Branduolinė energetika Lietuvai, kaip, beje, ir visai ES, yra itin reikšminga. Atominės jėgainės naudoja praktiškai neišsenkamus mūsų planetos išteklius, jos neišmeta šiltnamio efektą sukeliančių dujų, jų atliekų kiekis yra tūkstančius kartų mažesnis, jos neapkrauna transporto.
Tai pats saugiausias iš visų energijos gavybos būdų: atominių elektrinių santykinis nuostolių rodiklis (tarkime, išreikštas aukų skaičiumi pagamintam milijonui kW/h) yra mažiausias. Šiandien 15-oje Europos valstybių yra 152 veikiantys branduoliniai reaktoriai, kuriuose pagaminama maždaug trečdalis visos ES elektros energijos. Kadangi tokio pobūdžio jėgainės leidžia itin efektyviai spręsti globalinio klimato atšilimo, aplinkos taršos ir energetinio priklausomumo problemas, planuojama pratęsti jų eksploatacijos laiką. Juo labiau, kad Europos branduolinės energetikos specialistai yra neginčijami šios srities lyderiai, profesionalumu pranokstantys kolegas tiek Amerikoje, tiek Japonijoje.
Nors branduolinės elektrinės eksploatavimo trukmė paprastai yra apytiksliai 40 metų, Lietuva yra įsipareigojusi ES nutraukti IAE 2-ojo bloko veiklą iki 2009-ųjų. Atsižvelgiant į IAE 2-ojo energijos bloko įrangos būklę, jį būtų galima saugiai eksploatuoti iki 2017 m. Tačiau kartu su įprastomis eksploatacinėmis išlaidomis tai pareikalautų ir daug papildomų kaštų, kuriuos kol kas galima įvertinti tik apytiksliai. Ekspertai yra paskaičiavę, kad sąnaudos technologinių kanalų būklės monitoringui, įrangos darbo resurso pratęsimui ir atskirų įrangos dalių pakeitimui, daug lėšų reikalaujantiems remontams bei elektros energijos gamybos nuostoliai dėl remontų pratęsimo bendrai turėtų sudaryti apie 136,3 mln. Lt. Pratęsus 2-ojo energijos bloko eksploataciją, IAE 2010-2017 m. pagamintų 75 mln.kW/h. Tai reiškia, kad IAE elektros energijos vertė, lyginant su dabartine kaina, padidėtų 0,181 ct už kW/h. Taip pat būtina numatyti branduolinio kuro kainos augimo galimybę (elektros energijos savikaina dėl to padidėtų 0,2-0,4 ct už kW/h). Be to, pagrindinė IAE 2-ojo bloko eksploatavimo pratęsimo sąlyga yra politinis ES sprendimas, tuo tarpu šiuo metu ES neatrodo pasirengusi pritarti Lietuvos pastangoms pratęsti IAE veiklą. Šalis jau yra sukaupusi 3 mlrd. Lt elektrinei uždaryti (šis procesas truks 25 metus).
Jau dabar ES narės įspėjamos, jog yra didžiulė tikimybė, kad po 2010 m. bus susidurta su gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos Federacijos deficitu. Ši prielaida ypatingai aktuali Lietuvai: kadangi minėtas laikotarpis sutampa su IAE 2-ojo bloko uždarymu, tikėtina, kad Lietuva pajus elektros energijos trūkumą. Priklausomybė nuo organinio kuro kainų svyravimo bei pirminių energijos šaltinių importo iš vienintelio šaltinio kartu reikštų elektros energijos kainų didėjimo galimybę. Be to, susidariusią situaciją Rusija potencialiai galėtų panaudoti kaip politinio spaudimo įrankį. Tuo tarpu praktika rodo, kad naują AE įmanoma pastatyti per 10 metų.
Dėl visų šių priežasčių naujos AE statybos Lietuvoje tikslingumas nekelia abejonių. Toks svarstomame įstatymo projekte įtvirtintas pasirinkimas visiškai atitinka Nacionalinės energetikos strategijos nuostatas:
Nacionalinės energetikos strategijos 8(2) p.: “Ignalinos AE uždarymas 2009 m. [turės] didelę neigiamą įtaką elektros energijos šaltinių struktūrai, pirminės energijos balansui ir energijos kainai 2010 – 2015 m.”;
Nacionalinės energetikos strategijos 13(2) p. kaip vieną iš svarbiausių uždavinių nustato: “užtikrinti saugios branduolinės energetikos nenutrūkstamumą, perimamumą, plėtrą ir ne vėliau kaip 2015 m. pradėti eksploatuoti naują regioninę AE Baltijos šalių ir regiono poreikiams tenkinti”.
Naujoji AE sudarys palankias sąlygas elektros energijos gamintojų bei tiekėjų konkurencijai, todėl leis Lietuvos gyventojams ir įmonėms apsirūpinti elektra priimtinomis kainomis, nepriklausančiomis nuo dujų ir naftos kainų augimo. Ji suteiks Lietuvai daugiau energetinio saugumo garantijų, sumažins šalies priklausomybę nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos Federacijos, paskatins regioninį bendradarbiavimą su kaimyninėmis valstybėmis (Lenkija, Latvija, Estija), nacionalinės energetikos sistemos integraciją į ES energetikos sistemas. Naujoji AE pasitarnaus ne tik nacionalinių energetinių poreikių tenkinimui, bet ir bet ir įgalins Lietuvą tiekti energiją kitoms regiono šalims. Be to, įgyvendinus projektą tikėtina ilgalaikė esminė teigiama įtaka valstybės makroekonominiams rodikliams (turėtų padidėti Lietuvos įmonių konkurencingumas, ir trumpuoju, ir ilguoju laikotarpiu mažėti nedarbas, augti BVP/BNP ir pan.).
Taigi, esu tvirtai įsitikinęs, kad nauja AE Lietuvai reikalinga. Tačiau kalbant apie projekto įgyvendinimo detales – kaip ir su kuo ją statyti – buvo daug galimų alternatyvų. LR Seimo Komisijoje Ignalinos atominės elektrinės regiono problemoms, kuriai priklausau nuo pat jos sukūrimo, svarstyti įvairūs naujos AE statybos variantai: kad ją galėtų statyti pati valstybė, kad tai turėtų daryti nacionalinis investuotojas (dabartinis variantas), kad projekte turėtų dalyvauti Latvija, Lenkija ir Estija, kurioms ši elektrinė taip pat gyvybiškai svarbi (tuo tarpu Lietuva turi reikalingą infrastruktūrą, kvalifikuotus specialistus ir pan.).
Pasirinkta schema apima nacionalinio investuotojo suformavimą, konsoliduojant esamas elektros energijos perdavimo, skirstymo ir tiekimo bendroves, siekiant sukurti ekonomines, finansines bei organizacines prielaidas naujos AE, elektros tiltų bei kitų energetikos investicinių projektų įgyvendinimui. Šis variantas įtvirtintas priimtame įstatyme.
Pabrėžtina ir tai, kad pasirinktajame modelyje numatyta, jog Lietuvos valstybei ir nacionaliniam investuotojui nuosavybės teise turės priklausyti akcijų paketas, sudarantis ne mažiau kaip 34 proc. projekto įgyvendinimo bendrovės akcijų. Tai turėtų užtikrinti saugų ir efektyvų elektrinės valdymą.
Kita vertus, man, kaip komisijos nariui, buvo išties netikėta žinia, kad formuojant nacionalinį investuotoją Vyriausybė ketina įtraukti vienintelį juridinį asmenį, atstovaujantį privatų kapitalą.
Kaip vienintelis privataus kapitalo investuotojas, galintis dalyvauti įgyvendinant projektą, nurodoma bendrovė „VST“ (tiksliau, UAB „NDX Energija”, turinti AB „VST” kontrolinį akcijų paketą). UAB „Deloitte Lietuva” atliktame įstatymo projekto nuostatų dėl nacionalinio investuotojo steigimo teisiniame ir ekonominiame įvertinime (būtina pastebėti, atliktame vos per 3 kalendorines savaites), minėtos bendrovės dalyvavimas įgyvendinant pasirinktą nacionalinio investuotojo kapitalo formavimo schemą įvardijamas kaip būtinas, tačiau tai nepagrindžiama jokiais konkrečiais argumentais. Todėl lieka neaišku, kodėl nesvarstytos kitų privataus kapitalo investuotojų įtraukimo į procesą alternatyvos. Nesant detalios ir motyvuotos analizės, kuri leistų iš jų tarpo išskirti būtent „VST“, galimybė prisidėti formuojant nacionalinio investuotojo kapitalą turėtų būti prieinama ir kitiems suinteresuotiems privatiems investuotojams, pasirengusiems atsakingai dalyvauti projekto įgyvendinime.
Esminis klausimas, kaip nacionalinio investuotojo kapitalas pasiskirstys ateityje, taip pat yra atviras. Įstatyme nėra numatyta veiksmingų saugiklių, kurie užkirstų kelią potencialiai pavojingiems privataus kapitalo dalyvavimo projekte padariniams (tai padaryti itin sudėtinga). Privataus kapitalo investuotojo - “VST” - akcijų investavimas turėtų būti atliekamas tik iš anksto tiksliai apibrėžus tiek jo turtinį įnašą, tiek akcijų emisijos kainą.
Tuo tarpu pastarosios nustatymas šiame įstatyme pamirštas. Todėl, pavyzdžiui, esant lygiai nominalui akcijų emisijos kainai ir gerai įvertinus “VST” akcijas, tampa įmanomas valstybei priklausančios nacionalinio investuotojo akcijų dalies “atskiedimas” (kitaip tariant, šiuo atveju “VST” akcijų dalis, parduodama nacionaliniam investuotojui, galėtų būti mažesnė). Be to, natūralu, kad privati kompanija visada gali parduoti savo akcijas kam nori ir kokiomis nori sąlygomis. Todėl kol kas negalime būti tikri, kad ilgainiui valstybės kapitalo dalies nacionalinio investuotojo kapitale, taigi ir naujosios AE kontrolės, neperims nepageidautinos privačios kompanijos.
Valstybės lemiamos įtakos energetikos srityje praradimas savo ruožtu neabejotinai prieštarautų tiek Nacionalinei saugumo, tiek Nacionalinei energetikos strategijai. Esu įsitikinęs, kad Vyriausybė stipriai rizikuoja į šį Lietuvai ypatingai reikšmingą projektą įtraukdama bendrovę, kuri, vedina savanaudiškų paskatų, jau ne kartą yra pasinaudojusi įstatymų spragomis. Pakanka prisiminti jos privatizavimo procesą (bendrovė nupirkta už 700 mln. Lt, vėliau, pasinaudojus įstatymų netobulumu, jos įstatinis kapitalas padidintas virš 2 mlrd. Lt), “VST” vykdytus mokesčių susigrąžinimus (pavyzdžiui, vadinamojo “invalidų mokesčio” – apie 70 mln. Lt). Kadangi dar nėra žinoma, kokia sutartis bus pasirašyta tarp nacionalinio investuotojo akcininkų (tarkime, jos nuostatos dėl to, kas atsitiktų, jei privataus kapitalo investuotojas, ženkliai padidinęs savo įstatinį kapitalą, staiga nuspręstų pasitraukti), šis įstatymas atrodo kur kas labiau komercinis, nei atspindintis Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Būtent todėl birželio 21 d. užregistruotais pasiūlymais LR Atominės elektrinės įstatymo projektui siekiau, kad nacionalinio investuotojo įstatinio kapitalo didinimo tvarka būtų reglamentuojama atskiru įstatymu. Ši pataisa ne tik nebūtų kliudžiusi naujosios AE statybos projekto įgyvendinimui, bet ir leidusi išsamiau išanalizuoti įvairias nacionalinio investuotojo kapitalo formavimo galimybes bei priimti motyvuotą galutinį sprendimą šiuo klausimu. Deja, mano siūlymams Seimas nepritarė. Apibendrinant derėtų akcentuoti, jog priimant LR Atominės elektrinės įstatymą, dėl jo esmės ir pagrindinių principų sutarta kone visuotinai. Vis dėlto, balsuojant dėl įstatymo projekto susilaikiau, nes, mano įsitikinimu, nebuvo atsižvelgta į nemažai abejonių keliančias konkrečias jo detales. Tik laikas parodys, ar pastarosios nebus lemtingos. Belieka tikėtis, kad, įgyvendinant šį Lietuvai gyvybiškai svarbų projektą, “VST”, skirtingai nei praeityje, bus pasirengusi elgtis garbingai ir atsakingai.
Kazys Starkevičius yra Seimo Tėvynės Sąjungos frakcijos narys
