Gerovės su proveržiu sutuokti vis dėlto nepavyko: socialdemokratai pabėgo nuo politinio altoriaus.
„Omni.lt“ pašnekovai svarsto, kam daugiau naudos atnešė iširusios piršlybos.
Tiek svarstymų ir ginčų, programų ir strategijų siuvimo, tiek išgaląstų replikų, šypsenų ir rūpestingai surauktų kaktų prieš TV kameras – ir viskas perniek? Tačiau dar mokykloje buvo tvirtai įkalta, kad niekas iš nieko neatsiranda ir niekur neprapuola. Tad galime daryti prielaidą, kad socialdemokratų ir konservatorių deryboms išeikvota energija Lietuvos politinėje tikrovėje neišvengiamai materializuosis – ir turbūt greičiausiai vienokiu ar kitokiu viešųjų ryšių pavidalu.
Kalbėsim daug, visi girdės!
Kuri komanda laimėjo antradienį pasibaigusį derybų žaidimą viešųjų ryšių požiūriu? Liutauras Ulevičius, viešųjų ryšių bendrovės „EPRS Vilnius“ konsultantas, nedvejodamas pergalę skiria konservatoriams.
„Be abejonės, laimėjo konservatoriai – dėl trijų dalykų. Pirma, jie atėjo su konstruktyviu pasiūlymu, apie kurį socdemai iš esmės nediskutavo. Antra, visada yra geriau pasakyti teigiamą žinią, tad jeigu socialdemokratai nutraukė derybas, vadinasi, jie kalti, nes nenori bendrauti. Trečia, konservatoriai dabar turi moralinę iniciatyvą toliau burti naują koaliciją ar net apskritai nesiderėti. Šachmatų iniciatyvos teisė dabar jų.“
Pašnekovas gerai ar net labai gerai vertina ne tik konservatorių derybininkų komunikaciją, bet ir Proveržio koalicijos programines nuostatas. „Jei pažiūrėtume į turinį – iš tiesų daugelis pasiūlymų yra labai konkretūs ir labai teisingi, – sakė L. Ulevičius. – Tačiau jei panagrinėtume, pagal kokį principą parengta ši programa, tai ir be didelės analizės pamatytume, kad vos ne kiekvienas punktas yra kažkokio skandalo atgarsis. Tarkim, kalbama apie kovą su korupciją, privilegijų naikinimą – iškart atmintyje iškyla Seimo kanceliarijos šuo ir kiti dalykai. Paminėjus KGB archyvų atvėrimą prisimename triukšmą dėl Archyvų įstatymo ir taip toliau.“
Viešųjų ryšių požiūriu labai svarbu, kad reaguojama į tas problemas, kurios visuomenėje sukėlė didelį atgarsį, tačiau taip siekti palankumo yra rizikinga, mano L. Ulevičius.
„Aišku, puiku, kad konservatoriai siūlo savo sprendimus, tačiau matyti, kad tai vis dėlto daugiau kalbėjimas dėl paties kalbėjimo nei konkrečių, pagrindinių dalykų keitimas. To nesimato. Išskyrus porą dalykų, pavyzdžiui, siūlymą Vyriausybės kanceliariją paversti strateginio planavimu centru ir siekį įvesti atskirų sričių bei įstaigų pažangos rodiklius. Taigi yra pavojus, kad tokiu atveju mes kalbėsim daug, konservatorius daug kas girdės, bet realių darbų vėlgi nebus padaryta.“
Socdemai pirmavo neilgai
Viešųjų ryšių požiūriu pralaimėjo abi pusės, įsitikinęs politikos apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Tačiau, jo manymu, varžybos vyko permainingai: „Pirmadienį, sakyčiau, situacija buvo socdemų naudai, kadangi jie tikrai per abi derybų imitavimo savaites praktiškai niekad viešai neįžeidinėjo konservatorių. O šie nuolat ieškojo priekabių, kėlė tikrai neprotingus reikalavimus ir tyčiojosi. Jie iš tikrųjų atrodė nelabai rimtai. Bet antradienį, kai socdemai savo iniciatyva nutraukė derybas, tai iš esmės rezultatas išsilygino. Iš tikrųjų nė viena pusė iš to neišlošė. Kitas dalykas, kas dėsis toliau“.
A. Bačiulis sakė konsultavęsis su teisininkais ir darąs prielaidą, kad teoriškai laikinoji Zigmanto Balčyčio Vyriausybė galinti dirbti iki pat eilinių Seimo rinkimų. „Nei Konstitucija, nei įstatymai absoliučiai neriboja, kiek kartų galima Seimui teikti premjero kandidatūrą ir kiek kartų Seimas ją gali atmesti. O tai reiškia, kad Z. Balčyčio Vyriausybė gali ramiai sau dirbti maksimalų laiką – 60 dienų, po to prezidentas būtų priverstas ją paskirti iš naujo, jeigu tik nebus rastas Seimui tinkamas premjeras. O po to – vėl viskas iš pradžių.“
Jeigu taip, ar bandymas susodinti prie derybų stalo amžinus politinius oponentus nerodo prezidento naivumo? A. Bačiulis prieštarauja: „Ne, kodėl – tiesiog be šitų partijų sutarimo normali koalicija neįmanoma netgi aritmetiškai. Vadinasi, jis norom nenorom buvo priverstas siūlyti jiems susitarti. Iš esmės tai pato situacija – iš visų pusių. Tačiau aišku, kad viešos derybas lydėjusios rietenos, kurias aprašė spauda, rodė TV, labai negražiai nuteikė visuomenę abiejų partijų atžvilgiu“.
Ar buvo derybos?
Į klausimą, kuriai pusei palankesnė tokia derybų baigtis, politologas Algis Krupavičius atsakė, kad, jo manymu, situacija nėra naudinga nei vieniems, nei kitiems. „Ir viena, ir kita pusė tokiais atvejais paprastai kaltina viena kitą. Ir abi turi tam tikrų argumentų tiems kaltinimams pagrįsti. Gal socialdemokratų argumentai yra šiek tiek nuoseklesni, labiau įtikinami – dėl labai paprastos priežasties: derybų „stilistika“ iš konservatorių pusės buvo tikrai nepriimtina ir logiškai sunkiai paaiškinama. Iš pradžių buvo išankstinės sąlygos, po to socdemų nomenklatūrinio sparno kritika, programos lyginimas su atšalusiais barščiais...“
A. Krupavičius apskritai nėra tikras, ar derybos apskritai vyko. „Labai sunku vertinti, ar buvo deramasi rimtai. Išskyrus galbūt pirmadienį, kada abiejų partijų derybininkai posėdžiavo daugiau nei 5 valandas. Visa kita reikėtų vadinti konsultacijomis dėl derybų“, – sakė jis.
Pasak A. Krupavičiaus, sunku vienareikšmiškai spręsti, kodėl apskritai vyko tos konsultacijos dėl derybų. „Aišku, prezidento veiksnys buvo stiprus. Bet, šiaip ar taip, reikia manyti, kad prezidentas tikėjosi teigiamo rezultato. Kitu atveju tai rodytų, kad prezidento komanda gerokai apsiskaičiavo. Matyt, plati kairės-dešinės koalicija buvo vertinama kaip rimtas ir gana realus scenarijus.“
Pasak politologo, dabar padėtis iš tikro nepavydėtina, nes laikas ieškoti kitų scenarijų labai trumpas. „Ir iš tikrųjų reikės rinktis mažiausios blogybės taktiką“, – sakė A. Krupavičius.
Jo manymu, kas laimės, o kas pralaimės, priklausys pirmiausia nuo prezidento. „Ta pusė, kurią pasirinks prezidentas, aišku, galės sakyti, kad gavo tam tikrų dividendų. Tačiau šiandien dar sunku pasakyti, kokie politikos scenarijai Lietuvoje toliau klostysis – ar bus suformuota gana stabili Vyriausybė, ar vis dėlto priešlaikinių rinkimų šmėkla virs tikrove.“
