Šiuolaikiniame Vakarų socialiniame moksle ir žiniasklaidoje vienu dažniausiai vartojamų terminų tapo „globalizacija”. Globalizacijos sąvokos ir su ja susijusios temos pakeitė anksčiau taip madingą postmodernizmo sąvoką ir postmodernistinę analizę.
Kaip pažymi Bronislovas Kuzmickas, “nedaug dabarties pasaulio procesų yra suprantama ir vertinama taip skirtingai kaip globalizacija, nors neabejojama, kad tai objektyvus, tautų, bendruomenių, individų gyvenimą veikiantis, o ateityje dar labiau veiksiantis reiškinys“.Vieniems globalizacija yra kuriančiosios modernizacijos tęsinys ir progreso varomoji jėga, augančio turto, laisvės, demokratijos ir laimės šaltinis, kuris sukuria palankiausias sąlygas ir suteikia naujo tipo, neišbandytų galimybių, įžengiant į taip vadinamą „naująjį“, informacijos ir žinių visuomenės, pasaulį. Kitiems globalizacija reiškia kenksmingą ardantį procesą, kuris įtvirtina turtingesniųjų išsivysčiusių šalių bei regionų dominavimą atsiliekančiųjų valstybių bei regionų atžvilgiu ir skatina tarptautinio kapitalo puolimą bei tarptautinio masto kompanijų (TK) ir tarptautinių finansinių institucijų (TFI) užmačias plėsti pasaulyje savo galią, nukreipiant procesų eigą tik sau naudingomis kryptimis.
Tiek globalizacijos šalininkai, tiek ir priešininkai sutinka su teiginiu, kad globalizacija naikina amžiais ir dešimtmečiais susiklosčiusias sienas tarp valstybių ir griauna nacionalinių valstybių savarankiškumą. Tačiau vieniems tai yra progresyviai išlaisvinantis ir daugiau galimybių suteikiantis procesas, kitiems kaip valstybės autoriteto, pažangių nacionalinių valstybių modelių, tautų ir kultūrų įvairovės bei individualumo nykimas. Labiau gilinantis į problemą, paaiškėja tas faktas, kad tiksliai apibrėžti globalizaciją yra nepaprastai sudėtinga. Globalizaciją kaip teigiamą procesą, dažniausiai iš ekonominės arba politekonominės pusės, vertina tokie autoriai, kaip K.Ohmae, L.Sklair, J. Rodger, J. Gray. Neigiamai, arba labiau neigiamai negu teigiamai vertinančių globalizaciją autorių tarpe daugiausiai sociologų ir kultūrologų, nors ekonomistų, politologų ir teisininkų taip pat pakanka. Tai - Z. Bauman, H.Thorn, H.Hveem, B.Deacon, E.Kapstein, B.Milanovic, P.Streeten. Kaip teigiamas, taip ir neigiamas globalizacijos puses mato D.Kellner, E. Dussel ir daug kitų socialinių mokslų atstovų. Taigi autorių nuomonė apie globalizaciją yra skirtinga.. Tačiau joks mokslinis diskursas neįmanomas be bent dalinio terminų išaiškinimo ir apibrėžimų.
Taigi globalizaciją reiktų apibrėžti kaip tokių universalių procesų visumą, kurie apima technologinius pokyčius, tarpusavio priklausomybę nuo masinės kultūros ir žiniasklaidos, prekybos ir kapitalo judėjimą „be sienų“, gamybos ir vartojimo homogeniškumą ir standartizaciją, pasaulinės rinkos dominavimą prekyboje, investuojant ir kituose kompanijų sandoriuose, erdvinę ir institucinę rinkų integraciją, didėjančius ekonominio reglamentavimo, institucijų ir politikos panašumus. Galima išvardinti šias svarbiausias globalizacijos kryptis: liberalios demokratijos plitimą, rinkos jėgų dominavimą, pasaulinės ekonomikos integraciją, gamybos sistemų ir darbo rinkų transformaciją, technologinių pokyčių greitį, didelius gyvenimo būdo pasikeitimus dėl hedonizmo, vartotojiškumo ir gyvenimo tempo didėjimo bei revoliuciją žiniasklaidoje. Svarbiausiu globalizacijos bruožu derėtų laikyti didėjančią gamybos, paskirstymo ir prekių bei paslaugų rinkodaros internacionalizaciją.
Nors globalizaciją galima vertinti kaip funkcinio intensyvumo didėjimą daugelyje ekonomikos ir gyvenimo sričių, tačiau daugeliu atvejų jos neverta pripažinti kaip skatinančio subalansuotą plėtrą (sustainable development) proceso, nes tarptautinės ekonomikos intensyvumo reikalavimai dažnai prieštarauja socialinėms žmonijos reikmėms dėl blogėjančių gyventojų sveikatos, reprodukcijos, ekologinių rodiklių, išnaudojimo ir susvetimėjimo augimo ar pajamų atstatymo normos sumažėjimo socialinę riziką patyrusiems asmenims. Vienu iš svarbiausių jau tam tikrą išsivystymo lygį pasiekusios visuomenės subalansuotos plėtros požymių turėtų būti tokia ekonominė ir socialinė raida, kai bendrojo vidinio produkto, darbo našumo, socialinės raidos indekso ir kiti augimo parametrai būtų pasiekiami nesumažinant ar nepažeidžiant atskirų ankstesnių žmogaus socialinės raidos pasiekimų ir rodiklių. Socialinės atskirties eliminavimui ypač svarbi būtų tokia socialinė raida, kuri nepažeidžia ankstesnių socialinės raidos elementų ir parametrų, t.y. kai vystymasis vyksta ne kitų (socialinių) elementų sąskaita. Be jokios abejonės, nevaldoma globalizacija atskirais laikotarpiais ir tam tikromis sąlygomis gali pasikėsinti į vieną ar kitą žmogaus socialinės raidos „vietą“ ir taip skatinti socialinės atskirties formavimąsi ir plitimą.
Globalizacija ir greiti ekonominiai pokyčiai neturėtų pažeisti nei kolektyvinės, nei individualios atsakomybės. Piliečiai turėtų ne tik įgyti arba išlaikyti tam tikras Gerovės valstybėse žinomas teises į pajamų lygybę, bet, paaštrėjus konkurencijai, turėtų įgyti visas teises į „lygią konkurenciją“, t.y. lygias galimybes konkuruoti vietinėse ir užsienio rinkose. Tokiu būdu, tarptautinėje ir vietinėje politikoje sumažėjus „pasyvios“ socialinės politikos krūviui, turėtų išsiplėsti „aktyvi“ socialinė politika. „Aktyvią“ socialinę politiką šiuo metu pradeda remti dauguma politinių ir socialinių jėgų pasaulyje, taip pat – dauguma tarptautinių organizacijų.
Negalima užmiršti ir eilinio žmogaus požiūrio į globalizaciją. Globalizacija, eilinio vartotojo požiūriu, yra terminas, rodantis judėjimą į pasaulinę visuomenę. Egzistuoja įvairūs požiūriai, dėl ko yra judama į tokią visuomenę. Įtikinamiausias yra argumentas dėl kelionių prieinamumo, patogumo ir greitumo. Žmonės tampa vis mobilesni. Užsienio šalys ir kultūros tampa ne tokiomis keistomis ir nesuprantamomis, kokios jos buvo iki šiol. Su komunikacijos greičiu tiesiogiai siejasi pagreitintas “pasaulinės kultūros” formavimasis. Šie procesai buvo sąlygoti kompiuterių ir interneto išplitimo, kurie pagreitino ir supaprastino informacijos perdavimą dideliais atstumais. Antroji šių procesų formavimosi priežastis yra satelitinės televizijos įtaka. Trečioji priežastis yra “pop kultūros” paplitimas, kuris pasaulio jaunimui leidžia pajusti turint daug ką bendro. Tačiau kaip kertinė globalizacijos sudedamoji dalis bet kokiu atveju laikytina ekonominė globalizacija, kai finansinis kapitalas ir tarptautinės monopolijos “kuria” pasaulinę ekonomiką. Ir nors mes jau apibrėžėme ekonominę ir kultūrinę globalizaciją, tačiau galime pastebėti, kad socialinės globalizacijos, beveik kaip visada, šiame apibrėžime nerasime. Ir tai būtų esminė daugelio globalizaciją aiškinančių ir tyrinėjančių politikų ir mokslininkų klaida. Klaida yra ta, kad lieka nepastebima bene daugiausiai liečianti didžiąją visuomenės dalį sritis – socialinė sfera.
Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas
