Anarchistines pažiūras deklaruojanti JAV folkpanko grupė „Against me!“ dainoje „Baby, I’m an anarchist“ taip iliustravo skirtumą tarp anarchisto ir „bestuburio“ liberalo: pirmasis per mitingą be jokių abejonių svies plytą į „Starbucks“ (kavinių tinklas JAV) vitriną. Antrajam toks žingsnis atrodo per daug radikalus.
Šis vaizdelis skatina susimąstyti apie anarchizmo ideologiją ir paklausti: kas pagaliau geriausiai atspindi anarchizmo esmę? Įdomios ideologijos, iškeliančios žmogaus laisvę aukščiau visko, etiketė ar prieš valstybę ir globalizmą maištaujančių jaunuolių, mėtančių plytas į langus ir policininkus, veiksmai? Šiame straipsnyje pabandysime rasti atsakymus į šiuos klausimus. Taip pat, kadangi anarchizmui dažnai klijuojama utopijos etiketė, panagrinėsime, ar jo svarbiausi principai yra įgyvendinami tikrovėje.
Anarchizmo esmė
Iš pirmo žvilgsnio anarchizmo ideologija gali atrodyti gana paprasta (stereotipinės anarchistams priskiriamos nuostatos – radikalumas ir antivalstybiškumas). Tačiau panagrinėjus giliau, darosi sunku suprasti, kas gi iš tiesų yra anarchizmas ir kuris jo tipas gali būti pavadintas tikruoju. Štai „puokštė“ anarchizmo atmainų: individualistinis anarchizmas, anarchistinis komunizmas, anarchosindikalizmas, anarchokapitalizmas, anarchofeminizmas, krikščioniškasis anarchizmas. Ir tai tik pačios žymiausios šios ideologijos kryptys (yra netgi tokių anarchizmo „mutacijų“, kaip kriptoanarchizmas ir ekoanarchistinis feminizmas).
Vis dėlto, kaip ir kiekvienoje ideologijoje, nepaisant įvairiausių formų, egzistuoja tam tikra „konvencinė išmintis“, kurią beveik be išimties galima pritaikyti visiems anarchizmo tipams. Tai yra pagrindinės prielaidos ir principai, kurie būdingi tiek tam anarchistui, kuris su juodos ir raudonos spalvos vėliava žygiuoja antiglobalistų protesto akcijoje, tiek tam, kuris tyliai meldžiasi už taiką ir prievartos išnykimą pasaulyje.
Knygoje „Demokratija ir jos kritikai“ Robertas Dahlas anarchizmo ideologijos esmę puikiai perteikė šiais trimis teiginiais: 1) kadangi visos valstybės neišvengiamai yra prievartinės, jos visos neišvengiamai blogos; 2) kadangi visos valstybės yra neišvengiamai blogos, niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti; 3) kadangi visos valstybės blogos, kadangi niekas neįpareigotas paklusti valstybei ar ją remti ir kadangi visuomenė be valstybės yra reali alternatyva, visos valstybės turi būti panaikintos. Taigi anarchizmo šerdį sudaro valstybės ir apskritai visų hierarchiškų, prievarta pagrįstų struktūrų reikalingumo neigimas (an-archos – graikiškai „be valdovo“).
Taip pat svarbi kita triada: laisvė, lygybė ir vienybė. Šie principai, kuriais remiantis turėtų būti kuriama anarchistinė visuomenė, bendri visiems anarchistams. Verta pacituoti vieną žymiausių XX a. Europos anarchistų italą Errico Malatestą: „Anarchistas jaučia didžiausią pasitenkinimą kovodamas už visų labą, už visuomenę, kurioje jis gali būti brolis tarp brolių bei gyventi tarp sveikų, protingų, apsišvietusių ir laimingų žmonių“. Tai svarbi mintis – dažnai manoma, kad anarchistai kovoja už „absoliučią laisvę“, t.y. laisvę daryti viską, ko norima (pavyzdžiui, vogti). Iš tikrųjų taip nėra – anarchizmas, kaip ir liberalizmas, pabrėžia, kad vieno žmogaus laisvė neturi riboti kito laisvės.
Reikėtų paminėti, kad svarbiausi skirtumai anarchizmo ideologijoje egzistuoja tarp socialistinio anarchizmo (anarchosindikalizmas, anarchistinis komunizmas ir t.t.) ir individualistinio anarchizmo stovyklų. Pirmasis susijęs su priemonėmis, reikalingomis kuriant anarchistinę santvarką pasaulyje. „Individualistai“ yra „evoliucionistai“ – jie siūlo tokias priemones, kaip švietimas, alternatyvių institucijų (bendrų bankų, komunų) kūrimas. O „socialistai“ yra tiek evoliucionistai, tiek revoliucijos šalininkai: pasak jų, alternatyvių institucijų reikia, tačiau neužtenka, o dabartinę sistemą panaikinti gali tik socialistinė revoliucija.
Kitas svarbus skirtumas tarp pagrindinių anarchizmo krypčių susijęs su ekonomine santvarka. Abi pusės sutinka, kad kapitalistinė santvarka turi būti panaikinta. Tačiau socialistai siūlo griežtą kolektyvinės, bendros gamybos priemonių ir skirstymo nuosavybės modelį; individualistai labiau orientuoti į rinka pagrįstą sistemą, kuri balansuoja tarp komunizmo ir kapitalizmo.
Vis dėlto, kaip jau minėta, visus anarchistus vienija antivalstybinės, antiprievartinės pažiūros. Ideologija, nepaisant vidinių jos prieštaravimų, implikuoja vieną klausimą – ar tai įmanoma? Ar kada nors bandyta šiuos principus pritaikyti realybėje?
Kuriant rojų žemėje
Anarchizmas dažnai traktuojamas kaip utopinė ideologija, nes jos pamatiniai principai sunkiai įgyvendinami. Trumpai perteikti anarchizmo kritikos esmę galima taip: valstybės panaikinimas turėtų daugiau neigiamų padarinių negu jos egzistavimas; prievartos lygis, kurį palaiko valstybė, yra reikalingas tam, kad būtų galima užkirsti kelią didesnei prievartai. Kitaip tariant, nėra valstybės – nėra tvarkos.
Vis dėlto, nepaisant šių prielaidų, bandymų sukurti anarchizmo principais pagrįsta santvarką buvo. Turbūt pats žymiausias jų – anarchistų veikla per Ispanijos pilietinį karą (1936-1939 m.). Tuomet Ispanijoje šios ideologijos šalininkų buvo itin daug – daugiau nei pusantro milijono darbininkų priklausė anarchistinėms organizacijoms CNT (Nacionalinė darbo konfederacija) ir FAI (Iberijos anarchistų federacija). 1936 m. anarchizmo šalininkai perėmė didelės ekonomikos sistemos dalies kontrolę. Gamyklas valdė darbininkų komitetai, agrarinės sritys buvo kolektyvizuotos – veikė komunų principu. Rašytojas George‘as Orwellas, savo akimis matęs to meto įvykius, sakė: „Svarbiausia, jog čia buvo tikėjimas revoliucija ir ateitimi [...], žmonės stengėsi elgtis kaip žmonės, o ne kaip sraigteliai kapitalistinėje mašinoje“. Deja, anarchistų rojus egzistavo neilgai. Kitos pilietiniame kare dalyvavusios jėgos – fašistai ir komunistai – dar gerokai prieš Franko triumfą iki minimumo sumažino anarchistų įtaką.
Juodos ir raudonos spalvos vėliavos šmėžavo ir kitoje didelėje XX amžiaus pirmos pusės revoliucijoje. Anarchistai rėmė bolševikus Rusijoje 1917 m., tačiau netrukus pastarieji atsigręžė prieš kitas kairiojo sparno pajėgas ir anarchizmui šioje šalyje buvo suduotas skaudus smūgis. Daugelis jų buvo įkalinti, kiti pasitraukė į „pogrindį“.
Įdomu, kad 1918-1921 m. egzistavo stiprus anarchistų judėjimas Ukrainoje, kovojęs tiek su Austrijos-Vengrijos imperija, tiek su bolševikais ir „baltaisiais“. Šio maišto centrinė figūra buvo ukrainietis anarchistas Nestoras Makhno. Nepaisant gana greitai besikeičiančio fronto, keliuose regionuose buvo įkurtos komunos, organizuotos pagal anarchizmo principus. Teigiama, kad Mahnoviečių judėjimas buvo labai populiarus tarp valstiečių, anarchistai žmonių buvo pasitinkami išskėstomis rankomis (kitaip nei žiaurumu pasižymėję bolševikai ir baltieji). Vis dėlto, kaip ir Ispanijos pilietinio karo atveju, anarchizmas krito nelygioje kovoje.
Bendruomenių, organizuotų pagal anarchizmo principus, buvo dar prieš šios ideologijos atsiradimą. Kaip pavyzdys dažnai pateikiama „Libertatia“ – laisva piratų kolonija, egzistavusi apie 25 metus XVII a. pabaigoje pietų Madagaskare. Piratai gyveno pagal egalitarizmo ir krikščionybės principus ir kovojo su despotiškomis valstybėmis, atakuodami jų laivus ir išlaisvindami kalinius bei vergus. Anarchokapitalistai teigia, jog Islandijos respublika 930-1262 m. atitiko anarchizmo su laisva rinka principus. Anarchistų bendruomenės buvo kuriamos ir JAV XIX amžiuje, tačiau ilgiau nei 15 metų neišsilaikydavo.
Terorizmas, pacifizmas, anarchizmas
Pacifizmas ir terorizmas – reiškiniai, būdingi XX amžiaus antrajai pusei ir XXI amžiui. Paradoksalu, tačiau, nors jie ir atrodo kaip du priešingi poliai, abu gali būti susieti su anarchizmu. Pirmasis – dėl to, kad akcentuoja prievartos panaikinimo būtinybę. Antrasis meta iššūkį valstybei ir kvestionuoja jos legitimumą.
Pacifizmas anarchizmo ideologijoje iš tiesų užima gana svarbią vietą. Pažymėtina, kad „grynų“ pacifistų-anarchistų yra mažai (toks buvo rusų rašytojas Levas Tolstojus, pradėjęs krikščioniškojo pacifizmo tradiciją). Tačiau visos anarchizmo atmainos pripažįsta, kad prievarta yra blogis. Ji gali būti pateisinama tik tada, kai ginamasi nuo prievartos, ir turi būti sumažinta iki minimumo. Kitaip tariant, anarchizmas yra ideologija, nukreipta prieš organizuotą prievartą, naudojamą valstybės, prieš karą, prieš militarizmą. Reikia skirti prievartą, naudojamą engėjo ir engiamojo (pastaroji gali būti pateisinama – 1991 metais per Persijos įlankos karą anarchistai netgi paskelbė šūkį „Jokio karo, išskyrus klasių karą“). Kaip jau buvo minėta, socialistinio sparno anarchistai teigia, kad reikalinga socialistinė revoliucija, kuri neišvengiamai reikalaus prievartos. Tačiau ji turėtų būti kuo humaniškesnė.
Koks yra anarchizmo santykis su terorizmu? Tapatinti šiuos reiškinius būtų klaida. Anarchija turi būti sukurta daugybės žmonių – niekas negali įtikinėti vienų žmonių, žudydamas kitus. Anarchizmas pabrėžia savęs išlaisvinimą – laisvė negali būti pasiekta žiaurios prievartos metodais. Kitaip tariant, pagal anarchistus, priemonės nulemia tikslą. Taip pat svarbu, kad anarchizmas yra ideologija, nukreipta prieš socialinius ryšius ir institucijas, o ne prieš žmones. Žymus rusų anarchizmo ideologas Michailas Bakuninas teigė, kad anarchizmas „nereiškia individų, sudarančių buržuaziją mirties, tačiau reiškia buržuazijos, kaip politinės ir socialinės realybės, ekonomiškai atskirtos nuo darbo klasės, mirtį“.
