Vienas mano tinklaraščio skaitytojas, prieš keletą dienų iš anksto pakomentavo mano, kaip jam atrodė, būtinai pasirodysiantį straipsnį apie infekciją, kuri ūmai apniko Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Povilo Malakausko gležną organizmą. Deja, mane tai menkai tedomina. Užtat smalsu – ar po karo su bacilomis atsitiesęs (mirties niekam nelinkiu) generolas nepasiges pulkininko Dariaus.
D. J. – legendinis Vinco Kapsuko universiteto komjaunuolis, nepabūgęs 1987 m. rugpjūtį mesti iššūkį disidentiniams „vanagams“ – ir viešai išplūdęs „Vakarams parsidavusius“ tų metų, minėto mėnesio 23-iosios, mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo dalyvius.
Vėliau ši iškili persona buvo girdima per radiją, kur, vietoje šaukinio, mėgo padainuoti savo pavardę. Po kiek laiko, išvertęs komjaunuolišką pilotę į kitą pusę, šis gražuoliukas atsidūrė Užsienio reikalų ministerijoje, kur, dar vėliau, tapo sovietinio saugumo (KGB) atsargos klapčiukų sąrašo „atsitiktinio“ dalyvio Antano Valionio globotiniu. Iš čia, pats nežinodamas (?) – teisėtai ar ne, – VSD generalinio direktoriaus pavaduotoju. Direktoriumi netrukus, po eilinio sutapimo, tapo kitas KGB atsargos karininkėlis – Arvydas Pocius.
Viskas buvo gerai, kol neapsireiškė parlamentinis VSD veiklos tyrimas, pradėtas po to, kai į Baltarusiją, kad išsilaipintų pro langą, buvo išgrūstas velionis pulkininkas Vytautas Pociūnas. Aštrialiežuvis komjaunimo aktyvistas paragino visokius aplinkybių tyrėjus „nesiknaisioti po kaulus“ ir žinojo, ką sako. Tuos „kaulus“ beknisinėdami tyrėjai išgirdo įdomių liudijimų apie tai, kaip D. J. padėjo saugoti valstybę.
Kaip ir KGB rezervistai, taip ir jų uolusis pagalbininkas, buvo laikomi nacionaliniu turtu ir visada turėjo globėjišką prezidento Valdo Adamkaus užnugarį.
Geri buvo laikai… O dabar prasidėjo keisti ir nemalonūs sutapimai. Pradžioje, kaip minėta, mikrobai ar virusai pakirto P. Malakauską, kuris turėjo nueiti maloniai pasišnekučiuoti su prezidente Dalia Grybauskaite. Gruzijoje jau beveik metus padėtį oficialiai stebintis D. J. kaip tik tuo metu susivokė nebenorįs saugoti valstybės ir mieliau grįšiąs į diplomatinę tarnybą. Atleido dėl šefo ligos nuliūdusį ir dėl naujosios prezidentės globos tikrumo nepajutusį pulkininką ne P. Malakauskas ir net ne artimas idėjos brolis, „valstybininkų“ autoritetas, pulkininkas Dainius Dabašinskas. Parašą padėjo ūkio reikalus šiaip tvarkantis pavaduotojas Alvydas Kunigėlis (kažkodėl laikinai pavaduojantis P. Malakauską). Dalykinei “valstybininko” reputacijai, kurią šis valdininkas mėgino ginti nesėkmingai bylinėdamasis su žurnalistais, tai turėtų būti nepakeliama… Užuojauta.
Kokia dabar pulkininko Dainiaus Dabašinsko sveikata – nežinoma. Bet gali ir nesvarbu. Juk visa tai – tik sutapimai. Struktūrinės VSD reformos, apie kurias kalbėta dar prieš trejetą metų, jei tikėsime dabartinių valdančiųjų pažadais, galbūt prasidės 2010-ųjų pabaigoje. Jei, žinoma, baigsis ūkio krizė, nepasikeis valdančioji dauguma, nuotaikos ir sveikatos būklės. Realioms ir pozityvioms permainoms tokios virtinės atsitiktinių sutapimų, kokias matome dabar, gali būti per maža.
