„Omni laikas“ publikuoja dailininko Aleksandro Vozbino pranešimą, skaitytą Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) surengtoje konferencijoje „Ar Šiuolaikinio meno centras vykdo nacionalinę kultūros politiką dailės srityje?“.
Redakcija siūlo perskaityti jau anksčiau publikuotus Laimos Kreivytės įspūdžius (http://www.omni.lt/index-dynamic.php?i$9359_16017$z_260441) iš šios konferencijos, o norintys gauti dar daugiau informacijos gali skaityti čia (http://www.culture.lt/7md/?leid_id=652&kas=straipsnis&st_id=3876) ir čia (http://www.culture.lt/7md/?leid_id=652&kas=straipsnis&st_id=3883).
ŠMC yra Lietuvos kultūros ministerijos įstiegta kultūros įstaiga. Valstybė išlaiko patalpas, moka darbuotojams atlyginimus. ŠMC nuostatai apibrėžia, kad viena pagrindinių centro veiklos sričių yra: „atspindėti realiai Lietuvoje egzistuojančius dailės procesus, kiekvieną meno reiškinį traktuojant kaip savaiminę vertybę“.
ŠMC vadovauja direktorius, kurį skiria ir atleidžia kultūros ministras. Direktorius atsako už visą įstaigos veiklą.
ŠMC parodinis plotas sudaro per 2 tūkst. kvadratinių metrų. Net netransformuojant didžiosios salės vienu metu čia gali vykti bent penki atskiri renginiai.Tai didžiausias specialiai dailės parodoms statytas kompleksas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
ŠMC darbuotojai
ŠMC dirba direktorius, direktoriaus pavaduotojas, parodų strategiją formuojantys kuratoriai ir kiti. 1992 m. iš 52-ų ŠMC surengtų parodų kuruojamos buvo tik dvi. Vėliau šis skaičius augo. 1999 m. dauguma parodų jau buvo kuruojamos. ŠMC jau seniai yra susiformavęs stabilus maždaug dešimties žmonių kuratorių branduolys. Aktyviausias kuratorius yra direktorius Kęstutis Kuizinas, surengęs keliolika parodų.
Kuruojamos parodos turi savo teigiamų ir neigiamų pusių. Viena vertus, jos suteikia kuratoriui galimybę modeliuoti meninę situaciją, pažvelgti į meno reiškinį netikėtu rakursu. Antra vertus, kuratorinės parodos dažnai atspindi subjektyvią rengėjų nuomonę. Pats projekto rengimas tampa ir kuratoriaus meninės saviraiškos aktu. Kuratoriai laikosi nuostatos, kad šalyje vykstantys procesai yra ne objektyvus meno reiškinys, o jų pačių valdomas ir formuojamas vyksmas.
Kuratorių reikšmę strateguojant ŠMC veiklą gana tiksliai apibūdina menotyrininkė Erika Grigoravičienė: „Stabilus ŠMC priklausančių kuratorių būrelis tampa meno procesus veikiančia jėga ir išsirutulioja į tipišką žinojimo - valdžios struktūrą. ŠMC iš žinojimo - valdžios struktūros laipsniškai tampa ekonominės sistemos dalimi, o menas vizualinės kultūros kontekste jau nebeturi privilegijuoto statuso. Rėmėjai investuoja į reklamą, kuri puikuojasi pačiuose kūriniuose“ (iš ŠMC katalogo,skirto ŠMC 10-mečiui).
Panašu, kad Kultūros ministerija per ŠMC kryptingai Lietuvoje vykdo „Kultūrinę revoliuciją“.
Šiandien Lietuvos menininkai rūšiuojami į „šiuolaikinius“ ir „nešiuolaikinius“. LTSR laikais ši procedūra pasireiškė menininkų skirstymu į „progresyvius“ ir „reakcingus“. ŠMC vadovai pabrėžia, kad meno šiuolaikiškumu Lietuva išsiskiria Baltijos šalių kontekste. Reikia pažymėti, kad savo kovoje už meno pažangą ŠMC nėra unikalūs istorijoje. Precedentų jau būta Kinijoje, SSSR ir kitur.
ŠMC menininkai
ŠMC interneto svetinės rubrikoje „Menininkai“ pažymėta 31 pavardė. Vyrauja 35-40 metų menininkai - vienos kartos atstovai. Tai aktyvūs, veržlūs, visuomeniški žmonės. Maždaug pusė jų yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos nariai, dirbantys fotografijos,dizaino, audio- ir videomeno srityse. Šioje vietoje verta prisiminti nemirtingą V. Uljanovo-Lenino frazę: „Iš visų menų mums svarbiausias yra kinas“.
ŠMC parodos
Gausiausiai ŠMC parodų būta 1992 m. - 52 parodos. Vėliau pastebima ryški parodų mažėjimo tendencija. 2002 m. - 15, 2003 m. - 14. Gerokai sumažėjęs parodų skaičius perša išvadą apie neracionalų patalpų panaudojimą, kurį lemia idėjų ir autorių stoka arba paprasčiausias neūkiškumas.
Parodų anatomija
ŠMC veiklos pradžioje rengiamos parodos aprėpė daugumą vizualinio meno rūšių: tapybą, grafiką, taikomąją dailę, fotografiją. Buvo rengiamos personalinės, grupinės, apžvalginės parodos, kuriose galėjai matyti realiai egzistuojančius ir naujai besiformuojančius procesus, jaunus talentus. Pamažu atskiras meno rūšis ŠMC keitė tarpdisciplininiai menai. 2004 m. čia vyko vien vaizdo, garso projektai, instaliacijos ir performansai. 2005 m. vasarį vykęs „Reklamos saldainiukų“ festivalis ir seminaras buvo grynai komercinis renginys.
ŠMC savo nuostatuose nurodo, kad centras „sudaro sąlygas švietimo įstaigoms rengti mokinių ir studentų praktinius dailės ugdymo užsiėmimus“. Tačiau drįstame abejoti, ar kai kuriuose ŠMC projektuose rodomos fiziologinės scenos (tuštinimasis, šlapinimasis ir t.t.) atitinka centro deklaruojamą meninio ugdymo sampratą.
Kelia abejonių, ar minėtos scenos nepažeidžia Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 46 straipsnio, draudžiančio „rodyti [...] vaikams [...] kino filmus, garso ir vaizdo įrašus, literatūrą [...], kurie tiesiogiai skatina ar propaguoja karą, žiaurų elgesį, smurtą, pornografiją ar kitaip kenkia vaiko dvasiniam ir doroviniam vystymuisi“.
Proteguodamas vienos grupės veiklą, priešpriešindami vienus menininkus kitiems, ŠMC daro didelę žalą šiuolaikinei Lietuvos kultūros raidai.
Galima manyti, jei ŠMC steigėja Kultūros ministerija būtų nepatenkinta šios įstaigos vykdoma veikla, ji galėjo keisti esamą situaciją.
Kadangi Kultūros ministerija tokių veikų nesiėmė, tenka manyti, kad ŠMC veikla tenkina Kultūros ministeriją ir atitinka Lietuvos valstybės vykdomą kultūros programą.
