Žvilgsnis į kaimynų pajūrį: lietuvių kolonija Papėje

Dau­ge­lis tau­tie­čių, užuo­t rin­kę­si poil­sį iš­tai­gin­guo­se, pra­šmat­niuo­se ku­ror­tuo­se, vis daž­niau dai­ro­si į Pa­pės pa­jū­rį Lat­vi­jo­je. Or­ga­ni­za­ci­jos, bend­ro­vės, pa­vie­niai žmo­nės tvir­tai įsi­kū­rė čia nu­si­pir­kę se­nas so­dy­bas, pa­si­sta­tė poil­sia­vie­tes.

Pui­kūs pa­plū­di­miai, jo­kio žmo­nių skruz­dė­ly­no, lau­ki­nė gam­ta. Tik­ras ro­jus meš­ke­rio­to­jams – gre­ta žu­vin­gas ka­na­las, Pa­pės eže­ras. Kaž­ka­da čia bu­vo jū­ros dug­nas. Per pa­sta­ruo­sius 100 me­tų eže­ras su­ma­žė­jo dvi­gu­bai iki 1200 ha. Pel­kė­ja, už­že­lia, at­si­ra­do dau­gy­bė sa­lų, užu­te­kių. Na­tū­ra­liai su­si­kū­ru­si eko­sis­te­ma tur­tin­ga re­tų aug­me­ni­jos rū­šių, vais­ta­žo­lių.

Pa­pė – uni­ka­li paukš­čių mig­ra­ci­jos, žie­mo­ji­mo vie­ta. Čia ga­li­ma ste­bė­ti ru­da­gal­vę kryk­lę, per­kū­no ože­lį, di­dį­jį baub­lį, nend­ri­nę star­tą, lau­kį, ja­vi­nę lin­gę, di­džią­ją kuo­lin­gą, klau­sy­tis dau­gy­bės ki­tų paukš­čių bal­sų. Tik įva­žia­vus į Pa­pę, už til­to kvie­čia „Gam­tos na­mai“.

Pa­pė bu­vo vie­nas di­džiau­sių žve­jų kai­mų Lat­vi­jos pa­jū­ry­je – so­dy­bos drie­kė­si pa­lei kran­tą net 8 ki­lo­met­rus. Čia gy­ven­ta at­kak­lių, darbš­čių pa­ma­rio lat­vių, jų li­ki­mo is­to­ri­jas ir at­mi­ni­mą sau­go se­no­sios tvar­kin­gos kai­mo ka­pi­nai­tės. Iš­li­ku­sių lat­vių Pa­pė­je vos vie­nas ki­tas, tik lie­tu­viš­ki ma­ši­nų nu­me­riai, daž­no­kai čia už­su­ka ke­liau­jan­tys Bal­ti­jos pa­jū­riu tu­ris­tai iš Vo­kie­ti­jos, Pran­cū­zi­jos, Len­ki­jos ir ki­tų ša­lių.

Pras­tes­niu oru ga­li­ma ap­lan­ky­ti ma­žų­jų ark­lių ta­bū­ną, be­si­ga­nan­tį Pa­pės eže­ro pa­kran­tė­je. Į eže­ro vol­je­rus prieš ge­rą de­šimt­me­tį Pa­sau­lio gam­tos fon­do ir olan­dų ini­cia­ty­va bu­vo pa­leis­ti lau­ki­niai ark­liai tar­pa­nai. Jie – pui­kūs „šienp­jo­viai“, su­tvar­ko vi­są eže­ro pa­kran­tę, stab­do Pa­pės už­pel­kė­ji­mą. Tar­pa­nai ne­rei­ka­lau­ja jo­kios prie­žiū­ros nei žie­mą, nei va­sa­rą, o jų kai­me­nė spar­čiai di­dė­ja. Žvy­ruo­tu ke­liu va­žiuo­jant į Pa­pę miš­ke ga­no­si ki­ta ga­lin­gų žvė­rių kai­me­nė – taurai.

Iki Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro Pa­pė bu­vo sėk­min­gas žve­jy­bos uos­tas. Pirk­ti jū­ros lai­mi­kio į uos­to san­dė­lį, ku­ris sto­vi ne­to­li til­to, at­vyk­da­vo tie­kė­jai iš dau­ge­lio mies­tų, net iš Ry­gos. Apie Pa­pės kai­mo gy­ven­to­jus pa­sa­ko­ja žve­jų Vi­tol­nie­kų so­dy­ba-mu­zie­jus. Čia sau­go­mas kran­to smė­ly­je ras­tas žve­jų luo­tas, ku­riam, už­sie­nio moks­li­nin­kai nu­sta­tė, yra ne ma­žiau kaip tūks­tan­tis me­tų. O kai­mo mu­zie­jus me­na tik XIX a. Me­nė­je ka­ban­ti vy­gė su­po ke­lias šei­mos kar­tas. At­ža­los Aus­mos Bren­čės at­min­tis iš­sau­go­jo re­tus lat­vių žo­džius, ku­rie da­bar jau ne­be­var­to­ja­mi. Apie tai by­lo­ja ap­do­va­no­ji­mas.

Prieš­ka­riu Pa­pės uos­tui va­do­va­vo gar­sus to­li­mo­jo plau­ki­mo ka­pi­to­nas I. Zem­ta­ris. Jis ne kar­tą gel­bė­jo į aud­rą pa­kliu­vu­siuo­sius jū­rei­vius, ge­si­no de­gan­tį lai­vą. Se­ną­jį jū­rų vil­ką ve­dė Pa­pės švy­tu­rio švie­sa. Šis švy­tu­rys, įtrauk­tas į vi­sas lo­ci­jas, skel­bia – čia Pa­pė.

Ri­čar­das DAI­LI­DĖ