Kodėl jaunimas daugiau nebemaištauja?
Tai geras klausimas, tačiau aš negalvoju, kad derėtų viską taip paprastai suversti jaunimui. Dabar mes galime pažaisti šį žaidimą ir pasvarstyti tai, kaip globali kapitalistinė ideologija mumis manipuoliuoja „and so on and so on“ (ir taip toliau, ir taip toliau), tačiau atsakymas slypi tame, kad žmonės – tai yra dauguma įprastų žmonių išsivysčiusiose Vakarų šalyse – paprasčiausiai nemano, jog kairieji gali pasiūlyti realų alternatyvų modelį.
Yra kažkokios grupės su dar radikalesniais siūlymais, tačiau aš tai aprašyčiau taip – dauguma kairiųjų siūlo kairįjį fukujamizmą. Iš pradžių reikia priimti kapitalistinę ir liberaliąją-demokratinę sistemas jų dabartinėje formoje. O dabar pabandykime žengti kiek kairiau, daugiau ekologijos, daugiau socialinio atvirumo ir feminizmo, įvairių seksualinių identiškumų „and so on“, tačiau visiškai be jokių rimtų planų – rimtų konkurencingumo ir įgyvendinimo prasme. Štai kodėl žmonės net nebegali įsivaizduoti tikros alternatyvos kapitalizmui.
Jų patyrime, ir tai XX a. rezultatas, radikalūs kairieji valdžioje gali privesti prie trijų galimų scenarijų: pirmasis variantas – tai totalitarinis teroras arba kitos katastrofiškos formos, kaip dabartinėje Venesueloje. Antrasis variantas – įprasta socialinė-demokratinė išdavystė, kuomet tu tampi sistemos dalimi ir nori ją vos vos pagerinti. Ir trečiasis variantas, man pats baisiausias – tai politkorektiškasis moralizavimas. Tu negali pasiūlyti globalių transformacijų projekto, taigi tu atsitrauki į „o dieve, tas pasisakymas rasistinis!“ tipo moralizuotojus. Aš tai pats pajutau akcijos „Occupy Wall Street“ metu, kuri galu gale išsiliejo į apibendrintą idėją pasisakyti prieš korupciją ir sistemos iracionalumą. Aš buvau ten, buvau Frankfurte, ir visiems uždaviau vieną ir tą patį klausimą. Ko jūs norite? Nieko. Paprasčiausiai bendros miglotos idėjos apie teisingesnę visuomenę „and so on and so on“.
Taigi aš nekaltinu paprastų žmonių, nes aš nematau idėjų, kurios iš tiesų galėtų būti laikomos socialistinėmis. Gali būti, tai yra ideologinė manipuliacija, ir paprastai tai aprašyti – tas pats kaip kairieji apsimeta, kad jie turi patarimų. Visa tai vyksta todėl, kad kairieji – tai apgailėtinas judėjimas su visu jų politkorektiškumu. Politinis moralizavimas visada rodo tai, kad tu iš tiesų paprasčiausiai nežinai, kaip viską pakeisti, ir todėl užsiimi moralizavimu.
Darbo klasė ir toliau vargsta bei yra engiama. Kodėl darbininkai nesukyla?
O ką jūs galite jiems pasiūlyti? Jeigu kreiptumėtės į istoriją, okay, yra aišku ir išimtys, tačiau netgi revoliucija Rusijoje nėra tokia didelė išimtis „and so on“. Revoliucijos nevyksta, kuomet pasiektas dugnas. Jos prasideda, kai valdžia jau šiek tiek nusileido, tačiau nepakankamai toli. Kaip Prancūzijos revoliucija, kuri prasidėjo, kuomet karalius jau atsitraukinėjo ir leido vis daugiau ir daugiau laisvių.
Mums reikalinga idėja, kuri pritrauktų žmones. Pasakykite man, be abstrakčios sukilimo „and so on“ idėjos, kas žmonėms yra siūloma? Jie pakankamai protingi, kad matytų, jog tai paprasčiausiai provakarietiška propaganda, kuri, galimai, ir suvaidino vaidmenį komunizmo griūtyje 90-aisiais metais, tačiau žmonės dabar ant to nekimba. Čia ir pagrindinė 90-ųjų mįslė – pamenate pirmuosius laisvus rinkimus Lenkijoje ir jų „Solidarumą“? O kas galėjo numatyti, kad praėjus 3-4 metams buvę komunistai vėl ateis į valdžią demokratiniu būdu? Tai liaudies depolitizacija. Mes dabar turime labai neblogus protestinius judėjimus, streikus Vakaruose – tačiau vis tiek, kada jūs kalbate apie darbo klasę, argi ne liūdna, kad jų vienintelė rimta politinė orientacija – tai antiimigraciniai populistai? Ne prieš didelį kapitalą, o prieš imigrantus, prieš pabėgėlius „and so on and so on“. Tai paprasčiausiai labai liūdna.
Pavyzdžiui, imkime darbo klasę dabartinėje Prancūzijoje – aišku, ne taip viskas paprasta, tačiau iš esmės teisybė, kad dauguma Marine Le Pen elektorato – tai buvęs komunistų elektoratas. Dabartiniai socialdemokratai paprasčiausiai pasimaišę mintimi, kad jie nenori atrodyti pasirodyti pasenę, todėl jie visiškai perėmė tą postmodernią terminologiją, kad reikia būti labai gerais tų menkų kūrybingų skaitmeninių kapitalistų atžvilgiu, ir jie klaikiai baiminasi atrodyti, lyg juos iki šiol valdo profsąjungos ir tradicinės darbininkų organizacijos. Ir galų gale vienintelė politinė jėga, kuri vis dar kalba apie darbininkų klasės interesus Prancūzijoje – tai Marine Le Pen. Toje pačioje Lenkijoje irgi ta pati tragedija. Lechas Kaczinskis atvirai naudoja darbo klasės teisių kalbą, jis netgi kažko pasiekė. Aš viską suprantu dėl darbininkų sukilimo, okay, tačiau kas jiems išvis siūloma? Kuomet jūs kalbate apie revoliuciją, jums reikia revoliucijos plano, atsakymas į klausimą „ką daryti?“
Vis dar egzistuoja komunizmo nostalgija, tačiau aš jos rimtai nevertinčiau. Dirbantieji ne tai, kad paprasčiausiai patenkinti, ir todėl nesukyla, jie yra dezorientuoti totalioje cinizmo situacijoje. Ir aš netgi pasakyčiau, kad tai pagrindinė šių laikų ideologija – neoliberalizmas ne šiaip neoliberalių žaidimo taisyklių reikšmė – ne! Čia daugiau cinizmo. Pagrindinė neoliberalizmo idėja yra daug ciniškesnė: tai mintis apie tai, kad XX a. mums įrodė, jog bet kokie plataus masto bandymai pakeisti visuomenę būtinai baigiasi gulagu. Taigi aš matau ironiją tame, kad dabartinė ideologija – tai iš tiesų kažkokiu iškreiptu būdu antiideologija. Jie bando sunaikinti bet kokį alternatyvios ateities matymą: jums to negalima, tai totalitarizmas.
Aš nesutinku net ir su pačiu terminu „neoliberalizmas“, nes neoliberalizmas nėra realybė. Jeigu pažiūrėtume į JAV, tai juk ne visai neoliberali šalis, juk valstybė tampa vis stipresne. Šiuolaikinis kapitalizmas reikalauja stiprinti valstybę, kuri manipuoliuoja rinka ir reguliuoja ją, ir todėl buvę komunistai taip gerai valdo šalimis, kurios vyrauja laukinis kapitalizmas. Ateitis, man atrodo, bus panaši į tai, ką Kinija daro Singapūre „and so on“ – baisus kapitalizmo ir labai stiprios valstybės derinys, kurį ši reguliuoja.
Gali atsirasti nauja rasė
Jeigu žiūrėtume į pasaulį bendrai, tikroji utopija – tai tikėjimas tuo, kad išsivysčiusiose šalyse bus išsaugotas dabartinis gerbūvis. Reikia žiūrėti į skirtingus lygmenis, o ne tik tokius faktorius, kaip finansų krizės, ir dar didesnė problema – biogenetika, taip vadinamasis posthumanizmas. Aš neperdedu problemos, tačiau yra tikra perspektyva to, kad žmones kontroliuos visiškai naujai, mes sau netgi įsivaizduoti dabar negalime.
Aš kalbėjau su specialistu, kuris dirba viename iš šių genetikos skyrių, ir jis sako: pamirškite apie branduolinį ginklą Šiaurės Korėjoje! Pagrindinė tema – biogenetinis, biocheminis ginklas. Pavyzdžiui, aš neseniai skaičiau, kad yra tokia mašina, toks nedidelis lagaminas, tu paspaudi mygtuką, ir visi žmonės kilometro spinduliu netenka galimybės mąstyti ar ką nors daryti. Aš manau, kad tai vienas iš pagrindinių socialinės kontrolės klausimų: kas kontroliuos šiuos mūsų sąmonės poveikio būdus? Ar tai bus didžiosios bendrovės ar valstybė? Ir aš manau, kad didžiosios bendrovės netgi gali būti tam tikra prasme blogiau valstybės.
Aš nemanau, kad kapitalizmas jo dabartinėje globalaus kapitalizmo formoje gali atlaikyti visus laiko patikrinimus ilgalaikėje perspektyvoje. Rodytųsi, tie holivudiniai postapokaliptiniai filmai iš tiesų buvo teisūs. Arba ateis Didelis išsilaisvinimo kažkas (aš tai vadinu komunizmu), arba mes judėsime į aparteido visuomenės pusę. Aš manau, kad mes judame į gerokai stipresnio apartheido pusę, kuriame darbo klasė ne tik bus tiesiogiai politiškai išskirta, tačiau ji taps kita biologine rase.
