Koncertas, regis, toks įprastas mūsų kultūrinio gyvenimo pulso atributas, kartais gali tapti ypatinga dvasinės patirties, ženklų kalbos forma, liudijančia daugiau nei žodžiai, išreiškiančia tiksliau nei garsiai išsakytos mintys.
Tokių intencijų vedami penktadienį (02.28) 17 val. į Vilniaus paveikslų galeriją dalyvius ir publiką sukvietė neeilinio koncerto sumanytojai. Šis koncertas buvo skirtas Prezidentui Valdui Adamkui, kaip pagarbos Jo Ekscelencijai išraiška, kaip kultūros darbuotojų dovana ir meno suvienytų bendraminčių šventė.
Renginio sumanytoja ir vedėja muzikologė dr. Ona Narbutienė, taikliai ir meniškai suformavusi vakaro programą, palydėjo ją taupiu, nuoširdžiu ir prasmingu komentaru. O visa tai drauge sukūrė jaukaus kameriškumo ir dvasingumo atmosferą.
Vakarą pradėjęs Nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, apžvelgė Prezidento V. Adamkaus, politiko bei diplomato, tačiau ir gilaus kultūros žmogaus, branginančio ir puoselėjančio nacionalines vertybes, pastarųjų penkerių metų kelią. Pabrėždamas Jo Ekscelencijos pasitikėjimą kultūra, jos vertės, kaip žmones kilninančios galios, branginimą, R. Budrys prisiminė pluoštą tarptautinių ir nacionalinių projektų, dėmesingai globojamų Prezidento. Tarp jų parodos “Žalgirio mūšis”, “Vilniaus klasicizmas”, “Krikščionybė Lietuvos mene”, taip pat muzikos forumai - “Vilniaus festivalis”, “Thomo Manno festivalis”.
Beje, minėtame vakare, galima sakyti, ir sklandė kamerinės menų šventės, jau šešias vasaras rengiamos Nidoje - “Thomo Manno festivalio” dvasia, kurią skleidė aktyviausi pastarojo renginio muzikos atlikėjai ir jo muzikinės programos sudarytoja O. Narbutienė. Šį festivalį Prezidentas ne tik pagerbia sveikinimu, tačiau bemaž kasmet jį ir aplanko - kaip klausytojas, o 2002-aisiais ir kaip dalyvis, atsiliepęs į tų metų festivalio temą ir liepos 12 d. popietę T. Manno vasarvietėje pasakojęs apie lietuvių išeiviją.
Muzikinę Paveikslų galerijoje vykusio koncerto kompoziciją pradėjo kamerinio choro “Aidija” (meno vadovas - Romualdas Gražinis) atliktos penkios J. Gruodžio ir K. V. Banaičio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, po kurių dar nuskambėjo B. Kutavičiaus ir S. Gedos chorinis “perliukas” - “Tėviškės papartis”. Meniškai įprasmintas ir sykiu labai natūraliai šio kolektyvo suvokiamas chorinis kameriškumas koncerto tąsą perleido į Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio ansamblio rankas. Skambėjo S. Rachmaninovo ir A. Dvo??ko muzika (Valsas ir Du slavų šokiai), išaugusi iš poetiškos miesto ir kaimo folkloro sampratos. Temperamentas ir melancholija, geraširdiškas humoras ir šviesus liūdesys - tai nuotaikų paletė, kurią puoselėjo duetas.
Netrukus panirome į jausmingą vokalinės lyrikos pasaulį, subtiliomis spalvomis piešiamą dainininkės R. Maciūtės, akompanuojant Z. Ibelhauptui. Iškalbingai bylojo A. Kačanausko (“Vai gražu, gražu ant kalno”) ir F. Schuberto (“Barkarolė”, “Tu mano ramybė”) dainų melodijos ir tekstai. Paskutinis koncerto dalyvis - Valstybinis Vilniaus kvartetas (A. Vainiūnaitė, A. Šilalė, G. Jakaitis, A. Vasiliauskas) atskleidė dar vieną brangų lietuviškos kamerinės instrumentinės muzikos puslapį - J. Naujalio “Svajonę”, kurią ryžtingai lydėjo L. van Beethoveno Vienuoliktojo kvarteto I dalies Allegro con brio dramatiška energija. Į šią skoningą epochų ir stilių, prasmių ir nuojautų mozaiką, išsidriekusią pagarbos ir padėkos Prezidentui koncerte, pabaigoje buvo įlydytas paskutinis vakaro muzikinis kūrinys - J. S. Bacho “Arija”, pagiedota “Aidijos” ir pagriežta Vilniaus kvarteto.
Tačiau tai dar nebuvo koncertą vainikuojantis akordas. Dėkingai priimdamas šią nematerialią muzikinę dovaną, Jo Ekscelencija V. Adamkus nuoširdžiu žodžiu, persmelktu dvasinio jaudulio, sušildė visus savo bendraminčius - rašytojus ir muzikus, dvasininkus ir kultūrologus, lituanistus ir istorikus. Ir apskritai visus susirinkusius, kurie tą vakarą norėjo ir turėjo puikią progą tiesiogiai pasikalbėti ir daugel dar išsakyti savo Prezidentui ir jo žmonai p. Almai Adamkienei.
