Esu įpratęs gyventi pasaulyje, kuriame vaikinai kabina merginas, vyrai bando nusitempti į lovą moteris, žodžiu, stiprioji lytis visuomet imasi iniciatyvos. Devyniolikos metų patirtis mano sąmonėje nupiešė gyvenimą, kuriame vyrai ima, o moterys duoda. Na, su retomis išimtis. Deja, bet toks mano pasaulis...
Per savo kol kas trumpą gyvenimą taip pat pastebėjau, kad daug ir ilgai bendraujantys žmonės neišvengiamai tampa broliais ir seserimis. Nedaug praeina laiko, kai pradedi į bendraklases, grupės merginas ar bendradarbes žiūrėti kaip į belytes būtybes, nors jos neretai turi nepriekaištingų formų kūną ir lygią kaip reklamuojamos per televiziją laidynės pagrindas odą. Gašlias mintis užgožia rutina, draugiškai nepaliaujamas traukimas per dantį ir atsirandantis atgrasumas dėl pernelyg dažno bendravimo.
Dėl ką tik išvardytų priežasčių labai nustebau gavęs SMS žinutę nuo beveik dvejus metus nematytos bendraklasės, apie kurią žinojau tik tiek, kad likimas mus iš gimtojo kaimo nubloškė į vieną ir tą patį miestą, bet vaikščiojom pernelyg skirtingais keliais, kad susitiktume. Pranešimo tekstas nebuvo susijęs su sveikinimu gimtadienio ar kokios šventės proga ir nebuvo užklausa apie kokio mūsų bendro pažįstamo pasikeitusį telefoną. “Sveikutis, kačiau, labai tavęs pasiilgau, nemačiau jau šimtas metų, turbūt subrendai, suvyriškėjai :**”.
“Oho”, pagalvojau. Pirma šovusi mintis, kad išsiuntė ne tuo numeriu, vėliau pradėjau galvoti, galbūt ne pačios blaiviausios būsenos, nors buvo penktadienio vidurdienis. Iškart pradėjau mąstyti, kokia ji buvo mokykloje ir ką galėtų reikšti tokia žinutė. Tik dabar, praėjus 500 dienų nuo to laiko, kai paskutinį kartą ją mačiau, pradėjau galvoti, kokia ji buvo išleistuvių vakarą, apie jos dailias standžias kojas, apie gilią iškirptę šventinėje suknelėje... Vis dėlto labiau atsiminiau ją kaip liekną mergaičiukę, pažįstamą nuo 5 klasės, nesusimąstydamas, kad ir ji kartu su manim galėjo užaugti ir tapti visavertį suaugusiųjų gyvenimą žaidžiančia dvidešimtmete.
Nusprendžiau apsimesti kvaileliu ir atrašiau jai, kad “turbūt sumaišei numerį, man sekasi gerai ir aš tave labai seniai bemačiau” ir t.t. Galbūt ir raminau save tuo, kad iš tiesų išsiuntė žinutę ne tuo numeriu, bet vis dėlto jaučiau, kad vyksta kažkas neįprasta. Atsakymo sulaukiau vos spėjęs padėti telefoną ir perskaičius jį akių obuoliai iššoko iš jiems skirtų skylių kaukolėje. “Jėzus Kristus Superžvaigždė”, išsprūdo iš lūpų (vartoju šį Andrew Loydo Webberio operos pavadinimą vietoj keiksmažodžio nuo tada, kai gyvenau su tėvais ir jie netoleravo necenzūrinių žodžių). Ji pakvietė mane į pasimatymą! Paskutinį kartą mergina mane kvietė, kai buvau penkiolikos kuklus berniukas, nešiojantis megztinį su briedžiukais ant krūtinės (jį numezgė mama ir aš gėdijausi jį vilkėti beprasidedančiais repo laikais).
Aš nebūčiau Alius, jeigu nežiūrėčiau į viską perdėtai realistiškai (o gal čia jau pesimizmas?). Todėl kiekvieną kviečiančiame SMS esantį žodį priėmiau už gryną pinigą. Patikėjau tuo, kad ji kviečia tik puodelio arbatos ir pakalbėti apie senus gerus laikus (nors kažkaip nepamenu mūsų bendros praeities, be tušinukų skolinimosi). O juk kiek kartų pats naudojau tokį triuką merginoms įsivilioti į savo pinkles. Dabar kuo puikiausiai suprantu visas tas iki tol naiviomis laikytas dailiosios lyties atstoves, kaip vaizdžiai jas vadina spauda. Aš, save gerbiantis ir mylintis, pats įkliuvau iškart.
Taip jau yra, kad pasimatymai, mums, stipriosios lyties atstovams (vėl pasak tos pačios spaudos), kainuoja brangiai. Mažiausia, ko dažniausiai užsimano panelės, yra karštas vynas, o neretai kukliai šypsodamosi jos ištaria ir visai “pigaus” “Keglevičiaus” pavadinimą. Taigi aš norėdamas taupyti į šį susitikimą žiūrėjau kaip į draugų pokalbį, nebuvau nusiteikęs mokėti už antrą pusę ir pasiėmiau tik 20 litų.
Viskas ėjosi normaliai. Bet tai, kad ji mane kaitino nuo pat pasimatymo pradžios, buvo faktas. Labiau save raminau tuo, kad ji užsisakinėjo nepigius gėrimus, o mano mamos 16-ojo gimtadienio proga dovanota odinė piniginė buvo vertingesnė už lėšas, esančias joje, tad už merginą nemokėčiau, net jei norėčiau. Kai jau kavinės padavėjos pradėjo nemaloniai šnairuoti, o ir mums įgriso sėdėti ant gan nepatogių kėdžių, ji pasiūlė nueiti į kiną! Ir jokie mano atsikalbinėjimai nepadėjo - kad jau mačiau visus repertuaro filmus, kad nepatinka “popkornų” kvapas šiuolaikiniuose kino centruose (tik vėliau susimąsčiau, kad turbūt, jei tai būtų tiesa, tiek kino juostų nebūčiau matęs) ir kad mano ilgoms kojoms kėdės nepritaikytos. Niekas nepadėjo. Ji koketavo ir šypsojosi kaip beprotė, o jos smailus liežuvis rasdavo daug stipresnį argumentą už manąjį.
Teko atskleisti kortas, nors visiškai to nenorėjau. Tuomet ji pasisiūlė sumokėti už savo ir mano bilietą. To dar betrūko! Čia jau buvo viršūnė. Ne vieną kartą buvau pasižadėjęs nesileisti taip žeminamas. Bet jos neišpasakytas meilumas pavertė mane bejėgiu (ach, tos moterys). Po pusvalandžio mes jau sėdėjome salėje, kurioje pamažu geso šviesa ir prasidėjo romantinės komedijos titrai (kas moka pinigus, tas ir muziką užsako). Filmas apie meilę mane domino kur kas mažiau negu bendraklasės ranka, visas pusantros valandos švelniai kursavusi vidine kojos puse tarp kelio ir vietos, kurios nepatogu dabar įvardyti.
Pasibaigus filmui mane pradėjo graužti sąžinė dėl brangiai kainavusio filmo, kurį man dovanojo mergina, tad nutariau atsidėkodamas pakviesti ją arbatos (tos pačios nekaltos arbatos, kurios ji pakvietė mane). Juolab kad gyvenu netoli didžiulėmis bilietų kainomis liūdnai pagarsėjo kino teatro, todėl buvau tikras, kad ji neras priežasčių atsisakyti. O ji nė nemanė. Mano kambario bendrininkas, vadinamas sugyventiniu, buvo išvykęs pas savo draugę, gyvenančią už poros šimtų kilometrų, pasikrauti energijos savaitei, todėl plotai buvo laisvi viskam.
Mano brangiai bendraklasei, kurią prieš ketvirtį paros dar laikiau tebebręstančia penktoke, nepadarė jokio įspūdžio nei neplautų indų stirta ant stalo, nei besivoliojantys pūkų gumulai ant grindų ir po pusvalandžio mes jau vartėmės minkštoje draugo, su kuriuo kartu nuomoju butą, lovoje, kadangi manoji nepalyginamai kietesnė.
Rytą, kaip ir dera, atsikėliau pirmas ir išviriau kavos. Kai ji atsibudo, tarsi kažkas ją būtų per tą naktį pakeitęs (negi aš galėjau?). Ji buvo pikta kaip tris paras tamsoje laikytas šuo ir susiraukusi kaip naginė. Jokie mano atsiprašymai ir įprastiniai prašymai paaiškinti, kas nutiko, nepadėjo ir po kelių minučių ji koridoriuje jau movėsi batus. Sugriebiau grubiai ją už pečių ir pareikalavau bent jau abstraktaus paaiškinimo. Šioji greitakalbe išbėrė, kad su kita bendraklase susilažino, jog sugebės mane įsitempti į lovą...
Pasijutau kaip aplietas fekalijomis karštą dieną troleibuso stotelėje. Ką pats ne kartą dariau, taip buvo pasielgta su manim. Atrodo, skaudėjo nuo to, kuo turėčiau džiaugtis. Praleidau šaunią naktį, į kurią iš vis nereikėjo investuoti, maža to, pats gavau netiesioginių finansinių injekcijų. Bet pajutau, kad ne viskas yra seksas ir pinigai. Ar šis akibrokštas pakeis mano gyvenimą? Sužinosite būsimose istorijose.
Nuoširdžiai jūsų, suvedžiotas ir paliktas Alius Baltrus
