Skaudžiausia, kad paaugliai net ir pačius sunkiausius nusikaltimus įvykdo – tampa žudikais – ne išimtinais atvejais, o tikrai neretai. Kalėjimų departamento duomenimis, šiuo metu šalies kalinimo įstaigose gyvena apie 9000 nuteistųjų, kurių ketvirtadalį sudaro nuteisti žudikai. Į šį rodiklį patenka ir keliolika Lietuvos nepilnamečių, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis tapusių žudikais, ir tai sudaro apie 11 procentų visų už įvairius nusikaltimus kalinčių paauglių. Šie bausmę atlieka vienintelėje Lietuvoje nepilnamečių kalinimo įstaigoje – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose (NTI-PN). Tik vos per 10 procentų čia gyvenančių nepilnamečių teisti po kartą. Ketvirtadalis visų čia kalinčiųjų yra teisti jau po 2 kartus, per 6 procentus paauglių – po 3 kartus, o likusieji – net ir po 10, 11, 12 kartų!
Be to, kaip rodo įvairios kriminalinės istorijos, pasiekiančios teismus, nepilnamečiai žudikais tampa dažniausiai prisigėrę alkoholio, todėl praradę sveiką nuovoką ir vidinius „stabdžius“ – elgęsi itin žiauriai, kankinę auką.
Atpildas – po 2 metų
Kad tai nėra tik gąsdinantys ir šiurpinantys sakiniai, rodo ir Vilniaus apygardos teismo neseniai paskelbtas nuosprendis 3 vaikinams, 2012-ųjų liepos 1-ąją itin žiauriai nužudžiusiems savo likimo draugą, Vėliučionių vaikų socializacijos centro (Vilniaus r.) globotinį Mantą V. (15 m.).
Už grotų pilnametystės neseniai sulaukęs Vytautas Meilūnas pasiųstas kalėti 9,5 metų, taip pat neseniai pilnamečiu tapęs Jevgenijus Voronovičius turėtų kalėti 8,5 metų, o jauniausiam egzekutoriui Dmitrijui M. (17 m.), po sulaikymo padėjusiam atskleisti nusikaltimo aplinkybes, teismas paskyrė 7 metų nelaisvės bausmę. Šis vaikinas vienintelis iki šiol neigia savo kaltę dėl nužudymo, o kiti du prisipažino.
Jeigu šis teismo nuosprendis toks ir įsiteisės, žudikais tapę paaugliai, kai vėl išeis į laisvę, bus jau trečiąjį savo gyvenimo dešimtmetį gerokai įpusėję jauni vyrai.
Bastėsi ir švaistėsi
Šiurpi tragedija tą liepos 1-ąją įvyko pirmiausia dėl drausmės stokos minėtame Vėliučionių centre, nes grupelė auklėtinių tuo metu buvo pabėgę iš šios sustiprintojo režimo įstaigos – bendrojo lavinimo mokyklos, o jų niekas neieškojo. Bėgliai laisvai bastėsi po miestelį.
J. Voronovičius buvo susitikęs su vietos gyventoja, 16 metų mergina, ir pavėsinėje gurkšnojo alų. Netrukus prie jų prisijungė keli kiti pabėgę paaugliai, kurie parduotuvėje buvo pavogę degtinės. Minėta panelė, vienu metu savo brolio paraginta eiti namo, pasikvietė bendraamžę savo draugę, ir abi laiką leido namie – visai netoli nuo besisvaiginusių Vėliučionių centro paauglių.
Šios abi merginos vėliau tapo pagrindinėmis liudytojomis, kai pareigūnai jau ėjo 15-mečio Manto nužudymo pėdsakais. Jos, vakare kilus triukšmui, matė, kaip girtas J. Voronovičius su bičiuliais užpuolė ir mušė praeivį – atėmė iš jo 7 cigaretes ir žiebtuvėlį bei daužė taip, kad vyrui lūžo šonkauliai. Taip pat paauglės matė, kaip tie patys smurtautojai įtūžį kažkodėl pradėjo lieti ant savo likimo draugo Manto, kuris tuo metu irgi buvo pabėgęs: papurškė jam, klūpančiam ant žemės, į akis dujų, sugriebė už rankų ir kojų ir kažkur nutempė. Merginos nemanė, kad šie įvykiai gali baigtis tragiškai, todėl pagalbos neieškojo. O kitą dieną panelės dėl to jau labai krimtosi...
Koja iš po akmens...
Kitą dieną abi draugės panūdo pasidairyti po matytų vakarykščių muštynių vietą. Popietę jos, aptikusios tempimo žymes, nupėdino iki nuošalaus smėlio karjero ir tuoj pat liko pašiurpusios, nes pamatė iš po akmenų kyšančią berniuko koją...
Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo išvakarėse draugų apdaužytas Mantas. Nebegyvas. Vėliučionių centro darbuotojai jį pažino tik pagal plaukų spalvą ir drabužius.
Pareigūnai gana greitai sulaikė 4 įtariamuosius – nužudytojo bendramokslius. Vienam jų tebuvo 12 metų, tad baudžiamosios atsakomybės jis išvis išvengė. Kitiems žudikams tuo metu buvo 15–17 metų.
Teismas nustatė, kad Mantas buvo nužudytas itin žiauriai, prieš mirtį kentė didelį skausmą. Mat girti paaugliai į sąmonę praradusį bičiulį pasikeisdami svaidė akmenis, paskui dar gyvą užkasė smėlio duobėje, o galiausiai kūną užvertė dideliais akmenimis.
Kodėl buvo nukankintas Mantas, teisme taip ir nepaaiškėjo. Teisiamieji kaltino tą vakarą išgertą alkoholį, esą atėmusį protą. Vienas iš žudikų užsiminė, kad Mantas neva buvo pavogęs bičiulio megztinį ir jį išpurvinęs – tik už tai daužytas. O žudiko V. Meilūno mama teisme žurnalistams teigė, kad tarp jos sūnaus ir Manto rimtas konfliktas buvęs jau seniai...
Be gailesčio jausmo
Teismas visus 3 paauglius nuteisė ne tik už nužudymą, bet ir už vagystę bei kelis plėšimus, nes paaiškėjo, kad chuliganai, išgėrę pavogtą degtinę, užpuolę ir apiplėšę praeivį, mirtinai nukankinę Mantą, tą patį vakarą Vilniuje užpuolė dar vieną žmogų, iš kurio po grumtynių pagrobė mobilųjį telefoną ir piniginę, o iš moters, važiavusios dviračiu, papurškę jai dujų balionėliu, atėmė dviratį ir rankinuką. Po to pasikėsino apiplėšti dar vieną praeivę, tačiau neįveikė šią moterį ginti šokusių kitų praeivių. Toks chuliganų „aktyvumas“ rodo, kad jaunieji žudikai buvo pasirengę, jų pačių žargonu, eiti iki pergalės – nepaisydami nei kitiems sukeltų kančių, nei gresiančios atsakomybės.
Turbūt baisiausia, kad tokie paaugliai neturi gailesčio jausmo. Štai dabar nuteistas žudikas V. Meilūnas dar prieš nuosprendį savo motinai Laimutei Meilūnienei yra sakęs, kad labai gailisi tik vieno – jog tą vakarą buvo padauginęs alkoholio. O nužudyto draugo jam esą negaila. Tai, anot šios daugiavaikės motinos, reikia suprasti, kad sūnui gaila, jog pergėręs padarė tokį nusikaltimą, už kokį skiriama griežtesnė bausmė, ilgam atimanti laisvę. „Nežinau, kodėl šis mano vaikas kitoks, – stebėjosi L. Meilūnienė. – Jis nuo pat mažens jau buvo savarankiškas, užsispyręs, nesileisdavo globojamas, patariamas, bendravo su vyresniais draugais, todėl pateko į tą centrą.“
Jauniausias žudikas
Jokia naujiena, kad vaikų kasdienis elgesys ir poelgiai labiausiai priklauso būtent nuo jų tėvų gyvenimo būdo, nuo namie gaubiančios atmosferos, bendravimo kultūros, nuo vertybių, kurios vaikams skiepijamos jų gimdytojų. Kad sūnaus likimas – nė motais, išduoda kita tragiška istorija, kurioje Kauno apygardos teismas neseniai paskelbė nuosprendį 15 metų kauniečiui Vyteniui K. Kai šis septintokas praėjusių metų sausio 1–osios pavakarę tapo žudiku, jam buvo tik 14 metų. Taigi jis – vienas iš kelių pačių jauniausių nuteistų žmogžudžių Lietuvoje, nes mūsų Baudžiamasis kodeksas bausmę už nužudymą numato tik asmenims, jau sulaukusiems 14 metų. O jaunesni įtariamieji nužudymu, mažamečiai, taip ir lieka be atpildo už padarytą patį sunkiausią nusikaltimą. Tiesa, tokie atvejai itin reti.
Vytenį K., nužudžiusį motinos buvusį širdies draugą Remigijų K. (48 m.), teismas pasiuntė kalėti 6 metus. Apie tokį sūnaus likimą neišgirdo jo tėvas Vladimiras K., nes nė karto neatvyko į teismą, nors pranešimai apie teismo posėdžius jam buvo išsiunčiami. Tėvas neišgirdo ir to, kad teismas įpareigojo jį ir nuteisto paauglio motiną atlyginti bent dalį nužudymu padarytos žalos nužudytojo sūnui – iš viso per 100 000 litų. Bet Vladimiras K. sūnaus kasdienybe nesidomėjo ir iki teismo.
Kaip pasakytų Kauno NTI-PN darbuotojai, tokia tėvų pozicija jiems labai pažįstama. Pavyzdžiui, šioje įstaigoje sistemingai rengiamos Atvirų durų dienos – kviečiami nuteistųjų tėvai, net sumokama jiems už kelionę. Bet savo įkalintus vaikus per metus aplanko tik gal kokie 8–10 tėvų.
Nužudė per Naujuosius
Na, o Vytenio K. mama nuo įkliuvusio sūnaus nenusisuko, tačiau vis kartojo nesuprantanti, kodėl vaikas tapo žudiku ir kodėl buvo toks žiaurus žmogui, kuris jam, pinigų vagišiui, vis atleisdavo ir į policiją nesikreipdavo.
Vytenio vagystės iš Remigijaus K. ir lengvabūdiškumas buvo bene aštriausios jų bendravimo temos. Jų neišvengta ir 2013-ųjų sausio 1-ąją, kai Vytenis užsuko į Remigijaus K. butą Kaune. Girtas vyras pats pasiūlė pokalbį apie 6000 litų vagystę atidėti kitai dienai, o tądien – švęsti Naujuosius. Jis, anot Vytenio, pasikvietė paauglį išgerti. Bet taika vyravo neilgai – sugėrovai susibarė ir apsistumdė. Vytenio teigimu, jis be priežasties buvo grubiai pastumtas ir apšauktas, tad tuoj įtūžo ir nebevaldė savęs – pargriovė Remigijų ir grūmėsi su juo, kol pagriebė peilį ir mažiausiai 12 kartų smogė juo savo priešininkui. Badydamas nežiūrėjo, kur pataikys. Baigėsi tuo, kad į veidą, sprandą, kaklą, krūtinę, kojas peiliu sužalotas Remigijus tuoj nukraujavo ir mirė. Tuomet jaunasis žudikas apkraustė nužudytojo namus, prisirinkdamas grobio, ir dar ketino nuvaryti bei parduoti jo automobilį, tačiau nesugebėjo užvesti.
Nepatyrusį žudiką tuoj pat išdavė jo elgesys, kai jis keliems draugams pasisakė nužudęs mamos draugą, taip pat – nužudytojo mobilusis telefonas, kuriuo Vytenis nevengė skambinėti, slapstydamasis nuo policijos, bet nesugebėdamas nebendrauti, ir keli nužudytojo daiktai, per kratą rasti Vytenio namie. Paauglys buvo sučiuptas.
Teisme Vytenis K. teigė, kad labai gailisi dėl savo poelgio, ir tikino, jog Remigijų K. nužudė ne dėl jo apiplėšimo, o dėl to, kad tuokart, kilus barniui, buvo neblaivus. Apvogti nužudytojo butą mintis kilusi vėliau. Kodėl smūgiuodamas buvęs toks negailestingas ir žiaurus, paauglys nesugebėjo atsakyti. Beje, vaikinukas ir iki šio nužudymo buvo charakterizuojamas neigiamai, vengė lankyti mokyklą. O jo mama nėra asociali moteris.
KOMENTARAS
Džionatė SAMUOLIENĖ, Marijampolės jaunimo mokyklos direktorė:
Daugiau nei 20 metų vadovavimo šiai mokyklai patirtis leidžia daryti išvadą, kad paaugliai darosi vis įžūlesni ir žiauresni. Jeigu anksčiau žiauriausiu poelgiu laikėme paauglių muštynes, išprovokuotas kokių nors apkalbų ar keršto, tai dabar buvę, kad paauglys, pavyzdžiui, permetė per automobilį 4 metų mergaitę, ir be jokios priežasties. Arba – nepilnametis padegė gatvėje gulinčio neblaivaus vyro apavą. Paaugliai dažnai nejaučia jokio gailesčio kitiems. Grasinimais „tada pasikarsiu!“, „tave užmušiu!“ svaidomasi kone kas minutę. Sakyčiau, taip dažniau būna tada, kai tėvai savo vaikų auklėjimą perkelia vien ant mokyklos pečių, o patys „neturi laiko“. Net ir tie, kurie nėra alkoholikai ar asocialūs žmonės. „Pašalpų gavėjų“ karta vadovaujasi kitokiu požiūriu į gyvenimą – žmonės iriasi pirmyn kovos, smurto, kažkokių žiaurių įrodinėjimų, gąsdinimų keliu. Tai perima vaikai. Skelbiama, kad vis daugėja psichikos sveikatos problemų turinčių paauglių, tačiau tokių paauglių skaičių didina dar ir patys jų tėvai, ieškantys medikų „užtarimo“, kai vaikai įkliūva dėl negarbingų poelgių ar nusikaltimų. O tėvų skundai: „Aš su vaiku nesusitvarkau – gal mokyklai pavyks“ – įprasta kasdienybė. Tai labai liūdina
Tik faktai:
Nepilnamečių, kuriuos teismas jau pripažino kaltais dėl nužudymo, šiemet buvo ir daugiau.
Gegužę Klaipėdos apygardos teismas pasiuntė kalėti du vienos uostamiesčio verslo mokyklos auklėtinius, kurie 2012-ųjų gruodį, būdami 14 ir 15 metų, laiką leido su benamiu (42 m.) ir jį mirtinai suspardė, kai šis iš paauglių pasiėmė 4 cigaretes vietoj žadėtų dviejų.
Kovą Panevėžio apygardos teismas nusprendė, kad 15 metų paauglė iš Rokiškio ir 16 metų jos bendrininkas iš Pasvalio rajono turi kalėti atitinkamai 5,5 metų ir 6 metus, nes 2012-ųjų lapkritį dėl asmeninių nesutarimų Rokiškyje nužudė rokiškėną (39 m.).
Sausį Panevėžio apygardos teismas paskyrė 6 metų nelaisvės bausmę kupiškėnui, kuris 2013-ųjų balandį, būdamas 15 metų, Panevėžio rajone, kilus konfliktui gatvėje, peilio dūriu nužudė jaunuolį (20 m.).
Pati griežčiausia bausmė, skiriama nepilnamečiui už nužudymą, Lietuvoje gali būti 10 metų įkalinimo.
Irena Zubrickienė
