Ar Rothschildas sumokėjo Marxui už „Kapitalą“?
Žymės: Kino pavasaris, Giulio Andreotti, P2, mafija, international banksters, sąmokslas, žydai, etc.
Žmona įpiršo bilietą į „Il Divo“. Ačiūūūūūūūūū, brangioji! Aš, žioplys, pats nebūčiau susiprotėjęs, kadangi patingėjau laiku ištyrinėti „Kino pavasario“ tinklalapį. Genialus filmas! Ge-ni-a-lus! Pirmyn visi į torrentus – siurbiam!
Apie ką mes, lietuviai, galėtume pastatyti panašų filmą? Politiko pavardė ant liežuvio galo. Akiniai, kuprelė (jau). Bet aš patylėsiu.
Šiame rašinyje pasinaudosiu Giulio Andreotti kaip dingstimi, kad, kaip sakoma, pavaryčiau savų svaičiojimų. Vaizdo nuorodas nukišau į teksto galą.
Filme „Il Divo“ Andreotti, uolus katalikas, vaizduojamas kaip įšventintas mafijos narys. Gailiai cypteli „ai!“, kada apeigų metu jam duriama į pirštą, kad nulašėtų priesaikai būtinas kraujas.
Andreotti siejamas su daugeliu politinių žmogžudysčių, įskaitant Aldo Moro.
Nors Andreotti nebuvo P2 sąrašuose (Silvio Berlusconi jai priklausė), filmo kūrėjai mato Andreotti P2 tinkle. (Apie P2 reikia pasakyti, kad Propaganda Due, šiai garbingai, dar XIX a. įsteigtai ložei 1976 m. Italijos Didieji Rytai atėmė patentą – taigi negali sakyti, kad laisvieji mūrininkai nepaiso darbo rūbų švaros.)
Filmas „Il Divo“ hipnotizuoja savo estetika, tačiau norint 100% suprasti siužetą reikia žinoti politines aplinkybes, kurios atvedė Andreotti į kaltinamųjų suolą (bylos apimtis – 60 tūkst. puslapių). Priminsiu, kad Andreotti, Italjos senatorius iki gyvos galvos, nebuvo nuteistas. Jis vis dar politikuoja, savo balsavimais kartais verčia vyriausybes.
Įrašo gale tarp nuorodų jūs rasite maždaug 20 min. angliško dokumentinio filmo adresą. Andreotti ten vadinamas mafijos krikštatėviu. Filme minimas vienas faktas, kuris dera prie toliau plėtojamų šio rašinio temų.
Italija pirmauja pasaulyje pagal statybose sunaudojamo betono kiekį vienam gyventojui. Daugelis statybų finansuojama iš biudžeto, dalį statybų verslo kontroliuoja mafija. Daug betono nereiškia, kad išties tiek jau daug statoma. Bet mokesčių mokėtojų pinigų išsiurbiama nemažai. Įdomi ir kita dokumentinio filmo replika – italai apie mafijos įtakos mechanizmą savo šalyje sužino iš amerikietiškų filmų.
Vienoje iš „Il Divo“ scenų Andreotti išpažįsta savo nuodėmes žmonai Livijai (Livia). Jos kambaryje nėra, bet kreipiamasi būtent į ją. Politikas teigia, kad priklausė tinklui, kurio nariai skatino ir kairįjį, ir dešinįjį ekstremizmą – tokiu būdu norėta sustiprinti nuosaikiąsias vidurio jėgas.
Tai labai stiprus filmo kūrėjų teiginys – juk nežinia, ar Andreaotti ką nors panašaus yra sakęs. Kita vertus, tokia tezė yra citata iš solidžių ir įtikinamų (bent jau man) sąmokslo teorijų. Kaip toliau matysite, joms ir pašvęsiu didesnę šio rašinio dalį. Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad Lietuvoje skustagalvių patriotų ir vaivorykštinių tolerastų konfrontaciją naudinga skatinti tiems, kurie siekia sutvirtinti ir pagrąžinti valdžioje esantį korupcinį viduriuką. Ekstremistų fone visapartinė koalicija neatrodo tokia jau pašvinkusi. Ekstremizmas valdantiesiems parankus dar ir tuo, kad jo kurstymą galima suversti užsienio jėgoms.
Kitoje „Il Divo“ scenoje, į kurią atkreipiau dėmesį, Giulio telefonu kalbina Liviją. Iš tiesų tai meilės scena – Giulio e Livia panašūs į nukaršusius Romeo e Giulia... Filmo kūrėjai nepagailėjo kandumo, kad Andreotti ir jo žmonos meilę, tą brangakmenį, įdėtų į labai nemeilų politinį apsodą. Andreotti švelniai šnabžda savo miegamajame, sakytume, intymiausioje apartamentų dalyje. Miegamojo sienos nukabinėtos didžiuliais Marxo ir Lenino portretais. O kur Išganytojas, kur Pana Švenčiausijoji? Juk Andreotti – praktikuojantis katalikas ir krikdemas.
Štai čia mano konspirologinė sąžinė pabudo ir aš nusprendžiau demaskuoti sąmokslo teorijas, kurios įkvėpė „Il Divo“ kūrėjus.
Prieš tai pastabėlė apie katalikų sąmokslą. Pagrindo tam davė Andreotti frazė iš filmo: „Palikite de Gasperi ramybėje!“ Štai kokią asociacijų seką man sukėlė ši replika (kažkur išlenda ir de Gasperi).
Vieni iš ES idėjinių tėvų yra Habsburgai. Šviesios atminties Pranciškus Ferdinandas, nužudytas Sarajeve, planavo Austriją-Vengriją pertvarkyti į Jungtines Didžiosios Austrijos Valstijas, prie kurių būtų galėję jungtis ir kitos šalys. Habsburgai – katalikiška dinastija, dažnai veikusi išvien su Vatikanu. Karolis I, paskutinysis Austrijos-Vengrijos imperatorius, paskelbtas Katalikų bažnyčios palaimintuoju. Po imperijos žlugimo Habsburgai globojo Paneuropos judėjimą. Jo pradininkas yra Austrijos-Vengrijos aristokratas grafas Coudenhove-Kalergi, pusiau japonas su pusiau vengriška pavarde; dabartinis pirmininkas – Otto von Habsburgas, dinastijos galva.
ES projekto pradininkai yra politikai katalikai: prancūzas Schumanas (tiksliau, liuksemburgietis su šaknimis Elzase); italas de Gasperi, Italijos krikščionių demokratų partijos įkūrėjas; vokietis Adenaueris, irgi krikdemas.
Bažnyčia pradėjo De Gasperi ir Schumano beatifikacijos procesus. Jie kada nors bus paskelbti katalikų palaimintaisiais. Tai kelias į šventumą. Kodėl Adenauerio nėra šioje draugijoje? Atvirai pasakius, nežinau – gal Vokietijos kancleris padarė per mažai išgydymo stebuklų (antai besimelsdama prie palaimintojo Karolio I portreto pasveiko kažkokia Brazilijos vienuolė).
Europos Bendrijos įkūrimo sutartis arba Romos sutartis pasirašyta 1957 m. kovo 25 d. Kovo 25-ji – labai svarbi katalikų šventė, fiziologijos požiūriu svarbesnė už Kalėdas (yra vienas vienintelis pastojimo atvejis, kurį katalikai vadina apsireiškimu).
Europos Sąjungos vėliavoje pavaizduotas Švenčiausiosios Mergelės vainikas iš dvylikos žvaigždžių.
Filme „Il Divo“ teigiama, kad Andreotti neva pasakęs Jonui Pauliui II: „Jūs blogai pažįstate Vatikaną“. O kas, atvirai šnekant, Vatikaną gerai pažįsta?
Išties, palikime de Gasperi ramybėje. Bandysiu panagrinėti rimtas akademines sąmokslo teorijas, kurios, kaip įtariu, davė peno filmo „Il Divo“ kūrėjams.
Pradėkime nuo Marxo ir Lenino portretų krikščionių demokratų politiko miegamajame. Ši 2008-aisiais išleisto filmo detalė vargu bau yra juokelis apie padėtį knygų rinkoje – juk Marxo „Kapitalas“ pradėtas šluoti nuo lentynų baigiantis 2008-iesiems. Vadinasi, norėta pasakyti kažką daugiau – gal ne tik tai, kad „Raudonosios brigados“ buvo Andreotti įrankis destabilizuojant padėtį šalyje ir šalinant iš kelio Aldo Moro. Arba, tarkime, nurodyti į tokį Antonio Gramsci, marksistą, kuris, nors ir rašė kalėjime, savo veikalais paskui įkvėpė politinės manipuliacijos, reklamos, viešųjų ryšių teoretikus ir visų pakraipų politinius demagogus. Virš Andreotti lovos – Leninas ir Marxas, o ne Gramsci.
Konspirologijos žinovui tas kažkas daugiau yra teorija apie 3K – kapitalistų ir komunistų konspiraciją (3C = Capitalist-Communist Conspiracy = CCC).
Savo svarstymus aš toliau suskirsčiau į skyrelius. Pradedu nuo profesorių Carrollo Quigley'io ir Antony'o Suttono, paskui šen bei ten nukrypdamas einu prie LEO LT.
Tragedija ir viltis
Billas Clintonas 1992 Demokratų partijos konvente pasakė:
Paauglystėje išgirdau Johno Kennedy raginimą būti piliečiais. Vėliau studijuodamas Georgetowne klausiau, kaip tą raginimą giliau nušvietė profesorius, vardu Carrollas Quigley'is. Jis teigė, kad Amerika yra galingiausia valstybė istorijoje, kadangi mūsų žmonės tiki dviem dalykais: rytojus gali būti geresnis nei ši diena, ir kiekvienas iš mūsų morališkai atsakingas, kad taip būtų.
Carrollas Quigley'is tada jau buvo miręs. Iškilus istorikas, civilizacijų tyrinėtojas pagarsėjo knyga „Tragedija ir viltis“ („Tragedy and Hope“), kurioje atskleidė neviešus įtakos tinklus, darančius įtaką bent jau anglosaksų civilizacijos keliams (kartu yra veikiamas ir visas pasaulis, kadangi pasaulyje viešpatauja ne žydai, o baltieji anglosaksai protestantai – WASP, White Anglo-Saxon Protestant). Quigley'is rašė kaip tinklo dalyvis (insider). Vienas iš jo tikslų buvo įtikinti publiką, kad velnias ne toks baisus, kaip jį piešia – kilnių norų vedini pasaulio vairininkai yra nuveikę daug gero.
Clintono pagarbos žodžius Quigley'ui galima suprasti kaip kito tam pačiam ratui priklausančio žmogaus pripažinimo ženklą ir kartu demonstraciją: „Mes tikrai egzistuojame ir esame teisūs“.
Nėra žinių, ar Clintonas, Yale‘o doktorantas, priklausė „Skull and Bones“, JAV politinio elito peryklai. Apie Clintoną rašoma, kad, nors ir buvo De Molay jaunimo organizacijos narys (De Molay – paskutinysis Tamplierių didmeistris), jis niekada netapo laisvuoju mūrininku. Na, kaip sakoma, tai jo problema. Užtat ir George W. Bushas, ir jo konkurentas 2004-jų prezidento rinkimuose demoratas Johnas Kerry'is yra „Skull and Bones“ sąrašuose.
Prieš pereidamas prie “Skull and Bones” tyrinėtojo Antony Suttono pažymėsiu, kad kažkokią citatą iš Quigley'io esu matęs Vytauto Kavolio raštuose. Bet vargu, ar Kavolis cituoja “Tragedy and Hope”.
120 Broadway
Antony C. Suttonas – istorikas krapštukas. Šiuo požiūriu Laima Kastanauskaitė, parašiusi knygą „Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)“ panaši į jį.
Štai, ką apie Suttoną rašo Zbigniewas Brzezinskis:
Įspūdingus įrodymus, kurie įtikina, jog Vakarai dalyvavo Sovietų ekonomikos plėtros ankstyvojoje fazėje, rasite Antony C. Suttono veikale „Western Technology and Soviet Economic Development: 1917-1930“, ten teigiama, kad „Sovietų ekonomikos vystymas 1917-1930 ypatingai priklausė nuo Vakarų technologinės pagalbos“... ir kad „mažiausiai 95 proc. [Sovietų] industrinės struktūros gavo tokią paramą...“
Kol Suttonas tyrinėjo Vakarų pagalbą Sovietams, akademybė jį pakentė. Bet jis prisikasė prie „Russel Trust“ popierių („Russel Trust“ – juridinis „Skull and Bones“ vardas), ir tada prasidėjo nemalonumai. Išvytas iš akademybės, Suttonas vis tiek tęsė tyrimus. Jo knygos – ne „teorijos“, o pedantiškai sudėliotų faktų rinkiniai. Suttonas įrodė, kad JAV didžiulę įtaką turi glaudžiai susijusių žmonių grupė, kurią jis vadina Ordinu. Kelios su Ordinu susijusios įstaigos vienu metu lyg tyčia turėjo būstines adresu 120 Broadway. Pasak Suttono, Ordinas 1917 m. parėmė bolševikus, 1933 m. Ordino pastangų dėka JAV į valdžią atėjo Rooseveltas, Vokietijoje – Hitleris.
Suttonas keliose vietose pabrėžia, kad Ordino branduolį sudaro ne žydai, o baltieji anglosaksai protestantai.
Suttono darbų biobliografiją galima rasti Viki straipsnyje ir jam skirtame tinklalapyje. Kai ką pateikiu šio teksto pabaigoje.
Mano požiūriu, Suttono veikaluose svarbiausias dalykas yra ne faktai, o jo atskleistas Ordino veikimo metodas – dialektika. Todėl tolimesniuose skyreliuose aš daugiau kalbėsiu apie metodą. Jeigu faktai prieštarauja čia dėstomai sampratai – tuo blogiau jiems.
Artėjame prie Marxo
XIX a. Hegelio filosofijos įtaką patyrė ne tik jaunasis Karlas Marxas, bet ir nemažai jaunuolių iš turtingų bankininkų šeimų. Antai J.P. Morganas, siekęs istorijos mokslinio laipsnio, Göttingeno universitete klausė kažkokių hėgelininkų paskaitų.
Hegelis paveikė du praktinius judėjimus: komunizmą ir vadinamuosius international bankers, tarptautinius bankininkus, kurie, turėdami milžiniškus išteklius, veikė komunizmą savo naudai.
Praktinė dialektika, kurią naudoja bankininkai, susiveda į esamų konfliktų skatinimą ir dirbtinių konfliktų kūrimą. Konfliktą sprendžia tas, kuris finansuoja abi konflikto šalis. Pavyzdžiui, tezė – kairieji, antitezė – dešinieji, sintezė – bankininkas, kuris už virvučių tampo abi puses.
Pateiksiu šios „bankininkų triados“ taikymo pavyzdžių.
Tezė – privatus bankinis kapitalas.
Antitezė – valstybė, galinti galios priemonėmis engti privatų kapitalą, netgi jį nusavinti.
Sintezė – privatus kapitalas perima suverenią valstybės teisę kaldinti (leisti) pinigus. Centrinis bankas ima pinigus „iš oro“ ir skolina juos kitiems bankams.
JAV finansų sistema niekuo nesiskiria nuo Zimbabvės. Ir ten, ir ten pinigų „šaltinis“ yra spausdinimo staklės. Tiktai Zimbabvės diktatorius Mugabe nežino saiko, užtat infliacija Zimbabvėje skaičiuojama tūkstančiais procentų. O Federaliniai rezervai šiokį tokį saiką žino.
Kitas sintezės variantas – valstybė naudojama pasipelnymui. Sukuriamos grobstymo schemos kaip VEKS, LEO LT ir pan. Italijoje sunaudojama daugiausiai betono vienam gyventojui, Lietuvoje valstybės finansuojamuose kultūros projektuose galbūt sunaudojama daugiausiai kanalizacijos vamzdžių.
Valstybės kaip įrankio funkcijai nusakyti tinka tokia Marxo citata:
Kapitalo savininkai skatins darbininkų klasę pirkti vis daugiau ir daugiau brangių prekių, namų, rykų, vers juos imti vis daugiau brangių kreditų, kol jų skolos taps nebepakeliamos. Atidėtos blogos skolos atves prie bankų bankrotų, jie bus nacionalizuoti, ir valstybė išeis į kelią, kuris galų gale atves prie komunizmo. (Karl Marx, 1867.)
Citata įdomi tuo, kad kol kas nerastas pirminis šaltinis. Veikiausiai tai yra blefas, pseudo-Marxas. Tačiau skamba įtikinamai. Ypač dabar, kada JAV ėmė nacionalizuoti bankus. Apie Lietuvos valstybę reikia pasakyti, kad per valiutų valdybą ji yra prisirišusi prie užsienio „oro pardavėjų“, tad Lietuva kol kas negali paleisti savo spausdinimo staklių, kaip tai daro Amerika (kažkiek spausdina, kažkiek skolinasi iš tų, kuriems anksčiau prispausdino).
Dar vienas „bankininkų triados“ taikymo pavyzdys.
Tezė – didžiulės gamybinės jėgos leidžia užversti pasaulį pigiomis prekėmis.
Antitezė – rinkos yra ribotos, kai kur jas laiko užvėrę konservatyvūs režimai.
Sintezė – revoliucija turi sunaikinti konservatyvius režimus, atverti rinkas, padaryti naujas revoliucines vyriausybes priklausomas nuo tarptautinių bankininkų.
Suttonas teigia, kad spręsdamas tokį triados uždavinį Ordinas rėmė XX a. pradžios revoliucijas Kinijoje, Meksikoje ir Rusijoje.
Šio rašinio pradžioje užduotas klausimas, ar Rotschildas (pažodžiui - „raudonasis skydas“) mokėjo Marxui yra retorinis. Rotschildas gal ir nemokėjo, užtat mokėjo fabrikantas Engelsas, kuris Marxą išlaikė.
Rusijos revoliucija reikalauja atskiro aptarimo ir ypatingo lietuviško požiūrio. Pradėsiu nuo Vytauto Didžiojo.
Vytautas Didysis Sarajeve
Sarajevas, 1918 m. birželio 28 d. Gavrila Principas stebi Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir nesiryžta jo nušauti.
Prie tyžtančio jaunuolio priskrenda Vytauto Didžiojo dvasia ir murma:
Aš žinau, kad Pranciškus Ferdinandas – garbingas karys, kaip koks Jogaila, ir jo užmačios kilnios. Bet jeigu dabar Principas nenušaus sosto įpėdinio, Austrija nepateiks Serbijai ultimatumo, Rusija nepradės mobilizacijos, nekils karas. Lietuva liks vokiečių neokupuota, negaus šanso tapti jų protektoratu ir nepaskelbs nepriklausomybės. Tad šauk, Gavrila, kuo greičiau!
Vytautas Didysis padeda Principui nusitaikyti.
Lietuviai amžinai skolingi vienam litvakui
Pirmoji Rusijos revoliucija buvo aukščiausius dialektikos meno pavyzdžius atitinkanti Rusijos elito operacija, prie kurios kažkiek prikišo nagus tarptautiniai bankininkai. Tai esu nušvietęs studijoje apie žemaičių sąmokslą. Vadinasi, ir rusai gali, kai nori.
Po 1914 m. Rusijos istorija ant nago juodymo atrodo maždaug taip. 1917 m. pavasarį Rusija planavo desantą siekiant užgrobti Stambulą. Operacija veikiausiai būtų pavykusi. Tai reiškia kad porą šimtmečių puoselėtas ideologinis carizmo tikslas – iškelti kryžius virš Stambulo mečečių – butų buvęs įgyvendintas. Rusija būtų pasiekusi tai, ko Anglija, Prancūzija ir Austrija jai neleido visą XIX a. Rusijos politinė savimonė, rusiškasis šovinizmas būtų gavęs tokio dopingo, koks lietuviams būtų LDK atkūrimas (su privalomu lietuvių kalbos dėstymu Kijevo mokyklose). Rusijos karinės pajėgos būtų pakibę virš Didižiosios Britanijos karinių komunikacijų.
Kam Anglijai ir Prancūzijai toliau reikalingas toks sąjungininkas? Su tokia Rusija ateityje neišvengiamai būtų tekę kariauti.
Tačiau sąjungininką galima sunaikinti paprasčiau. Nei iš šio, nei iš to, inspiravus riaušes dėl juokingų priežasčių, įvyksta vadinamoji Vasario revoliucija, caras atsisako sosto. Baltijos laivyne prasideda maištai, kurių metu išžudoma daug karininkų – taip kažkieno nematoma ranka beveik nuginkluoja potencialaus priešininko pajėgas. Laivynas be vadovybės gali tiktai rūdyti. Vadinamoji laikinoji vyriausybė savo įsakymais toliau griauna Rusijos armiją. O litvakas Israelis Helphandas (jis ir Aleksandras Parvusas), tarptautinių bankininkų tarpininkas, jau tiesia kelius Vladimirui Leninui, kad šis grįžtų į Rusiją padedant Vokietijos generaliniam štabui ir su jo pinigais.
Nesileisdamas į detales (o jų ieškoti reikia Suttono knygose), paminėsiu, kad ir Leninas, ir kitas tarptautinių bankininkų emisaras, Trockis, buvo finansuojami per tą patį švedų banką.
Daug kalbama apie tai, kaip vokiečiai iškėlė bolševikus ir jais manipuliavo. Mažiau žinoma, kad JAV suteikė bolševikams netgi karinę pagalbą – pasiuntė kariuomenę Sibiro geležinkelių apsaugai. Sovietai šį faktą paskui interpretavo savaip – tai buvusi „JAV karine intervencija“.
Pauzė. Kitas kadras. Maždaug apie 1929 m. SSRS prasideda nematyto masto industrializacija. Naivusis Justas Paleckis savo knygoje „SSRS mūsų akimis“ (1934 m.) prikiša bolševikams, kad šie, girdi, nusprendė kurti pramonę savo jėgomis, o pasaulyje siautė ekonominė krizė – ar ne geriau būtų buvę, jei bolševikai būtų užvertę Vakarų pramonę užsakymais. Pone Palecki, bolševikai sugriovė carinės Rusijos pramonę, transportą, žemės ūkį, todėl savo jėgomis nieko negalėjo sukurti.
Suttonas faktais grindžia teiginį, kad beveik visi SSRS pirmųjų „piatilietkų“ planai buvo suprojektuoti vienoje būstinėje, kurios adresas – New York, 120 Broadway.
Aišku, Stalinas negalėjo visko gauti už dyka. Bolševikai iš savų valstiečių nusavino beveik visas javų atsargas, sukėlė Badmirį, užvertė pasaulio rinkas sovietiniais grūdais, numušė kainas, bet kažkokių pajamų gavo. SSRS nuo bado mirė milijonai žmonių, išgyvenusieji pabėgo iš kaimo ir sudarė industrializacijai būtinas proletarų armijas.
Ordinas negalėjo nežinoti, kad kuria SSRS karinį-pramoninį kompleksą. Žinojo ir tyčia darė: SSRS turėjo tapti „ledlaužiu“, grasančiu Europai, Britų Indijai, Japonijai. Kita valstybė liejusi lėšas ir energiją į SSRS „piatiletkas“ buvo Vokietija. Jos elito išskaičiavimas buvo toks: lai auga SSRS Golemas, bolševizmo grėsmė leis Vokietijai pareikalauti sau kitokio vaidmens Europoje. Jūs atspėjote – „ledlaužio“ sąvoką aš paėmiau iš Viktoro Suvorovo knygų. „Ledlaužiai“ – labai įdomi tema, tačiau viskam reikia laiko. Mielu noru kada nors išplėtosiu tokią mintį: Lukašenka gali būti Lietuvos ledlaužis, skaldant Rusijos Federaciją (kad tik Lukašenka tų mano pasvarstymų sulauktų). „Ledlaužių“ klausimu dar pacituosiu pats save:
Rooseveltas atidavė Stalinui pusę Europos, nes naudojo Staliną kaip įrankį, kad likusi pusė Europos būtų suvaryta po Amerikos sparnu; SSRS kovojo prieš kolonializmą ir taip griovė senąją Britų imperiją naujosios JAV imperijos labui.
Bolševikai – labai specifinė sekta. Jais ne itin lengva manipuliuoti, kaip ir „Al Qaeda“. Įdomu, kad lemiamais momentais užkulisiuose šmėžuoja tie patys asmenys.
Detalizuoju. Hiperinfliacija Vokietijoje siautėjo iki 1923 m. lapkričio. Kai kas bando surišti į mazgą tris faktus: 1923 11 08 Maskvoje įvyko slaptas bolševikų vadovybės posėdis, kurio tikslas buvo pasirengti kitą dieną Vokietijoje prasidėsiančiai revoliucijai, sutampančiai su kaizerio pabėgimo iš šalies metinėmis; 1923 11 09 Aleksandras Parvusas, litvakas, tarptautinių bankininkų emisaras, paskelbė, kad markė bus stabilizuota (Parvusas buvo susijęs su Rentenbank, kuris atliko stabilizavimo funkciją); 1923 11 09 Miunchene prasidėjo „alaus pučas“ – Hitleris pabandė užgrobti valdžią Bavarijoje. (Pažįstamas, net ne litvakiškas, o lietuviškas braižas – finansinių problemų išsprendimą sieti su „tvirtos rankos“ pasirodymu: pvz., Paksas ir „Vilniaus bankas“. Juokauju.)
Parvusas ir Hitleris vienoje įvykių sekoje? Gal viename tinkle? Na, Parvusas Hitlerio galėjo ir nepažinoti. Gal Parvusui artimesnis buvo Eugene Levine, Peterburgo bankininko sūnus, vadovavęs trumpai gyvavusiai Bavarijos Sovietų Socialistinei Respublikai? Apie prielipą Hitlerį sklinda gandas, kad jis buvęs Levine asmens sargybinis. Šią nuodėmę paskui išpirko, Vokietijos karinęs vadovybės nurodymu nuėjęs šnipinėti į Deutsche Arbeiterpartei, kurios vadovavimą greitai perėmė.
Hitleris – žydo revoliucionieriaus asmens sargybinis? Tai rimtesnis argumentas, siejantis Hitlerį su kapitalistų ir komunistų sąmokslu, nei tvirtinimas, kad Hitleris buvęs žydų kilmės, kaip kad teigia Hennecke Kardel knygoje „Adolfas Hitleris – Izraelio įkūrėjas“, kurią išleido „Mintis“. (Kažkur skaičiau, kad vienas Adolfas Hitleris palaidotas Bukarešte. Ir jis buvo žydas.)
Dar viena replika apie Parvusą. Jeigu ne jo ir tarptautinių bankininkų veikimas, Lietuvos nepriklausomybės skelbimas 1918-jų vasario 16-ją būtų buvęs neįmanomas. Taigi ne vien Pranciškus Ferdinandas turėjo būti nušautas.
NUORODOS
Šitoje pasakoje be galo reikia padaryti pertrauką. Pabandysiu sudėlioti nuorodas. Pradėsiu nuo kinematografo.
Angliškas filmukas apie Italijos mafiją (maždaug 20 min.). Apie Andreotti – nuo vidurio.
+
Maždaug pusantros valandos 6 dalių serialas apie kapitalistų ir komunistų konspiraciją (3K = 3C = CCC). Šis serialas sukonstruotas kaip paskaita su įvadu, dėstymu ir išvadomis, todėl išplauna smegenis mažiau nei, tarkime, filmas „Zeitgeist“, kuris dabar labai populiarus. „Zeitgeist“ yra talentingų propagandonų sukonstruotas daiktas, kurio tikslas – užprogramuoti žiūrovą. Priminsiu, kad „Zeitgeist“ demaskuoja tris apgavystes: krikščionybę, 911 ir Federalinį rezervą.
Filmukai apie CCC (lenkiški subtitrai).
Kinomanams siūlau torrentų čiuptuvais išsigraibyti puikų filmą „Cradle Will Rock“.
Detalės. Diego Rivera ant Rockefellerio centro sienos Niujorke tapo freską su Lenino atvaizdu. CCC per daug akivaizdus, todėl Nelsonas Rockefelleris liepia Leniną nugrandyti. Daug sąsajų: pvz., veikia Orsonas Wellesas, genijus. Kur Rivera – ten ir Frida Kahlo, ir Trockis, jos meilužis. Bet tai jau kiti filmai.
Pereikime prie tekstų. Apie tarptautinius bankininkus yra rašęs Eustace Mullinsas. Jį įkvėpė Ezra Poundas, tačiau ne poezijos srityje. Mullinso veikalas vadinasi „Pasaulio tvarka: studija apie hegemoniją ir parazitizmą“ (anglų k.). Tekstas faktų mėgėjams.
Suttono veikalai
Энтони Саттон. Rusiškas Viki straipsnis gal pravers nuorodų žvejams.
Как Орден организует войны и революции
УОЛЛ-СТРИТ и БОЛЬШЕВИЦКАЯ РЕВОЛЮЦИЯ
WALL STREET AND THE RISE OF HITLER
THE BEST ENEMY MONEY CAN BUY (Puikus pavadinimas. Praktiniam dialektikui priešai yra būtini, kitaip nebus nei tezės, nei antitezės. Todėl reikia nemažai įnvestuoti, kad atsirastų gerų priešų.)
Etc.
Sakau – pasaka be galo.
RSS
http://www.balsas.lt/rss/naujienos/projektai/blogasbrazauskas
