Daugelis tautiečių, užuot rinkęsi poilsį ištaiginguose, prašmatniuose kurortuose, vis dažniau dairosi į Papės pajūrį Latvijoje. Organizacijos, bendrovės, pavieniai žmonės tvirtai įsikūrė čia nusipirkę senas sodybas, pasistatė poilsiavietes.
Puikūs paplūdimiai, jokio žmonių skruzdėlyno, laukinė gamta. Tikras rojus meškeriotojams – greta žuvingas kanalas, Papės ežeras. Kažkada čia buvo jūros dugnas. Per pastaruosius 100 metų ežeras sumažėjo dvigubai iki 1200 ha. Pelkėja, užželia, atsirado daugybė salų, užutekių. Natūraliai susikūrusi ekosistema turtinga retų augmenijos rūšių, vaistažolių.
Papė – unikali paukščių migracijos, žiemojimo vieta. Čia galima stebėti rudagalvę kryklę, perkūno oželį, didįjį baublį, nendrinę startą, laukį, javinę lingę, didžiąją kuolingą, klausytis daugybės kitų paukščių balsų. Tik įvažiavus į Papę, už tilto kviečia „Gamtos namai“.
Papė buvo vienas didžiausių žvejų kaimų Latvijos pajūryje – sodybos driekėsi palei krantą net 8 kilometrus. Čia gyventa atkaklių, darbščių pamario latvių, jų likimo istorijas ir atminimą saugo senosios tvarkingos kaimo kapinaitės. Išlikusių latvių Papėje vos vienas kitas, tik lietuviški mašinų numeriai, dažnokai čia užsuka keliaujantys Baltijos pajūriu turistai iš Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos ir kitų šalių.
Prastesniu oru galima aplankyti mažųjų arklių tabūną, besiganantį Papės ežero pakrantėje. Į ežero voljerus prieš gerą dešimtmetį Pasaulio gamtos fondo ir olandų iniciatyva buvo paleisti laukiniai arkliai tarpanai. Jie – puikūs „šienpjoviai“, sutvarko visą ežero pakrantę, stabdo Papės užpelkėjimą. Tarpanai nereikalauja jokios priežiūros nei žiemą, nei vasarą, o jų kaimenė sparčiai didėja. Žvyruotu keliu važiuojant į Papę miške ganosi kita galingų žvėrių kaimenė – taurai.
Iki Antrojo pasaulinio karo Papė buvo sėkmingas žvejybos uostas. Pirkti jūros laimikio į uosto sandėlį, kuris stovi netoli tilto, atvykdavo tiekėjai iš daugelio miestų, net iš Rygos. Apie Papės kaimo gyventojus pasakoja žvejų Vitolniekų sodyba-muziejus. Čia saugomas kranto smėlyje rastas žvejų luotas, kuriam, užsienio mokslininkai nustatė, yra ne mažiau kaip tūkstantis metų. O kaimo muziejus mena tik XIX a. Menėje kabanti vygė supo kelias šeimos kartas. Atžalos Ausmos Brenčės atmintis išsaugojo retus latvių žodžius, kurie dabar jau nebevartojami. Apie tai byloja apdovanojimas.
Prieškariu Papės uostui vadovavo garsus tolimojo plaukimo kapitonas I. Zemtaris. Jis ne kartą gelbėjo į audrą pakliuvusiuosius jūreivius, gesino degantį laivą. Senąjį jūrų vilką vedė Papės švyturio šviesa. Šis švyturys, įtrauktas į visas locijas, skelbia – čia Papė.
Ričardas DAILIDĖ