Gruodžio 22 dieną baigiasi antroji ir paskutinė Aleksandro Kwasniewskio (Kvasnevskio) kadencija. Per dešimt metų išsilaikęs populiarumo reitingų viršūnėje, neseniai pirmą vietą užleido įpėdiniui Lechui Kaczynskiui (Kačinskiui).
Vieni sako, kad tai didis valstybininkas, kiti – kad miklus pragmatikas, „plastikas“, sociotechnikos produktas. Vieni teigia, kad A. Kwasniewskis labai aukštai iškėlė prezidentavimo stiliaus kartelę ir kitiems valstybės vadovams sunku bus ją pasiekti. Kiti džiaugiasi, kad pagaliau atėjo galas oligarchinei, korupcinei sistemai. Vieni garbina Kwasniewskį už tai, kad Lenkiją atvedė į NATO, Europos Sąjungą ir iškovojo Rytų ir Vidurio Europos regiono lyderės poziciją. Kiti sako, kad tai ne jo nuopelnas, o geopolitinių procesų rezultatas – juk nė vienos pokomunistinės valstybės vadovas nesipriešino narystei NATO ar ES. Kurie yra teisūs? Matyt, po truputį ir vieni, ir kiti.
Aleksandro Kwasniewskio prezidentavimas prasidėjo nuo skandalo. Kai paaiškėjo, kad Kwasniewskis melavo apie savo išsilavinimą, keliolika valandų Aukščiausiasis teismas svarstė, ar pripažinti rinkimus teisėtais. Teismą užliejo skundų banga – keli šimtai tūkstančių lenkų rašė, kad nebūtų balsavę už Kwasniewskį, jeigu būtų žinoję, kad jis neturi magistro diplomo. Nors teismo sprendimas Kwasniewskui buvo palankus, tas melas metė šešėlį ant jo politinės biografijos. Savo kadenciją Kwasniewskis baigia irgi įsipainiojęs į skandalingą istoriją. Paskutinėmis prezidentavimo dienomis pasišovė pasinaudoti malonės teise ir ištraukti iš kalėjimo buvusį partinį bendražygį, kairiųjų vyriausybės vidaus reikalų viceministrą Zbigniewą Sobotką, nuteistą trejus su puse metų kalėti už paslapties išviešinimą Starachovicų mafijos byloje. Net jeigu prezidentas ir nepasinaudos malonės teise – šis faktas lenkų atmintyje liks kaip nemalonus Kwasniewskio prezidentavimo pabaigos akcentas.
Šlovės akimirkos...
Stipriausia Aleksandro Kwasniewskio korta buvo užsienio politika. Tai jam, ne Nobelio taikos premijos laureatui ir Solidarumo steigėjui Lechui Walęsai (Valensai) teko garbė atvesti Lenkiją į Šiaurės Atlanto Santarvę ir Europos Sąjungą. Tai jam dėkojo Baltijos šalių vadovai už paramą siekiant narystės NATO. Tai Aleksandro Kwasniewskio pavardę minėjo Europos ir pasaulio vadovai po Ukrainos oranžinės revoliucijos sėkmės. Tai pokomunistinio prezidento dėka Lenkija sureguliavo santykius su Vatikanu, ratifikuodama konkordatą. Beje, Kwasniewskis pelnė ypatingą popiežiaus Jono Pauliaus II simpatiją, o pastarosiomis dienomis „netyčia“ nuleista informacija, kad agnostikas Kwasniewskis liudys Jono Pauliaus II beatifikacijos procese, tik dar labiau sustiprina jo poziciją.
Tačiau oponentai – o tokių Lenkijoje nemažai – teigia, kad ne Kvasnievskio nuopelnas, jog Lenkija tapo ES ir NATO nare. Jie tvirtina, kad visos pokomunistinės šalys pasuko arba nori eiti tuo keliu; kad aukšta Lenkijos pozicija tarptautinėje arenoje pasiekta todėl, kad visoms politinėms jėgoms pavyko susitarti dėl svarbiausių siekių ir tikslų. O kai vyko sunkios derybos dėl Nicos sutarties ir vienas iš tuometinės opozicijos lyderių Janas Rokita metė šūkį: „Nica arba mirtis”, Kwasniewskio balso nesigirdėjo. Kad Kwasniewskis labai ilgai rėmė Leonidą Kučmą ir tik kai jau įsisiūbavo oranžinė revoliuciją, perėjo į Viktoro Juščenkos stovyklą. Per Kwasneiwskio kadenciją ne tik kad nepagerėjo, bet dar labiau komplikavosi santykiai su Rusija, nors iš dalies taip yra dėl to, kad Lenkijos prezidentas aktyviai palaiko Ukrainą. Galop galima pridurti, kad ir santykiuose su Lietuva būta kur kas daugiau gražių gestų nei nuveiktų darbų: iki šiol nėra ir nenusimato, kada Lenkija nuties „Via Baltica“ magistralę, kurią abiejų šalių prezidentai juokais sakė pavadinsią Aleksandro Kwasniewskio ir Valdo Adamkaus autostrada. Ką jau kalbėti apie elektros tiltą ar kitas „smulkmenas“.
...ir suklupimai
Bene juodžiausios per tuos 10 metų akimirkos Aleksandrui Kwasiewskiui buvo 1999-ųjų rugsėjis, kai visi televizijos kanalai parodė svirduliuojantį prezidentą Charkovo kapinėse, kur palaidoti per karą sovietų nužudyti lenkų karininkai belaisviai. Iš pradžių Kwasniewskis teisinosi, kad tai dėl „blauzdos skausmo“, bet vėliau visuose laikraščiuose pasirodę apgirtusio Kwasniewskio veidas nepaliko abejonių, kas tai buvo per „liga“. Iš savo atminties Kwasniewskis tikriausiai norėtų išmesti ir kitą „suklupimą“, kai 2000 metais rinkimų kampanijoje jo varžovas Marianas Krzaklevskis parodė filmuką, kur smagiai nusiteikęs Kwasniewskis stebėjo suklupusį ir žemę bučiuojantį savo patarėją Mareką Siviecą, akivaizdžiai parodijuojantį popiežių. Prisimenami ir Kwasniewskio kontaktai su rusų šnipu Alganovu, ir neaiškus vaidmuo atšaukiant naftos koncerno „Orlen” valdybos pirmininką, ir dalyvavimas skirstant didžiųjų valstybės bendrovių postus.
Galimas dalykas, kad dėl to, kaip ir dėl melagingų duomenų apie išsilavinimą, Aleksandrui Kwasniewskiui gali tekti aiškintis Valstybės tribunole. Taip bent jau kalba kai kurie dešinės politikai, neslepiantys, kad toks finalas jiems visai patiktų.
Prezidentas – sociotechnikos produktas?
Tačiau, kad ir kiek būtų tų suklupimų, Aleksandras Kwasniewskis beveik 10 metų buvo populiariausias šalies politikas. Kaip paaiškinti tokį fenomeną? Po neprognozuojamo, tai su parlamentu, tai su vyriausybe konfliktuojančio Lecho Walęsos, kuris visiems ir visada rėžė tiesą į akis, Kwasniewskio prezidentavimas buvo ramus ir nuosaikus – jis vengė konfliktų, nemėgo viešų ginčų. Taip elgiasi pragmatikas, patyręs politikas, sako jo rėmėjai. Tai miklus laviruotojas, kuris nori visiems įtikti, o jo populiarumo fenomenas – tai sociotechnikos produktas, atrėžia oponentai.
Neabejotinai Aleksandras Kwasniewskis yra atstovas tos kartos politikų, kuriems politika yra pragmatizmo ir veiksmingumo derinys, kur vertybės ir idealai yra trečiareikšmiai dalykai.
Nors Kwasniewskį remia daugiau nei pusė lenkų, akivaizdu, kad gruodžio 22 dieną baigiasi jo epocha. Ne tik prezidento, bet ir visos pokomunistinės stovyklos Lenkijoje. Kwasniewskis antrą kadenciją baigia tuo metu, kai praktiškai jau nebeegzistuoja ar baigia nykti jo politinė stovykla. Tai ir yra didžiausia Kwasniewskio nesėkmė, kad jam nepavyko „išsiauginti“ įpėdinio, o aukšti prezidento reitingai niekaip nenori transformuotis į kairiosios pusės rinkimų rezultatus.
Živilė Makauskienė „Omni.lt“ iš Varšuvos
