Praeitą savaitgalį Anglijos lietuviai išsirinko žaviausią ponią. Pačiame renginyje nebuvau, tad nekomentuosiu. Įdomiau pakalbėti apie tas pasipiktinimo ir apkalbų bangas, kurios kyla po kiekvieno nesvarbu kokio rango ir apimties konkurso, kuriame pagrindinė vertybė yra moters išorė. Apkalbų ašis dažniausiai sukasi apie tai, kad viena ar kita konkurso dalyvė atrodė kaip „karvė ant ledo“, ar dar blogiau. O pasipiktinimo purslai tykšta dėl to, kad apskritai egzistuoja tokie konkursai, išstatantys moterį kaip prekę.
Na ir kas, kad kaip prekė? Jei moteris nori būti preke, ja ir bus. Ne konkursai moterį preke paverčia, ir tie, kas sako, kad dėl to konkursai kalti, meluoja. Bet lygiai taip pat meluoja ir konkursų rengėjai nekaltais balseliais aiškinantys, kad grožio konkursai išaukština moterį ir atskleidžia jos talentus ir dorybes. Nesąmonė!
Tačiau grožio konkursai, nesvarbu kokiais melais bebūtų apipinti, yra reikalingi. Aš puikiausiai suprantu tuos, kurie juos žiūri, ir tas, kurios dalyvauja. Būčiau jaunesnė ir dailesnė, gal irgi pabandyčiau. Bet kita vertus, gyvenimas nestovi vietoj ir gal dar ne viskas prarasta. Nes jei yra, pavyzdžiui, mamyčių, t.y. moterų turinčių vaikus, grožio konkursai, tai kodėl nesurengus močiučių grožio konkursų? Juk didelė neteisybė, kad grožio, žavesio ar kaip kitaip pavadinami konkursai apsiriboja gana nedidele amžiaus skale. Galėtų jie būti rengiami kiekvienai amžiaus grupei, ir tos moterys, kurios nepateko į grožio ikonų paradą jaunystėje, galėtų viltis, kad į tą paradą pateks vėliau. Dabar, deja, nepatekusioms belieka arba patekusias apkalbėti, arba apskritai tokiu reiškiniu kaip grožio konkursai piktintis.
Žiūrėkim pozityviai. Gražūs žmonės yra gražu ir kuo daugiau gražuolių, tuo gražesnis gyvenimas. Todėl grožio konkursus reikia išplėsti, kad apimtų ne tik visas amžiaus grupes, bet ir vyktų visur, kur tik įmanoma: universitetuose, mokyklose, vaikų darželiuose, gamyklose, prie maisto pakavimo konvejerių ir t.t. Ir kad būtų grupuojami ne tik pagal amžių ar šeimyninę padėtį , bet ir pagal profesijas ar mokslo laipsnius. Ar nebūtų smagu turėti gražiausią mokytoją, dailiausią žuvies pakuotoją, žaviausią gydytoją ar mokslų daktarę. Kiekvienas kaimas ar gatvė irgi galėtų išsirinkti savo gražuolę. Būtų galima rinkti ir atskirų kūno dalių – rankų, kojų, krūtų ir užpakalių gražuoles. Kiek daug šurmulio, kiek bendruomeniškos dvasios, paskatinimo ir palaikymo – visko, ko šiandien lietuviams taip trūksta. Turėtume ne vieną ar dvi gražuoles „ant visos Lietuvos“, o šimtus o gal ir tūkstančius gražuolių, ir iki šiol savo įvaizdžio nesurandančią Lietuvą, galėtume drąsiai skelbti gražuolių kraštu.
Tikiu, kad pasaulio dėmesį į save atkreiptume ne mažiau nei Zuokas su tanku ant Merso užvažiavęs. Be to, skirtingai negu meras, turizmą tikrai paskatintume. Nes, pavyzdžiui, į šalį, kurios sostinės meras su tanku automobilius traiško, turbūt važiuoti veržiasi nebent ekstremalių situacijų mėgėjai. O gražuolių šalies vardas turistus, ypač vyriškos giminės, tikrai pritrauktų.
Kažkada Lietuva skelbėsi drąsia šalimi, tad išdrįsti pasiskelbti gražuolių šalimi neturėtų būti sunku. Gražuolių konkursai, manau, suvienytų ne tik tėvynės, bet ir viso pasaulio lietuvius, nes apjungiantis projektas būtų gražuolės lietuvės, kur ji begyventų, rinkimai. O ir šūkis jau paruoštas – kuo daugiau gražuolių, tuo gražesnis gyvenimas. Tikras priešnuodis ekonominei depresijai.
Zita Čepaitė
