Pergalės prieš Ukrainą rezultatas 109:98 rodo, kad džiaugtis pernelyg nėra kuo. A. Sireikos treniruojama rinktinė visiškai skyrėsi nuo “Žalgirio”. Kauniečiai beveik pamiršo, kaip pulti, o rinktinė - kaip gintis. Nors per visas rungtynes buvo matyti didelis potencinis lietuvių pranašumas, prasta gynyba ir atsipalaidavimas neleido sutriuškinti varžovų.
Manau, mūsų rinktinės pergale abejojo mažai kuris iš sirgalių. Juolab kad ir varžovų priekinė linija atrodė susilpnėjusi. G. Chižniakas ilgą laiką buvo be darbo, A. Okunskis prastai žaidė “Lietuvos ryte”. Tiesa, prisidėjo O. Lochmančiukas, kuris vakar ir pridarė vos ne daugiausiai rūpesčių, tačiau šis Nansi SLUC puolėjas dažniau žaidžia atsitraukęs nuo krepšio. A. Okunskis vertas atskiro žodžio. Jis dar kartą patvirtino taisyklę, jog už rinktinę žaidžia geriau nei už klubą. Rinktinėje jis kapitonas, viso žaidimo pagrindas. Matyti ir ryžtas, ir noras kovoti. Viena vertus, gražu, kai krepšininkas atiduoda daug jėgų savo šaliai. Antra vertus, A. Okunskį galima įtarti neprofesionaliu požiūriu į darbą. Jis neužsibuvo ilgiau nei metus nei Zagrebo “Cibona”, nei Podgoricos “Buducnost”. Atrodo, neužsibus ir Vilniuje.
Lietuvius galima pagirti už du dalykus. Visų pirma ukrainiečius padėjo nugalėti fantastiškas taiklumas. Pataikyta 52 proc. tritaškių ir 64 proc. dvitaškių. Iš toli mėtė kone visi, netgi D. Songaila. Pirmoje rungtynių pusėje ukrainiečiai žaidė patikimiau, bet prastai pataikė ir tai leido Lietuvai nutolti. Nudžiugino ir kova dėl kamuolių, kuri buvo nežymiai laimėta. Taigi varžovai nepasinaudojo ūgio persvara. E. Žukauskas atkovojo 8, o V. Praškevičius ir D. Songaila - po 7.
Bandymai grįsti savo žaidimą tolimais metimais turėjo ir neigiamą pusę. Vėl beveik nebandyta puolime išnaudoti priekinę liniją. Šį kartą ji neblogai padirbėjo kovoje dėl kamuolių, tačiau krepšiui grasinta retai. Tik D. Songaila pelnė 16 taškų. Be jo, rezultatyviausių Lietuvos rinktinės žaidėjų sąraše matome vien gynėjus.
Atrodė, kad lietuviai žaidžia kaip katė su pele. Nežinau, kaip kitaip galima paaiškinti neleistiną atsipalaidavimą, 22 klaidas ir reguliarias ukrainiečių kontratakas, kai lietuviai net nemėgindavo sugrįžti prie savo krepšio. Rinktinei trūko tvirto pagrindo, nes puikiai atakavęs Š. Jasikevičius dažnai leisdavosi į avantiūras ir prarado net septynis kamuolius. Jo dubleris D. Maskoliūnas avantiūrų nemėgsta, tačiau priartina komandos žaidimo greitį prie vėžliško.
Buvo įdomu stebėti kai kuriuos legionierius, ypač D. Songailą ir D. Slaniną. Pirmasis parodė, kad ir toliau yra žaidėjas, galintis agresyviai atakuoti, tačiau iš pradžių kiek persistengė, demonstruodamas amerikietišką krepšinį, kuris komandos draugus vargu ar nudžiugino, o teigiamo rezultato neatnešė. D. Slaninos žaidimas leidžia manyti, jog bent vienoje pozicijoje galime leisti sau prabangą. Šis gynėjas nežaidžia startiniame penkete tik todėl, kad yra dar geresnis (A. Macijauskas).
Vienu atžvilgiu šios rungtynės buvo istorinės. Rinktinėje nematėme nė vieno “Žalgirio” žaidėjo ir tai visai nestebina, turint omenyje jų formą pastaruoju metu. Tuo tarpu “Lietuvos ryto” duetas kartu pelnė 33 taškus ir, atrodo, turės vis didesnę įtaką rinktinei. LKL finalų kovos žada būti įdomios dar ir tuo, jog rinktinės lyderiai kovos su geriausiais lygos legionieriais.
Turkijoje laukia nelengva kova, nes karšto būdo šeimininkai vargu ar pamiršo gėdingą pralaimėjimą pirmose tarpusavio rungtynėse. Vis dėlto derėtų šiek tiek pakeisti komandos sudėtį. Turiu omenyje S. Kuzminsko įtraukimą. Šis jaunuolis dar nepriaugo iki rinktinės lygio, tačiau turėtų puikią progą parodyti save oficialiose varžybose. O visai komandai derėtų palinkėti susikaupimo, nes toks atsipalaidavimas kaip vakar žiūrovų tikrai nedžiugina.
