Koks yra Kaunas, kokie jo vaizdiniai šių dienų Lietuvos žiniasklaidoje? Kaip, kokį jį matome ir ką jis reiškia? Kauno tapatybė – nuvalkiota, subanalinta, tačiau vis dar aktuali tema. Vien antraštės užuomina į šį klausimą užtikrina skaitomumą.
Pastarųjų metų publicistikoje, eseistikoje, žiniasklaidoje dominuojantys Kauno vaizdiniai arba palaiko įsisenėjusius praėjusio dešimtmečio stereotipus apie niūrią provinciją, dominuojamą šviesiaplaukių moterų ir trumpaplaukių vyrų; arba, priešingai, negrabiai bando šiuos stereotipus paneigti, argumentuodami, kad mes Kaune irgi turime šį bei tą – „Žalgirį“, Pažaislio muzikos festivalį, džiazo festivalį, tiek ir tiek universitetų, studijuojančiųjų tiek ir tiek - žodžiu, pridedamas kone inventoriaus aprašas. Panašų matydavau mokyklos ūkio dalies vedėjo kabinete.
Abiem atvejais, - ar sparčiai besivejantis gražėjančią sostinę, ar beviltiškai nespėjantis - Kaunas lieka paženklintas atsilikimo. Atsilikimo nuo ko? Kas yra dabarties kanonas, kas apibrėžia tai, kaip privalu, pageidautina elgtis, rengtis, mąstyti, jausti, gyventi? Kas yra tas standartas?
„Epistemologinė kolonizacija, - sako Attila iš Vengrijos. – Kolonizuojamos šalys patyrė ne vien administracinę, ekonominę ir politinę priespaudą. Viena iš esminių kolonializmo pasekmių – tai, kad kolonizuotos tautos buvo priverstos vadovautis joms svetimais literatūros, dailės ir filosofijos kanonais, kasdieninio gyvenimo reiškinius reglamentuojančiais standartais.“
Pokolonijinės visuomenės problema - tapatybės problema. Postkolonijinis subjektas pradeda pats žiūrėti į save kolonizatoriaus akimis. Nebežino, kaip kalbėti savo kalba, vadovautis savais gyvensenos ir elgsenos modeliais. Siekia nustatyti prasmingą santykį su savimi - bando atsikratyti primestinių kriterijų, akcentuoja savo kitoniškumą, pabrėžia savąsias vertybes. Viena vertus, siekiama atsiriboti nuo metropolio; kita vertus – siekiama jam prilygti. Metropolis visada šalia. Jis yra pokolonijinės visuomenės vertės matas.
Koks yra Kaunas pokolonijinės teorijos kontekste? Buvusi Laikinoji sostinė, tapusi periferija – gal tai pokolonijinis subjektas, ieškantis savo tapatybės? Ko gero, čia ir slypi drama –metropolio virsmas periferija. Kolonija, tiekiančia metropoliui žaliavas, produkciją ir protus. Kanonus šiandien formuoja kiti. Galiausiai, pradedame save suvokti Kito - metropolio - akimis, per Kito diktuojamus kanonus, per santykį su Kitu.
„Duobėtos gatvės, prasti dviračių takai, angliškai nekalbantys automobilių aikštelių kontrolieriai, mažai valiutos keitimo punktų, turizmo informacijos centrų, lankytinų vietų nuorodų miesto gatvėse, kempingų ir keista kauniečių reakcija į juodaodžius“. Skaitau ir šiurpas krečia - kokiame baisiame mieste aš pragyvenau 30 metų. Ypač apmaudu, kad kai vos už 100 km Vilniuje visai kitas vaizdas: plačios lygios kaip stiklas gatvės, visas pagrindines miesto vietas galima pasiekti nuostabiomis dviračių magistralėmis, kuriomis, apsižergę oranžinius dviračius, skrieja ir jaunas, ir senas, ir savivaldybės klerkas, ir Seimo narys; laisvai angliškai Oksfordo tartimi kalbantys stovėjimo aikštelių ir troleibusų kontrolieriai (tik vienas kitas kartais užsimiršęs prabyla savotiškai žavia Nemenčinės / Molodečno šnekta). Sužavėjo turizmo informacijos centrų ir nuorodų gausa , o ypač kempingas su palmėmis prie Baltojo tilto, taip pat santūri ir kultūringa merginų reakcija į juodaodžius ir šiaip italus baruose ir klubuose“, - žiniasklaidos palaikomus ir konstruojamus Kauno vaizdinius apmąsto komentatorius, pasivadinęs Kaviansku.
Toks Kauno diskursas – gana tipiškas pastarųjų metų žiniasklaidoje: „Vilniečiai tai buvę kauniečiai arba buvę kaimiečiai“, „O ta Klaipėda, ką ji, be savo jūros, turi?“, „Užtai Vilnius nelietuviškas...!“. Paskutinis, neatremiamas lietuvybės argumentas – korektiškas kaip kontrolinis šūvis.
Diskursas, tapęs savarankišku, inkorporuoja kiekvieną ištartį. Jei „gatvės išasfaltuotos“, - artėjame prie kanoninio Kito. Jei „gatvės duobėtos“ – beviltiškai nuo jo atsiliekame. Ar prasmės išgaunamos tik lyginant su kažkuo kitu? Kaip įmanoma, ir ar įmanoma šiandien kalbėti apie Kauną, kuris, prasmės požiūriu, būtų suverenus, nepriklausomas, autonomiškas?
Šiandien Kaune legendinę kavinę „Tulpė“ primena vien atminimo plokštė Laisvės alėjos grindinyje. Šiandien ten, atrodo, „Vero Moda“. Senokai buvau, ir ta plokštė tokia nepastebima. Restoranas „Metropolis“, garsėjęs Kauno aukštuomenės pobūviais, vilioja picomis – tik po 6,99 lt.
Šiandien – kiti traukos centrai, ir kiti kanonai. Kitos intelektualinės mados ir tradicijos. O Kaunas niekuo taip nenori būti, kaip savimi. Kalbėti savo kalba. Vadovautis savo jausmais. Nieko nenori nustebinti, nei dangoraižiais, nei pliažais su palmėmis. Ką turi – tą turi. Daug ar mažai –sunku pasakyti. Inventorinio aprašo nepridedu.
Prieš dešimtmetį, Krescencijus Stoškus kalbėjo: „Ar būtų XVIII a. atsiradęs švedo E.Swedeborgo misticizmas, o XIXa. dano S.Kierkegaard’o „egzistencializmas“, jeigu jie būtų bėgę paskui Vakarų intelektualines madas ir bijoję kokio „neregėto mąsto romantizmo“? Jie juto gyvenimo įtampas ir nebijojo patys savo pastangomis jas suprasti, nesukdami galvos, ar jie tikrai kalba ta kalba, kuri dabar yra pasaulyje priimtina“.
Kaunas dar neišugdė savo Swedeborgo, nei Kierkegaardo. Ar išugdys – nežinia.Kita vertus, argi privalu sukurt intelektualinę doktriną tam, kad pateisintum savo egzistenciją...?
