacifistines asociacijas, tačiau Gandhi taikumas nereiškia, kad jis buvo neveiksmingas. Jo organizuotas britų prekių boikotas praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje buvo vienas iš Vakarų pramonę smukdžiusių veiksnių, pasunkinusių Didžiąją depresiją.
Bene svarbiausias žaidimo “Naujoji LDK” klausimas: “Už kokius pinigus?” Kol bus parašytas viso žaidimo scenarijus, norisi pasidalyti vienu daliniu sprendimu. Jis pagrįstas istorija, kuri man kažkada paliko didelį įspūdį. Pasak prof. Vladleno Sirotkino (http://knor.ru/cgi-bin/base.pl?a=15&avt1542004), Rusijos valdžia XIX a. pristigo pinigų privatiems geležinkeliams išpirkti (tai padaryti buvo būtina, nes savininkai negarantavo susisiekimo saugumo). Rusija norėjo pasiskolinti Vokietijoje, bet vokiečiai pasakė - neleisime, kad rusai už mūsų pinigus tiestų geležinkelius mūsų sienų link. Tada rusai pradėjo skolintis Prancūzijoje - kelis dešimtmečius pardavinėjo ten specialias iždo obligacijas. Tam, kad obligacijų platinimas nestrigtų, buvo būtina papirkinėti spaudą ir politinį elitą, nes šie kėlė triukšmo dėl politinių represijų Rusijoje: žydų teisių ribojimo ar tokių “smulkmenų” kaip Kražių skerdynės. Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzija neskubėjo pripažinti bolševikų režimo, bet šie pagrasino, kad paviešins tuos, kurie gavo kyšius iš caro valdžios. Bolševikai jau buvo pradėję skelbti komunistų pavardes laikraštyje “l’Humanite”. Prancūzai nustojo laužytis ir nusileido bolševikams.
Panašaus scenarijaus plėtojimas ir taikymas Ukrainos “oranžinei revoliucijai”. Garbingas ES valstybės vadovas susisiekia su keliais nemažiau garbingais kitų ES šalių lyderiais: “Vyrai, sumeskime į “obščaka” kyšius, kuriuos gavome iš Putino, ir už surinktus pinigus nupirkime Juščenkai Ukrainos jėgos struktūrų vadovus, padovanokime jam Kalėdoms” (jausčiausi pagerbtas, jei šį pasiūlymą pagarsintų Mauzeris ir Surskis).
Strateginė išvada - Rusijai reikia kenkti už tuos pačius pinigus, kuriuos ji eikvoja, kad pasiektų savo tikslų Europoje.
Apsukę kelis šalutinius ratus, grįžkime prie ankstesnio klausimo: kokią patrauklią rusišką ideologiją būtina propaguoti skaldomoje Rusijoje? Akivaizdu, kad Rusija etniškai ir ekonomiškai nevientisa. Tačiau “atvirosios visuomenės” ideologijai, kurią galėtų skleisti naujosios LDK ekspedicinis korpusas, stinga rusiško kvapo. Jo ieškodami privalome gilintis į istoriją. Kylant centralizmo, totalitarizmo tradicijas puoselėjusiai Maskvai, su maskvėnais ilgai rungėsi priešingiems principams ištikimas Naugardas. Į klausimą, ar Rusija turėtų sukti keliu, kurį pramynė Ponas Didysis Naugardas (Gospodin Velikij Novgorod), LDK ekspedicinis korpusas turėtų atsakyti vieningu “Taip!” (http://sever.inache.net/novgorod.html).
Ieškodami istorinių simbolių, kuriais LDK žvalgai galėtų hipnotizuoti rusus, gudus ar ukrainiečius, vis dėlto neturėtume pamiršti šiuolaikinės masinės sąmonės lėkštumo. “Oranžinės revoliucijos” anekdotas: viena iš Ukrainos opozicijos lyderių Julija Timošenko dažnai gretinama su amerikiečių filmo “Žvaigždžių karai” veikėja princese Lėja ar Lija (Leya). Gal čia esama sąskambio Lija - Julija. Sako, kad jos panašios dėl šukuosenų - dviejų storų kasų ant pakaušio. Galbūt, Julijos ir Lijos panašumas teikia Julijai papildomų galimybių bendraujant su minia (jeigu, žinoma, miniai reikšmingi “Žvaigždžių karų” vaizdiniai). Bet Julija Timošenko susuko du bizu ant pakaušio visai ne dėl Lijos, o kad panašėtų į ukrainiečių literatūros klasikę Lesią Ukrainą. Minios atminties gelmė: koks nors lietuvių veikėjas pasipuošia nuo Vydūno nužiūrėtu kaklaraiščiu, o jam sako - jūs mėgdžiojate Rytį Ciciną. Še tau ir viešieji ryšiai...
Aišku, galima pasvajoti, kad po 50 metų kokioje karybos enciklopedijoje bus abėcėlės tvarka vardijami genialūs strateginiai planai: “Algirdas”, “Audra dykumoje”, “Barbarossa”, “Kęstutis”. “Algirdas” - naujosios LDK plėtra į rytus; “Kęstutis” - Rytprūsių “failo” prijungimas prie naujosios LDK “duomenų bazės”.
“Algirdo” ir “Kęstučio” scenarijus lemta įgyvendinti jauniems, žvaliems, įžūliems verslininkams, rinkodaros ir viešųjų ryšių žyniams, diplomatams, šnipams, rašeivoms.
Didiems istoriniams žygiams ne visuomet praverčia akademinė ekspertizė. Huntingtonas lai keliauja į šiukšliadėžę. Balnodami žirgus naujiems užkariavimams “nuo marių iki marių” lietuviai gal įsimes į krepšį Maironio tomelį, ukrainiečiai - Nikolajaus Gogolio “Tarasą Bulbą” (nors ir parašytą rusiškai).
Užuot su knygviršiais pristatę vieni kitiems guzų, jie susės prie midumi bei horilka apstatyto stalo ir nulies auką Lietuvos Statutui.
Arūnas Brazauskas: Oranžinė šviesa nuo marių iki marių (1) (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_232948)
