Neseniai Lietuvos muzikų sąjungos rengiamas Didysis muzikų paradas paskelbė Auksinio disko laureatus. Šįmet jais tapo šviesaus atminimo birbynės virtuozas Antanas Smolskus, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, kontrabosininkas Eugenijus Kanevičius, Čiurlionio kvartetas ir dainininkas Algirdas Janutas. Šia proga Lietuvos radijo laida “Kultūros savaitė” pakalbino vis labiau pasaulyje garsėjantį tenorą Algirdą Janutą.
Vis rečiau Lietuvoje girdimas tenoras Algirdas Janutas sėkmingai tęsia karjerą prestižinėse pasaulio scenose. Solistas nuolatos kviečiamas dainuoti Latvijos, Estijos, Vokietijos nacionaliniuose operos teatruose, Varšuvos Didžiajame teatre, Malmės operoje Švedijoje, solistas koncertuoja su Prahos, Sankt Peterburgo simfoniniu, Maskvos Čaikovskio, Škotijos karališkuoju nacionaliniu, Anglijos simfoniniu ir kitais orkestrais. Dainininkas yra gastroliavęs beveik visose Europos šalyse, koncertiniai jo maršrutai siekia ir Jungtines Amerikos Valstijas, Kiniją, Čilę, Argentiną… Lietuvoje Algirdas Janutas nemažai koncertuoja su Lietuvos valstybiniu, kameriniu orkestru, solistas dainuoja ir kai kuriuose Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Kauno ir Klaipėdos muzikinių teatrų pastatymuose.
Sveikiname tapus šiemetinio Didžiojo muzikų parado Auksinio disko laureatu. Tai, be abejo, yra tam tikras pripažinimas, tam tikras jūsų kūrybinės veiklos, kūrybinio kelio įvertinimas. Sakykit, ar jums svarbus toks pastebėjimas, įvertinimas?
Man labai malonu, kad mane išgirdo ir įvertino. Toks apdovanojimas, aišku, įpareigoja naujiems darbams. Aš, be abejo, imsiuosi įrašinėti ir atlikinėti daugiau lietuviškos muzikos Lietuvoje. O jeigu pasiseks - ir Vakaruose.
Ruošdamosi šiam pokalbiui, ieškojome daugiau medžiagos apie jus, išnaršėme visą internetą: operos, įvairių teatrų, muzikinių teatrų puslapius… Ir nors šiandien galime sakyti, kad apdovanojimas svarbus ir gražus, ne tiek jau daug mes žinome apie jus. Todėl dabar puiki proga susipažinti su jumis kiek iš arčiau. Galbūt pradėkime nuo operos teatro, kuriame labai nemažai vaidmenų atlikta, labai nemažai partijų. Sakykite, kas jums yra opera?
Aš kalbėsiu apskritai apie operos teatrą, kaip žanrą ir galimybę dirbti ten, kur tave kviečia. Šiandien net sunkiai įsivaizduočiau savo nuolatinį darbą viename teatre. Kiek sykių bandžiau tą daryti, man, kaip menininkui, visą laiką tas nelabai patikdavo. Atsiranda tam tikra, blogąja šio žodžio prasme, rutina, kuri, aišku, turi savų privalumų, bet ir trūkumų. Man labiau patinka būti laisvu menininku. Į teatrą aš atėjau labai anksti. Mat esu iš tų lietuvių, kurie nėra gimę Lietuvoje. Į Vilnių atvykau iš Minsko. Įstojau į pirmą kursą Lietuvos konservatorijoje ir iškart įsidarbinau operos teatre Vilniuje.
O pačią operą aš pamėgau dar labai ankstyvoj jaunystėj. Minske gyvenau šalia operos teatro ir turėjau įprotį kiekvieną laisvą dieną ten lankytis. Prisimenu, pirmas spektaklis, kurį pamačiau, buvo “Eugenijus Oneginas”. Minske mačiau daugybę spektaklių, kurių iki šiol negaliu pamiršti. Jie man suformavo tam tikrą operos šabloną. Ir nemanau, kad jis buvo blogas, nes Minsko teatras tuo metu buvo pakankamai stiprus. Ten tuo metu dirbo nuostabus dirigentas Voščiakas, kuris suformavo labai stiprią komandą. Aš tiesiog paminėsiu, kas dainavo tuo metu Minsko teatre. Tai buvo solistė Šančiuk, kuri dabar nuolatos dainuoja Vienoje, Londone “Covent Garden” operoje, La Scala teatre. Taip pat Slava Polozovas, kuris buvo mano pirmasis mokytojas ir kuris šiandien sėkmingai dirba Metropoliteno operoje Niujorke. Dar J. Koliagina tuo metu dainavo Minske. O dabar ji yra sopranas Nr. 1 pasaulyje.
Galima sakyti, jūs nuo vaikystės girdėjote aukščiausią muzikos kokybę?..
Taip, man iš tikrųjų pasisekė. Tuo metu Minskas buvo neaplenkiamas pačių ryškiausių pasaulio žvaigždžių, tokių kaip I. Oistrachas, J. Obrazcova… Žodžiu, visi, kurie tuo metu garsėjo Tarybų Sąjungoje, visi dažnai koncertavo Minske.
Tai jūs į Vilnių atvykote kaip į provinciją?
Ne, aš taip nemaniau. Į Vilnių atvažiavau visiškai neatsitiktinai. Nuo pat vaikystės namuose buvo kalama, kad mes - lietuviai, kad mes turime išlikti lietuviais, kad kalbėtume lietuviškai. Ir tai buvo labai nelengva, nes visa aplinka buvo rusiška. Beje, išmokau baltarusiškai, dabar suprantu lenkiškai.
O antras mano tikslas, aišku, buvo Virgilijus Noreika. Aš svajojau pas jį mokytis. Jį irgi labai dažnai girdėdavau koncertuose Minske. Viso Rusijos žvaigždyno, visų kitų tenorų, kurie rodydavosi Minske, kontekste jis atrodydavo fantastiškai gerai!..
Taigi patekote į Vilniaus operą?
Taip, savanoriškai atėjau į statistus. Ir porą metų vaikščiojau po sceną su alebardomis. Tai buvo nepaprastai geras laikas, kai dainavo Gehamas Grigorianas, Sergejus Larinas, kai dar dainavo Jonas Stasiūnas, pradėjo dainuoti Violeta Urmanavičiūtė…
Mūsų operos grandai…
…Vaclovas Daunoras, Virgilijus Noreika… Kiek otelų girdėjau su Noreika! Pats stovėjau šalia jo. Man tai buvo labai įdomus metas. Ir kai mokiausi antrame Konservatorijos kurse, aš jau buvau pakviestas padainuoti solo Vilniaus operoje. Dainavau ir “Vedybų vekselyje”, ir Laimutį “Gražinoje”, ir Lenskį “Jevgenijuje Onegine”. Dainavau ir Bražinsko “Liepsnoj”, ir Beaumarchais “Figaro vedybose”… Na, daug buvo vaidmenų.
Bet paskui operos teatras, kaip jūs sakėte, tarsi išsiplėtė.
Išsiplėtė ir negaliu atspėti - atsitiktinai ar sąmoningai. Nes viską, ką gyvenime bandžiau padaryti sau pats, niekad nepavykdavo. Svarbiausi dalykai atėjo savaime. Galbūt taip tiesiog susiklostė likimas.
Jūs norit pasakyti, kad tos pasaulio kelionės tiesiog yra atsitiktiniai pasiūlymai? Ko gero, nieko atsitiktinai nevyksta pasaulyje…
Dabar yra tokia taisyklė, kad solistai privalo dainuoti perklausose. Na, o aš nesu iš tų dainininkų, kuriems teko dalyvauti labai daug perklausų. Ir 90 procentų tų perklausų aš laimėjau. Aišku, dabar, jeigu norėčiau pakilti dar aukščiau, be abejo, vėl reikėtų važiuoti kur nors - gal į Los Andželą ar dar kur ir dainuoti vieniems, kitiems svarbiems agentams ar dirigentams. Bet aš jau susibūriau tam tikrą ratą, kuriame sukuosi, ir kol kas sėkmingai.
Ir dabar jūs esate laisvas menininkas?
Taip. Tuo metu operos teatre įvyko perversmas ir V. Noreika buvo labai negražiai ir, mano manymu, visiškai neteisingai pašalintas iš teatro direktoriaus posto. Ir aš protestuodamas, jau tada protestuodamas, išėjau iš teatro. Be jokio gailesčio, ryžtingai išėjau…
Taigi jūs iš operos išėjote praktiškai lyg irgi ne savo noru?
Taip. Jeigu Noreika būtų likęs Operos ir baleto teatro direktoriumi, aš turbūt iki šių dienų dirbčiau vienoj vietoj. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Bet išėjau, nes tiesiog nenorėjau susitaikyti su neteisybe, kuri buvo įvykdyta prieš mano mokytoją. Ir tas išėjimas man labai daug atvėrė. Aš išvažiavau į Angliją, į Škotiją, į Glazgą. Ten buvo labai svarbios man studijos, aš studijavau Mozartą. Ir, beje, gavau pirmą pasiūlymą dirbti. Tačiau daugiausia dėl finansinių paskatų, nes jau turėjau šeimą, man tas darbas netiko ir jo atsisakiau. Ir teko grįžti į Lietuvą.
O grįžus į Lietuvą, iškart gavau pasiūlymą iš prof. Sauliaus Sondeckio važiuoti į Ispaniją padainuoti Bacho Mišias. Ir taip atsirado kiti koncertai. Beje, Sondeckis man labai daug gyvenime padėjo, aš jam nepaprastai dėkingas. Būtent Sondeckis man atvėrė visą pasaulį ir parodė visas pasaulio didžiąsias scenas.
Dainavote daugelyje operos teatrų. Sakykit, ar galima lyginti? Mes kartais iš tikrųjų galbūt sėdime labai uždaroj erdvėj ir galvojame, kad mes sau labai šauniai atrodome, tačiau esmė visada atsiskleidžia, kai lygini… Ar galėtumėte, p. Algirdai, pasižvalgydamas po teatrus, kuriuose teko dainuoti, pasakyti, koks, pavyzdžiui, yra mūsų Nacionalinis operos teatras, galbūt kiti muzikiniai teatrai?
Vienaprasmiškai į šį klausimą neįmanoma atsakyti. Iš tikrųjų Lietuvos teatras - operos teatras - yra labai turtingas. Jame labai daug gerų, potencialių atlikėjų, kurie galėtų dainuoti geriausiuose teatruose. Kad ir mūsų geriausi dainininkai, kaip Vaclovas Daunoras, Sergejus Larinas, Violeta Urmanavičiūtė, Montvydas Prudkauskas, turbūt vardyčiau 10 minučių tuos vardus. Beje, mes nežinom daug žmonių, kurie šiandien sėkmingai dainuoja užsienyje. Tai byloja, kad visada Lietuvoje buvo talentingų žmonių, kurie galėtų kurti turtingesnį teatrą ir pačioj Lietuvoj. Bet čia dar kita tema: kodėl jie nesugeba išlikti Lietuvoj arba bent dažniau čia atvažiuoti?
Kai išėjau iš teatro, tikėjausi, kad tuoj pat sugrįšiu į teatrą atgal, nes tuoj tuoj bus įdiegta kontraktų sistema ir tikrai būsiu reikalingas teatrui. Juo labiau kad aš labai jį myliu ir iki šių dienų labai šiltai prisimenu bei galvoju apie savo kolegas.
Galvojot greit grįšit, bet..?
Tas “bet” kažkaip užsitęsė. Ne vien man. Turiu liūdnai konstatuoti, kad kontraktų sistema taip ir liko neįdiegta Lietuvoje. Muzikos teatruose išliko sena sovietinė sistema. Algos mažos, socialinės garantijos neaiškios, o darbo solistai tikrai turi labai daug.
Jūs esate laisvas menininkas. Keliaujate po pasaulio scenas, įdomu, kur dabar daugiausia dirbate? Kokie teatrai jus dažniausiai kviečia?
Mane kviečia ne teatrai, mane kviečia dirigentai. Gaunu išties keistų pasiūlymų. Pvz., Olandijoje “Konzertgebau” dainavau su Nikolajumi Aleksejevu, su kuriuo daug dirbau Sankt Peterburgo Didžiajame teatre. Na, atsiranda tokios meninės draugystės. Dabar su Vladimiru Fedosejevu bendradarbiauju ir gavau iš jo pasiūlymų dirbti Šveicarijoje ir Portugalijoje 2006 metais. Čia yra tiesiog draugystės su tam tikrais dirigentais, kurie mane pastebi, supranta, ir taip aš gaunu tą darbą.
Tiesą sakant, niekad nesivaikiau karjeros, visada ieškojau darbo, normalaus darbo, kaip toj maldoj: kasdieninės duonos, duok mums, Viešpatie... Tai pagal tą maldą aš ir gyvenu.
Pakalbėkime apie jūsų solinę karjerą. Jums teko susidurti su daugybe įspūdingų muzikos asmenybių. Jau vien Yehudi Menuhino pavardė, Justus Frantzas, Mstislavas Rostropovičius… Pakalbėkime apie šitą jūsų gyvenimo pusę, kiek jinai jums yra svarbi?
Aš niekad nepamiršiu lietuvių mokytojų, kurie tikrai man labai daug davė. O po to tolesnis bendradarbiavimas su pasaulyje pripažintais menininkais tiesiog patvirtino, kad mano lietuvių mokytojai buvo tiesiog teisūs. Tai ir yra pats žavesys. Sondeckis buvo vienoks, Menuhinas buvo kitoks… Prisimenu, Menuhinas labai nuostabiai repetuodavo. Nepaprastai laukdavom jo repeticijų. Maestro tokias išmintis mums žarstė! Jis originaliai ir savitai suprato muziką ir mokėjo ją mums paaiškinti. Galbūt dėl amžiaus, dėl ligų ne visada viską rankom galėjo parodyti, bet per repeticijas jis taip sklandžiai, talentingai, paradoksaliai kalbėdavo, kad per koncertus jau būdavo viskas aišku. Be to, ta pulsacija, ta energija, kuri sklinda muzikantui iš akių, kada jis diriguoja ar muzikuoja, jinai yra daug iškalbingesnė nei fiziniai judesiai…
Dabar vienas iš tokių menininkų, autoritetų man yra estas A. Mustanenas. Jį žino visas pasaulis. Keletą metų iš eilės mes dainuojame tokį keistą projektą kaip Mozarto Requiem. Galbūt šimtą kartų esu dainavęs Mozarto Requiem, bet niekada taip giliai jo nebuvau supratęs kaip dabar.
Jeigu jau pradėjom kalbėti apie kūrinius, pašnekėkim apie jūsų repertuarą. Žinia, jis yra labai platus…
…deja, taip.
…tačiau kiekvienas menininkas turbūt turi sau mielus kūrinius, savo autorius?
Aš turbūt nieko nauja nepasakysiu. Ir visi menininkai man pritartų. Menininkai yra labai neištikimi. Tą, ką jie kuria šiandien, jie tiesiog privalo įsimylėti. Antraip rezultatai būna labai blankūs.
Iš tikrųjų yra sielos giesmė, yra širdies muzika, kurios niekad nepamiršti. Beje, muzikantai labai retai klausosi muzikos. Nes mums tyla yra geriausia muzika…
O ką jūs dainuojate bisui?
Sunkus klausimas. Aš vengiu tokių koncertų, kuriuose reikėtų dainuoti bisui. Man nepatinka tie vadinami šiupiniai, kur tu dainuoji viską iš eilės, o gale dar kažką palieki bisui. Aš niekad nesivaikiau tokio populiarumo, niekad nedainavau “Sole mio”…
Per visą mūsų pokalbį ne kartą pasakėte, kad jūs esate laisvas menininkas, kad jums karjera nesvarbu... Svarbu - darbas, tyla - geriausia muzika… Vienu žodžiu, jūs esat laimės kūdikis, galima sakyti. Vis dėlto pasiekti tokias aukštumas, nesiekiant to sąmoningai, ne kiekvienam pasiseka.
Sąmoningai siekti? Na, žinoma, galima siekti. Bet tokiu atveju tu labai sumenkinsi savo pasaulėžiūrą, tiesiog prarasi idėjas. Tapsi pozicionieriumi. Deja, Lietuvoje mes matome daug tokių pavyzdžių, kai žmonės išsižada idėjų, draugysčių. Čia irgi nieko nauja. Juk ir patys žymiausi pasaulio menininkai dainavo Mussoliniui, Hitleriui… Aš visą laiką bandau to išvengti. Gyvenime tik sykį dainavau vieną valstybinį koncertą ir kai prisimenu miegantį Petrą Griškevičių antroj eilėj, tai... Dar tada buvau studentas ir praktiškai nebuvo net pasirinkimo. Koncertas na, koncertas, padainavai, ir tiek. Bet man teko dainuoti ir Ispanijos karalienei, ir princui Čarlzui… Bet čia tokie atsitiktiniai dalykai, jie patys ateina.
Bet, p. Algirdai, ar nėra taip, kad menininko charakteris arba jo ištikimybė tam tikriems principams arba savo nuostatoms, kartais irgi pakiša koją tai karjerai, kuri galbūt gali vykti savaime? Nežinau, ar dabar mums verta kalbėti apskritai apie tam tikrą etiką šiandieninėje mūsų kultūroje, tačiau per pastaruosius keletą metų muzikiniame gyvenime nuskambėjo ne vienas gana garsus skandalas, susijęs su didžiaisiais mūsų menininkais. Norėčiau taip atsargiai klausti, kaip jūs vertinate apskritai visą mūsų kultūrinį gyvenimą Lietuvoje? Jūs ne taip dažnai dabar būnate Lietuvoje, tad galbūt galite tiesiog šiek tiek laisviau ir objektyviau apie tai kalbėti?
Aš galėjau laisvai apie tai kalbėti ir tada, kai dažnai būdavau Lietuvoje…
Tuomet dar džiugiau.
Čia yra kiekvieno asmeninis pasirinkimas - ar būti laisvam, arba būti lojaliam visiems iš eilės.
Na, šiandien daugiau lojalių žmonių tenka sutikti.
Aš niekad nebuvau lojalus. Apskritai manau, kad menininkas privalo būti maištininkas. Privalo būti laisvas, antraip jis yra ne menininkas. Kitaip jis yra dvaro atlikėjas. O šiaip jūs neatsargiai paklausėt. Bijau, kad galite pasigailėti…
Tada jau atsakykit.
Aišku, nesinorėtų veltis į tuos skandalus, kurie čia įvyko Lietuvoje. Bet paminėčiau paskutinį skandalą, kuris man labai nepatiko, ir jo padariniai nepatinka iki šių dienų. Tai Sauliaus Sondeckio išvarymas iš Filharmonijos. Turbūt netiksliai pasakiau - jis pats išėjo iš Filharmonijos. Bet jis buvo išvarytas iš koncertinio Lietuvos gyvenimo. Nesiveldamas į detales, kas ten teisus, kas neteisus, tikrai esu prof. Sondeckio pusėje. Aš tiesiog noriu pasakyti, kad joks civilizuotas kultūros ministras, kuris tuo metu buvo, šiuo atveju - p. Roma Žakaitienė, neleistų sau taip pasielgti. Civilizuotame, kultūringame krašte būtų ta problema taikiai išspręsta, už uždarų durų. Kaltininkė, be abejo, yra pati ministrė.
Ir tokių skandalų, manau, turėtų daugėti. Matau pagrindinę jų neišvengiamumo priežastį - Lietuvoje nėra civilizuotų, vakarietiškų profesinių sąjungų. Yra pavienių profesinių sąjungų, bet jos - kišeninės, kadangi joms vadovauja tie patys darbuotojai, kurie dirba tuose kolektyvuose. Vadinasi, jie yra pažeidžiami: rytoj juos pačius gali arba išmesti iš darbo, arba padidinti jiems atlyginimą. O turėtų būti vakarietiško tipo profesinės sąjungos. Pvz., visų Lietuvos teatrų vieninga profesinė sąjunga. Ji iš mokesčių surinktų pakankamai solidžią sumą, kuri leistų samdyti normalų, išsilavinusį teisininką. Jis galėtų kvalifikuotai, dorai ginti tų žmonių teises. Ir žmonės būtų saugesni, laisvesni.
Jūs gerai pasakėte, aš retai dabar atvažiuoju namo. Norėčiau dažniau čia būti. Bet grįžęs aš pastebiu, kad žmonės Lietuvoje darosi vis labiau užguiti. Vis labiau išsigandę. Jie bijo reikšti savo nuomonę netgi privačiuose pokalbiuose. O tai yra labai blogas ženklas. Ir kaltininkų čia nėra: mes patys visi Lietuvoje kalti, kad nesugebame patys savęs apginti. Priešingu atveju - kas tai yra valstybė? Aš esu socialdemokratas pagal įsitikinimus. Kartą aš tyčia Švedijoje aplankiau vieną vietinį socialdemokratų susirinkimą. Nustebau: kitaip nei mes, jie neaptarinėja Švedijos karaliaus ar premjero reikalų, jie šneka apie savo daržą, tiesiogine prasme apie savo daržą - reikia gėles pasodinti, aplankyti neįgaliųjų bendruomenę ir t.t. Iš tų mažų, mozaikinių segmentų susideda visas kokybiškas gyvenimas.
Sakykit, ar jums nekyla noras dažniau būti Lietuvoje? Kaip jūs sakote, niekas nepadarys to už mus…
Taip, norėčiau būti dažniau Lietuvoje. Ir ne tiktai dėl šeimyninių reikalų. Norėčiau aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Aš apskritai esu neramus žmogus ir man labai patiktų čia daugiau reikštis.
O kas trukdo?
Niekas netrukdo. Aš tą pakankamai dažnai darau. Bet visą laiką už tai buvau baudžiamas. Aišku, tai manęs visiškai neatbaidė ir aš toliau pasiryžęs kautis, šnekėti, įrodinėti…
Na, imkime siauriau, kad ir muzikinį mūsų Lietuvos gyvenimą. Ar jūs matote kokias nors realias ir greitas perspektyvas?
Kalbant apie muzikinius kolektyvus ir, be abejo, apie teatrą, reikia pasakyti, kad mes labai europietiški. Kolektyvų tankis ir skaičius yra labai, labai europietiškas. Vokiškas, netgi sakyčiau, arba suomiškas. Dabar pusę metų dirbau Suomijoje, ten kiekvienas mažas miestelis turi savo simfoninį arba kamerinį orkestrą. Lietuvoje pastaruoju metu daugėja simfoninių orkestrų. Girdėjau, kad Kaune dabar kuriamas simfoninis orkestras… Tačiau simfoninės muzikos koncertų Lietuvoje mažėja.
Bet jūs neįsivaizduojate, kokios diskusijos užverda Klaipėdoje ar Kaune, kai kyla idėja steigti tuos orkestrus. Juk tai pirmiausia yra finansiniai klausimai.
Taip, be abejo. Aš iš širdies sveikinu naujo simfoninio orkestro atsiradimą Kaune. Bet tokio orkestro atsiradimas meta šešėlį ant Vilniaus orkestrų. Vadinasi, jie nepakankamai dažnai atvažiuoja iki Kauno. 100 km! Juk čia ne atstumas! Palinkėčiau Klaipėdos savivaldybei kuo greičiau skirti pinigų ir juridiškai bei finansiškai įteisinti Mažosios Lietuvos simfoninį orkestrą.
Paradoksali mintis, kad simfoninių orkestrų daugėja Lietuvoje, o koncertų mažėja. Palyginti su Vakarais, skaičiai yra tragiškai maži! Aš suprantu, kad yra tam tikros aplinkybės: galbūt žmonėms ne visai tų koncertų reikia, gal per mažai žmonių tuos koncertus lanko… Bet jeigu mes ir toliau nevažiuosim į Alytų, į Marijampolę, tai nieks ir neis. Publikos nepripratinsi lankyti koncertų, jeigu pats nevažiuosi. Na, šiandien bus 15 klausytojų ir tai, aišku, nuostolinga. Bet valstybė skiria pinigus kultūrai tam, kad jie būtų išleisti kultūrai. Poryt bus jau 30 lankytojų ir t.t., ir pan. O visi pinigai dabar koncentruojasi Vilniuje. Ir netgi vienose rankose! Ir jie išleidžiami keliems elitiniams renginiams, į kuriuos ateina tikrai labai mažai žmonių. Ir ateina tie, kurie tikrai, garantuoju, mažai supranta muziką. Nes bilietų kainos yra tokios, kad jau mokytojai įpirkti tikrai negali.
Sykį p. Gintautas Kėvišas po vieno skandalo operoj pasakė, kad Operos ir baleto teatras - ne socialinė įstaiga. Aš manyčiau, čia yra didžiausia jo klaida. Nes operos teatras - tai būtent socialinė įstaiga. Patarčiau (jeigu mano patarimą kas nors išgirstų), kad reikėtų truputį pristabdyti bilietų kainų augimą. Galiu lyginti su Rusija. Ten nėra brangūs bilietai į koncertus, o salės - pilnos. Per metus kokius 5-6 kartus būnu Sankt Peterburge ir nė karto ten neteko matyti tuščių salių. O Sankt Peterburgo filharmonijos salė yra išties milžiniška.
Žodžiu, pačios demokratijos mums trūksta, ar ne?
Ne, galbūt valstybinio požiūrio, valstybinių užsakymų. Tokioj mažoj šaly kaip Lietuva mes turim taikyt ne kokius nors bendrus europietiškus reikalavimus ar apskritai Briusely sukurtas taisykles. Tarkim, estai nepritaikė projektinio finansavimo. Pas juos nėra jokių viešųjų įstaigų ir jokio projektinio finansavimo. Jie išlaikė tą valstybinį užsakymą. Manau, tai yra sveika pačiai tautai. Nes mūsų - labai mažai, daug žmonių išvažiuoja, emigruoja. Jeigu valstybė aktyviai nesirūpins kultūriniais reiškiniais, deramai jų nefinansuos ir neprižiūrės - nebeliks tautinės kultūros.
Jeigu dabar palygintume finansinius srautus, pamatytume, kad užsieniečiams Vilniuje (būtent Vilniuje, tą turėčiau pabrėžti) išleidžiama daugiau pinigų nei visai nacionalinei kultūrai Lietuvoje. Sugebame sumokėt pasaulinei superžvaigždei po 50-70 tūkst. ar 30 tūkst. eurų už koncertą!.. Tačiau turim mažai apmokamus lietuvius! Iš tikrųjų palyginkime - 200 litų ar 30 tūkst. eurų už koncertą! Tai yra nelyginamos sumos! Doras Lietuvos menininkas, kuris tikrai gerai dirba savo darbą, kuris yra pripažintas, o gauna tik ašaras… Šitie dalykai man nepatinka. Dėl to aš protestuoju ir nenoriu būti lojalus.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
