Pasiklausius kai kurių kalbų, galima manyti, kad Lietuva susideda tik iš dviejų dalių - "elito" ir "runkelių". Ir abi dalys yra blogos. Kodėl taip nutiko? “Lietuvoje yra didelis vargas dėl proto”, teigia “Lietuvos ryto” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Rimvydas Valatka. “Kaimas taip pat turi (visada turėjo) savo elitą, o Vilnius ar “Spaudos klubas” nebūtinai yra ta vieta, kur jis gimsta”, mano žurnalistas Artūras Račas.
“Omni Laikas” toliau tęsia straipsnių apie tai, kas yra elitas Lietuvoje, ciklą. Kodėl elitas kaltinamas visomis bėdomis? Kodėl visuomenė priešinama.
Šį kartą kalbinome žurnalistus R. Valatką ir A. Račą. Jiems buvo pateikti trys tie patys klausimai.
1. Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje yra elitas? Kas jis?
2. Kodėl elitas tapo neigiamu žodžiu? Ar iš tikrųjų Lietuvos elitas yra "supuvęs", kaip teigia kai kurios politinės jėgos? O gal tai viešųjų ryšių sukurtas dar vienas baubas?
3. Dabar viešojoje retorikoje turime du neigiamus terminus: "runkelius" ir "elitą". Kodėl atsirado ši priešprieša? Ar tai atspindi realią visuomenės padėtį, ar tai tik politinio žaidimo rezultatas?
“Lietuvos ryto” vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo Rimvydo Valatkos atsakymai “Omni Laikui”
1. Elitą turi kiekviena giminė, gentis, bendruomenė, miestas, valstybė, Lietuva - ne išimtis.
Lietuvos elitas išgyvena pirmąją formavimosi stadiją, nes ankstesni elitai (LDK laikų, tarpukario) atiteko kitoms tautoms arba buvo sunaikinti, o sovietinis, imperijos klapčiukų elitas subyrėjo.
Kas jis dabar?
Pirmiausia Lietuvos prezidentas, buvę prezidentai, premjeras, buvę ir esami Seimo vadovai, tradicinių ir įtakingų partijų lyderiai, įtaką mokslo ir meno raidai darantys profesoriai.
Žinoma, toli gražu ne visi, apsigynę habilitacinę disertaciją arba nušokę nuo bėgių - tokie kaip paskui Vytauto Šustausko ar Rolando Pakso uodegą lakstantis vienas Seimo komiteto pirmininkas ir jo feministė žmona.
Lietuvos elitui priklauso ir europinio garso režisieriai, tokie kaip Eimuntas Nekrošius, tokio pat garso operos solistai kaip Violeta Urmana arba tokios sporto žvaigždės kaip Arvydas Sabonis, Arvydas Macijauskas, Šarūnas Jasikevičius ar Virgilijus Alekna.
Tuo pačiu metu vargu ar dar galėtume priskirti elitui net dukart buvusį premjeru Gediminą Vagnorių, nors kitoje šalyje tai būtų aksioma. Kodėl Lietuvoje ne? Todėl, kad Lietuvos politika dar nenusistovėjusi, veikia rinkimų švytuoklė, tai ir susiformavusio politikos elito nėra.
Ko gero, tikrai elitui nebepriklausys R. Paksas, jei Seimas jį atstatydins per apkaltą.
Panašiai galima kalbėti apie didžiuosius verslininkus. Vieni jų turėjo pretenzijų tapti elitu (EBSW, "Litpoliinter" ir kt. lyderiai), bet kas juos šiandien žino. Pretenzijos pretenzijomis ir liko.
Antra vertus, kita dalis dabar kylančių verslininkų tarsi turi pretenziją patekti į elitą. Bet ar jie taps elitu, ar ne, niekas negali garantuoti. Galbūt, jei jų firmos nežlugs ir verslą kada nors perims jų dukros ar sūnūs, dėl jų priklausymo elitui jau nebekils klausimų.
Bet jau dabar galima pasakyti, kad elitui tikrai niekada nepriklausys tokie veikėjai kaip Borisovas, Gribojedovas ar kiti atėjusieji į verslą iš kriminalo ar karinės žvalgybos, žmonėms smegenis pudrinantis Viktoras Uspaskichas.
Nebent jeigu Rusija dar šį rudenį įtvirtintų Lietuvos valdžioje savo dviejų favoritų tandemą ir Lietuva virs azijatiško tipo despotiją turinčia valstybe. Tada jie taps to autoritarinio režimo elitu, juk net ir "runkeliai" turi savo elitą.
2. Kodėl elitas tapo neigiamu žodžiu? Galima atsakyti kultūringai: todėl, kad Lietuvoje yra didelis vargas dėl proto. Šiurkščiau kalbant, iš kvailumo, buko pavydo, išsilavinimo ir istorijos žinių didelės stokos.
Elitas negali būti supuvęs jau vien todėl, kad ši sąvoka nusako visa tai, kas yra geriausia. Supuvęs gali būti tik paksininkų vaizdavimas, kad elitui gali priklausyti 45 proc. tautos.
Lietuvos valstybės ir visuomenės elitui geriausiu atveju šiuo metu priklauso 500-600 žmonių, o didesnė jų dalis su politika ir siekimu apkaltos R. Paksui neturi nieko bendra.
Mano galva, tas "elitas", kurį kala tokie jauni kalbininkai kaip Gintaras Šurkus ir Valentinas Mazuronis, jų darbščiose galvose prilygsta "žydų" ar "buržuazijos" sąvokoms, nukaltoms dviejų baisiausių praėjusio šimtmečio ideologijų.
3. Kodėl atsirado priešprieša tarp “elito” ir “runkelių”? Tai daugmaž aišku: mūsų visuomenė viską linkusi suprimityvinti.
Manau, kad tai neatspindi realios visuomenės padėties, nes "runkelizmas" (jei jau vartosime šią primityvią schemą) yra būdingas didesnės dalies visuomenės mąstymui, neišskiriant nė pačių iškiliausių jos atstovų.
Jeigu visuomenė būtų skirstoma tik į "runkelius" ir "elitą", mes niekada nebūtume atsidūrę prie skylančios demokratijos ir nepriklausomybės geldos kaip dabar.
Šios bėdos esmė - didžiulė netolerancija kitokiai nuomonei, noras, kad visi mąstytų ir net darytų taip, kaip pačiam atrodo geriau, kova ne su žmogaus argumentais, o su pačiu žmogumi, įsitikinimas, kad kažkas kitas (valstybė, prokuratūra, savivaldybė, policija) už tave turi padaryti tai, ką pats turėtum padaryti kaip pilietis, tvirtos galvosenos, pagrįstos principu "mano troba iš krašto" arba "aš negaliu kritikuoti apsitapšnojusio prezidento, nes jis man kažkada sklypą Žvėryne skyrė" šaknys.
BNS agentūros Ekonomikos naujienų skyriaus vyriausiojo redaktoriaus Artūro Račo atsakymai “Omni Laikui”
1. Elitas Lietuvoje egzistuoja, kaip ir kitose normaliose valstybėse. Jis visada buvo, tik sovietmečiu gerokai apnaikintas ir per 13 metų dar nespėjęs atsikurti, nes tai nėra įmanoma per kelerius ar net keliolika metų.
Kas yra elitas? Žodynai sako labai aiškiai: geriausieji, didžiausi savo srities žinovai.
Dar pridėčiau - galintys savarankiškai mąstyti, ne tik apie savo profesijos problemas, sugebantys formuluoti idėjas, nepriklausančias nuo politinės konjunktūros ir žvelgiančias kiek toliau nei rytdiena, sugebantys išskirti svarbiausius reiškinius ar įvykius gausybėje smulkmenų ir vienadienių interesų.
Sakyčiau, yra du elito tipai: profesinis ir visuomenės. Priklausymas pastarajam nepriklauso nuo užimamų pareigų ir fizinio dalyvavimo, o profesinis elitas apima ir išsilavinusį bei apsiskaičiusį mechaniką.
Lietuvoje šios dvi elito kategorijos, panašu, neišskiriamos: jei išrinktas į Seimą, jau tapai elitu, jei parašei knygą, kurią išspausdino - taip pat, paskyrė kokios nors įmonės direktoriumi ar naujienų tarnybos vadovu - niekas tegul net nedrįsta abejoti.
2. Aš manau, kad dėl to labiausiai kalti tie, kurie nebūdami elitu labai norėjo būti jam priskiriami. Bandydami sureikšminti savo socialinę padėtį ar užimamas pareigas ir nesulaukdami visuomenės pripažinimo, jie nusprendė pripažinti save patys.
Tegul neužpyksta Algis Ramanauskas-Greitai, bet iš jo lūpų viename iš mitingų išgirstas pareiškimas - “mes, jaunuomenė ir elitas” skamba beveik šventvagiškai ir geriausiai iliustruoja tą nesuvokimą ribos tarp profesinio ir visuomenės elito. Taip, Algis galbūt priklauso televizininkų ir šoumenų elitui, bet iki visuomenės elito jam taip pat toli, kaip Robertui Javtokui iki Arvydo Sabonio.
Tas pats nutiko ir su daugeliu kitų - neįvertintų rašytojų, politologų, kolegų žiniasklaidininkų, politikų ir t.t.
Atsižvelgiant į tai, teigti, kad elitas yra supuvęs, būtų neteisinga, nes, perfrazuojant žinoma posakį, ne viskas elitas, kas elitu blizga...
Ir viešųjų ryšių agentūros čia niekuo dėtos - nekuria jos elito, jis - natūralus visuomenės raidos, kuri Lietuvoje buvo prievarta sutrikdyta, produktas. Kol kas, tenka pripažinti, negausus.
2. “Elito” ir “runkelių” priešprieša - anksčiau minėto proceso rezultatas, tai yra bandymo iššokti aukščiau bambos padarinys. Kaimas taip pat turi (visada turėjo) savo elitą, o Vilnius ar “Spaudos klubas” nebūtinai yra ta vieta, kur jis gimsta.
Į klausimą, ar tai atspindi realią visuomenės padėtį, atsakyčiau “taip”. Bandymas susireikšminti ir pagerbti save daugiau, nei esi vertas, davė rezultatų ir sukėlė atmetimo reakciją. Didžiausia problema, kad pretenduojantys į elitą neturi jam būdingo gebėjimo mąstyti atsiribojus nuo vienadienių realijų ir dažnai patys to nesuvokdami gilina realiai egzistuojančią priešpriešą visuomenėje. Labai geras pastarojo meto pavyzdys - Lauro Bielinio frazė spaudos klube apie “galvojančius” studentus ir negalvojančius kaimiečius. Ne iš blogos valios, tačiau, kaip sakoma, dar vienas vinis į karstą.
Beje, čia reikėtų pabrėžti, kad ne pseudoelitas kaltas dėl poliarizuotos visuomenės - to priežasčių reikia ieškoti valstybės politikoje pastaraisiais metais. Elitizmo idėja joje buvo gyva nuo pat pradžių: mes viską geriausiai žinome, Tauta klysta, niekas geriau už mus nesuvoks strateginių interesų, būkime europiečiai - tai tik keletas linijos brėžimo tarp “mes” ir “jie” pavyzdžių.
O kai dėl politinių žaidimų - juose naudojama viskas, ką galima panaudoti, ir naudoja visi be išimties - nuo vadinamųjų “šustauskininkų” iki aplinkosaugininkų.
