Netikėtai būrelis politologų ir politikų ėmė įrodinėti, jog mums nereikia reikalauti iš Rusijos atlyginti okupacijos padarytą žalą. Kaip jau įprasta, tokie svarstymai paremiami svariu politinio pragmatizmo argumentu – atlygio už okupacijos žalą reikalavimas esą erzinąs Rusiją ir trukdąs gerinti dvišalius santykius, o sykiu ir kenkiąs mūsų santykiams su Europos šalimis.
Sunku pasakyti, ko siekia tokių svarstymų iniciatoriai, juolab kad jie vengia aiškiai išdėstyti, kaip jie įsivaizduoja atlygio atsisakymo planą. Koks tas atsisakymas turėtų būti – Seimo pareiškimas, kad niekiniais laikomas 1992 metų referendumas ir 2000-ųjų metų įstatymas? Tokios pozicijos kol kas nedrįstama išsakyti, tačiau pasauliui rodoma, jog Lietuvoje šiuo klausimu esama vidinės polemikos, vadinasi, palaikoma Rusijos politikų reiškiama abejonė dėl paties okupacijos fakto.
Rusijos neerzinimo politikos šalininkai, o jų dabartiniame Seime yra didokas būrys, teigia, jog erzindami Rusiją mes bloginame santykius su Europos Sąjungos šalimis. Kodėl bloginame? Kadangi ES siekianti kuo glaudesnės partnerystės su Rusija energetikos srityje. Tiesa, vėlgi neminimos konkrečios šalys, kurios vienaip ar kitaip reiškia nepasitenkinimą, kad Lietuva kelia tarptautinės teisės principais grindžiamą klausimą dėl okupacijos žalos atlyginimo. Galima nujausti, jog omeny turima Vokietija.
Tokie samprotavimai grindžiami vienu nesusipratimu, kurio kol kas nesugebama išgyvendinti. Lietuva niekaip negali pabloginti santykių su kitomis ES šalimis, kadangi yra ES narė. Nebėra mes ir kita Europa skirties. Yra kitokia skirtis – mes, Europos Sąjunga, ir nepriklausančios Sąjungai šalys. Kitaip tariant, Lietuva dvišalius santykius su bet kokia šalimi plėtoja kaip ES narė, suvokdama ES politines nuostatas ir laikydamasi europinių vertybių. Visiems Lietuvos politiniams veiksmams tarptautinių santykių srityje jau būdingas ne tik nacionalinis, bet ir europinis bei NATO aspektas.
Vokietijos ir Rusijos santykiai šiuo metu negali būti laikomi dvišalių santykiu pavyzdžiu. Buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroderio elgesys ir vis labiau įsiplieskiantis skandalas dėl Vokietijos valstybės suteiktų garantijų „Gazpromui“, norinčiam pasiskolinti 900 milijonų eurų garsiajam dujotiekiui Baltijos dugnu tiesti, rodo, jog Rusija sugeba manipuliuoti pavienių šalių interesais. Tokie dvišaliai santykiai kaip tik ir trukdo nustatyti vieningos ES energetikos politikos gaires, o sykiu ir įtvirtinti ir bendrą nuostatą dėl santykių su Rusija. Todėl ES politikai, juolab politikos komentatoriai visiškai nesižavi Vokietijos elgesiu..
Palaikydami išvedžiojimus, jog politinis pragmatizmas reikalauja neerzinti Rusijos reikalavimu atlyginti okupacijos žalą, kai kurie politikai ėmė vaizduoti tiesiog tragišką mūsų santykių su Rusija būklę. Tie santykiai esą sustingę, nusakytini kaip „šaltoji taika“. Vadinasi, juos būtina kuo greičiau „gerinti“. Tačiau to piešiamo blogo vaizdo niekas neparemia jokiais ekonominiais duomenimis. O ir kaip tuos santykius dar būtų galima gerinti, kai jau visa Lietuvos energetika perėjo į Rusijos rankas?
Dažnai aiškinama, jog Lietuvos ir Rusijos santykių „blogumą“ rodo tai, kad prezidentas Vladimiras Putinas atsisako atvykti į Lietuvą. Na, neprisirengia V. Putinas apsilankyti Lietuvoje, ir kas? Kodėl dalis įtakingų politikų taip laukia jo vizito? Ką su tuo vizitu sieja? Vargu bau jie patys sugebėtų paaiškinti. Nesugebėtų jie paaiškinti ir dar vieno dalyko: kaip Lietuva būtų įstojusi Į NATO, jei būtų klausiusi Rusijos neerzinimo politikos šalininkų? Lietuvos užsienio politika atgautos nepriklausomybės metrai kaip tik ir buvo grindžiama pragmatiškumu - nusistatyti aiškius tikslus ir jų siekti. Pasiekti tikslai - narystė ES ir NATO – rodo, kad ta politika buvo veiksminga, nepaisant kai kurių šalių susierzinimo.
Okupacijos žalos atlyginimas jau nėra vien mūsų ir Rusijos santykių problema. Toje problemoje esama europinio dėmens. Esmė ta, kad Rusija, 1996 metais stodama į Europos Tarybą, įsipareigojo padėti iš okupuotų Baltijos šalių ištremtiems žmonėms ar jų palikuonims sugrįžti į tėvynę, įgyvendinant tam tikslui sukurtiną repatriacijos ir kompensavimo programą. Rusija kol kas savo įsipareigojimų nevykdo. Tačiau Europa jai apie tai primena. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2005-ais metais priimtame nutarime paakino Rusiją vykdyti įsipareigojimą dėl kompensacijų okupuotų Baltijos šalių tremtiniams bei jų palikuonims. Svarbu tai, kad buvo primintas ir okupavimo faktas. Šitai neabejotinai erzina ir erzins Rusija, tad neerzinimo politikos šalininkai, matyt, norėtų, jog Lietuva imtųsi iniciatyvos užšaldyti ir šį vyksmą.
Reikalavimas atlyginti okupacijos žalą pirmiausia svarbus mums patiems – mes turime suvokti, kokia skriauda buvo padaryta ir kaip ji pakeitė tautos bei visuomenės raidą. Tik įsisąmoninę buvę okupuoti geriau suvokiame okupacijos padarinius ir laisvinamės iš okupanto primesto mentaliteto. Okupacijos suvokimas yra svarbus nacionalinio tapatumo savikūros naujomis sąlygomis veiksnys. Tačiau čia kyla nemenkų keblumų. Pirmiausia mums patiems derėtų ne tik paremti bei pagerbti nukentėjusius nuo okupacijos, bet ir išsiaiškinti tuos, kurie aktyviai padėjo okupantams įvykdyti savo užmačias. Kalbėdami apie reikalavimus Rusijai, turime klausti savęs, ar įvykdėme „namų darbus“ – ar įvardijome savuosius okupantų pagalbininkus, ar įtvirtinome naują požiūrį į neseną istoriją, taip pat į tragiškas II pasaulinio karo išvakarių aplinkybes. Deja, nesame linkę deramai atlikti šiuos „namų darbus“. O juk ir „politinio pragmatizmo“ bei Rusijos „neerzinimo“ politikos šalininkai ragina nesižvalgyti į praeitį, nes praeitis kaip tik ir trukdanti gerinti santykius su didžiąja mūsų kaimyne.
