Apie tai, ar įpirkti būstą darosi sunku ir kokios kainos laukia, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Lietuvos verslininkas, statybų bendrovės „Hanner“ vadovas Arvydas Avulis ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius.
Kiek Vilniuje parduodama naujos statybos butų per mėnesį?
M. Statulevičius: Pastarajį dešimtmetį kalbėdavome, kad atsižvelgiant į paklausą, kiek Vilnius auga, kiek žmonės nori ir gali keisti būstą, tai tvarus skaičius yra apie 4–4,5 tūkst. naujų būstų per metus, tai apie 400–450 butų per mėnesį. Dabar turime 2,5 karto mažesnį rodiklį, nes paklausa yra natūraliai sumažėjusi. Žmonės, turbūt nuo karo Ukrainoje pradžios ir dar sustiprėjus tam prieinamumo sunkumui, prasidėjus palūkanų kilimui praeitų metų liepos mėnesį, tikrai atsargiau žiūri į brangius pirkinius, kaip būstą.
Kaip jūs manote, būsto kainos artimiausią pusmetį, metus mažės ar ne?
M. Statulevičius: Kainų prognozavimas yra nedėkingas dalykas, bet pasidalinsiu prielaidomis, kodėl jos vienaip ar kitaip turėtų keistis. Būsto kainoms įtaka yra globali arba lokali. Globalios įtakos kainoms nelabai yra dėl Europos Centrinio Banko sprendimo dėl palūkanų kainų kėlimo. <...> Ką mes galime nuveikti, kaip Lietuva, tai pasidaryti namų darbus ir pasižiūrėti, kur būstų prieinamumą galime pasigerinti.
Mūsų valdžia, deja, nelabai padeda mums, nes tiek Vyriausybės programoje, tiek paskutiniuose Seimo ir Aplinkos ministerijos veiksmuose tikrai nematome paramos būsto prieinamumui. Nuo kitų metų įsigalioja reikalavimas šimtu procentu pabaigtus būstus parduoti. Aiškumo, kaip įgyvendinti šį reikalavimą, rinka neturi iki šiol. Aplinkos ministerija siunčia signalus, kad pateiksime išaiškinimą, yra statybos įstatymo pakeitimo projektas ir kad tik naujiems statybos leidimams, gautiems po 2024 metų sausio 1 d., tas reikalavimas bus taikomas, bet rinka neapibrėžtume, o kiekvienas netikslumas prisideda prie kaštų didėjimo, nes rinka stengiasi apsidrausti – kuo daugiau padarys darbų, tuo didesnė parduodamo turto kaina.
Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad per artimiausią pusmetį kainos gali kristi ir rinkai būtų sveika, jei bent 10 proc. kainos kristų. Ar pritartumėt?
A. Avulis: Nenorėčiau su tuo sutikti, nes manau, kad Žygimantas Mauricas turi gražią viziją, svajonę. Aš labai vertinčiau komentarus žmonių, kurie yra pastatę bent vieną namą. Žinau, kad mūsų statybos kaštai kiekvienais metais didėja, tai reiškia, kad to, ką statėm prieš metus, jau dabar nepastatysi. Kainos paskutinius 11 mėnesių Vilniuje yra stabilios ir svyruoja 1-2 proc. Pakelti jų negali, nes tiesiog neperka būstų tiek, kiek norėtųsi, o nuleisti yra baisu.
Kažkada sakėte, kad tikėtina, jog Vilniuje bus panaši situacija nekilnojamo turto rinkoje kaip Vakarų Europoje, kada žmonės sunkiai gali įpirkti būstus ir labiau juos nuomojasi.
A. Avulis: Deja, atrodo, kad prie to priartėjome ir šiek tiek apmaudu, kad tiek politikai, tiek savivaldybė nenori pripažinti, jog tokia problema egzistuoja ir gali virsti socialine problema. Jei žmonės norės atvažiuoti į Vilnių ir neturės kur gyventi, tai tiesiog pasidarys nepatrauklus miestas, o jei nepatrauklus – nustos augti gyventojų skaičius. Nesinorėtų, kad pasiektumėme tokį lygį Lietuvoje ir Vilniuje.
Tam reikia vieno dalyko – dialogo. Tiek su politikais, tiek su Vilniaus miesto vadovais, kad nebūtų daromos dirbtinės kliūtys neišduodant statybos leidimų. Manome, kad jei būtų toks dialogas, tai mes galėtumėme grįžti į rinkos būseną, kada būstas buvo prieinamas ir lengviau buvo jį įsigyti visiems.
Visą pokalbį išgirskite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.
.jpg)
Žiūrėjo žmonės į Žaliąjį tiltą ir galvojo: "Kas baisiau: ar ten stovėję tarybiniai darbininkai, ar Ambraso gelžgaliai?"
Tuščia, kiaura, neturinti ir nenorinti turėti jokios prasmės, jokios ateities, jokio turinio, kiaurai permatoma, besityčiojanti iš savo liaudies ir dar už tai prašanti susimokėti - tokia yra šiandieninė konservatorių "gerovės" Lietuva.
Tai Lietuva, kuri moka tik uždrausti, uždaryti, užblokuoti, cenzūruoti, griauti, bet nieko negali kurti nei duoti.
Tai Lietuva, kuri per paskutinius metus, nuėmusi dešimtis parastų žmonių skulptūrų, galėjo pasiūlyti tik tuščią vietą, įrėmintą surūdijusiais gelžgaliais.
Tai - Lietuva, kuri gali pasiūlyti tik atviras patyčias iš paprasto žmogaus ir blokus socialinėje erdvėje ir dar apklausas bei kratas į valdžios pusę nesilankstančių žmonių butuose.
Jeigu Lietuva būtų tikrai suklestėjusi, - nei tilto, nei Cvirkos skulptūrų nebūtų reikėję nė liesti: pats gyvenimas būtų įforminęs sovietinę nesėkmę ir dabartinės Lietuvos pergalę.
Bet ne - tiesa yra kitokia: reikia kovoti su mirusiais, nes skulptūros priminė valdžios nesėkmes, korupciją, nesugebėjimą nieko naujo sukurti.
Todėl buvusį meną reikėjo naikinti, kad jis neprimintų praeities talentų.
Kalbėdami apie tai, kad sovietinės Lietuvos okupacija buvo vienas didžiausių tarptautinės teisės pažeidimų, pažiūrėkite, kokius teisių pažeidimus Lietuvos žmonės priversti ištverti šiandien.
Ar tai "laisvė", ar "tamsios priespaudos" metas, kai sekant didžiaisiais diktatoriais Lietuvos sostinėje buvo uždrausti teisėti mitingai?
Ar tai "laisvė", kai dainininkei nebuvo leidžiama užlipti ant scenos, nors ji tai darė dešimtmečius?
Ar tai "laisvė", kai studentų išrinktas geriausiu, dėstytojas buvo priverstas atsisveikinti su universitetu dėl savo pažiūrų ir genderinė stovykla tuo labai džiaugėsi?
Ar tai laisvė, kai dėstytojai, profesorei buvo nurodoma, į kurią televiziją jai leidžiama eiti, į kurią - ne?
Ar tai laisvė, kai studentai nebuvo įleidžiami į universiteto auditorijas?
Ar tai laisvė, kai diplomus bus galima atsiimti tik pasipuošus "vaivorykštine" atributika?
Ar tai laisvė, kai turi patirti nežmoniškas patyčias tie žmonės, kurie viešai išdrįsta pasakyti, jog yra už tradicines vertybes?
Ar tai laisvė, kai už dalyvavimą Šeimų marše žmonės buvo atleidžiami iš darbų?
Ar tai laisvė, kai už neįtikusį žodį, memą ar nuotrauką opozicijos žurnalistė įmetama į Feisbuko kalėjimą ilgiems metams ir iš jos atimama teisė vykdyti savo profesinę pareigą?
Ar tai laisvė, kai valstybė užsiima cenzūra, o internete veikia "stukačių" būriai, persekiojantys kiekvieną, kuris išdrįsta kritikuoti valdžią?
Ar pagalvojo "užingridai", atkurdami tokią "laisvę", kaip šiandien jaučiasi žmonės, kurie Sausio 13 - ąją su armatūros gabalu stovėjo prie Seimo?
Ar visa tai neskatina neapykantos, ar negesina paskutinių demokratijos žarijų laisvos tautos širdyse?
Nes tikros laisvės laužas gali įsižiebti bet kurią akimirką.
Ar pagalvojo "užingridai", kad tokios jūsų "laisvės" "dėka" Lietuvoje lieka vis mažiau tėvynės.
"Dvaro" "skalikai", ištikimieji sargai, parsidavę "stukačiai".
Ar ne per tvirtai prisirišote prie valdžios viršūnės?
Tos aukštybės yra tik bedugnės kraštas. Nuo jis nulipti jau neįmanoma.
Nuo jos galima tik nukristi.
Neikite ten, kur neišmanote, kur jūsų nieks nekviečia ir nelaukia.
Nekabinkite ant tautos kantrybės durų kelių spynų, nes kiekvienas žmogus turi tų durų raktą arba bent laužtuvą.
Nesilaužkite į mūsų ir mūsų vaikų gyvenimus prievarta, duris atidarinėdami koja.
Jūs, "užingridiniai" cinikai, neliksite nei žmonių prisiminimuose, nei svajonėse, nes jūsų valdymo laikas buvo lyg gyvenimas po sugriuvusio namo nuolaužomis.
Jūs buvote ir likote abejingi savo tautos, valstybės ir kiekvieno žmogaus skausmui.
Po to žmogui jau niekas nėra baisu.
ten lietuviskai parduotuveje neina susikalbeti
