Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai"
Lygiai prieš 80 metų Soldino girios prieigose, tuometinėje Vokietijos teritorijoje, sudužo Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pilotuojamas lėktuvas „Lituanica“. Šis skrydis yra vienas ryškiausių XX a. Lietuvos istorijos įvykių, tačiau tik neseniai pradėta ieškoti faktais pagrįstų atsakymų į svarbius skrydžio organizavimo, jo nesėkmės ir įamžinimo klausimus, taip pat – kokie žmonės buvo tautos idealizuojami lakūnai S. Darius ir S. Girėnas.
Karstus slėpė Sporto muziejuje
Laikinoji prieškario Lietuvos sostinė Kaunas yra ta vieta, kur geriausia pradėti pažintį su S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio istorija ir aplinkybėmis. Kauno aerodrome, kuris vėliau pavadintas lakūnų garbei, S. Darius mokėsi skraidyti. Tuomet, nuo 1922 m. iki 1927 m., jis jau buvo baigęs Karo mokyklą ir tarnavo Lietuvos karo aviacijoje. Kiek tolėliau nuo tos vietos, kur lakūnų buvo laukiama parskrendant, dabar yra Aviacijos muziejus. O jame saugomi skrydį menantys daiktai ir neseniai parengta lakūnų atminimo ir įamžinimo ekspozicija.
Šios parodos autorius Jonas Čepas yra ir kolekcininkas. Dar būdamas studentas, ėmė domėtis S. Dariaus ir S. Girėno istorija. Nuo to laiko parengė daugybę parodų, sukūrė dokumentinių filmų ir knygų apie šį skrydį. Vyras valandų valandas gali pasakoti, kaip įvairiausi žmonės pokariu rizikuodavo savo saugumu, kad tik išsaugotų su lakūnais susijusius daiktus ar įamažintų jų atminimą.
Vienas tokių – Jonas Čepulis. Bijodamas, kad sovietų kariai sunaikins medinius karstus, kuriuose lakūnai buvo atgabenti iš Vokietijos, juos pavogė ir paslėpė tuometiniame Sporto muziejuje, labai matomoje, bet netikėtoje vietoje. „Jonas Čepulis turėjo moskvičių pikapą. Įdeda į jį vieną karstą. Atsisėsti nėra kur. Karstas didžiausias, išlindęs, gali išskristi. Tai Andrius Dručkus guldavo į karstą, kad svorį išlaikytų, ir tokiu būdu nuvežė į būsimą muziejų. Tarybiniai laikai, valdžia būtų neleidusi, karstai būtų sunaikinti. Todėl pastatė salėje vieną ant kito ir užleido parašiutą – šilką. Atrodė, kad čia specialus stalas. Niekas nekreipė dėmesio, niekas nepakėlė. Tokiu būdu ir išsaugojo“, – pasakoja J. Čepas.
Kitas žmogus – Jonas Ančerevičius naktį pavogė ir savo garažo duobėje užkasė ant sovietų išardyto S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus stovėjusį dvigubą kryžių, kurį grąžino tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Lėktuvas nukrito užkabinęs medžių viršūnes
Dar viena Kauno vieta, kurioje galima rasti daugiausia autentiškų su skrydžiu susijusių eksponatų – Karo muziejus. Čia saugomos sudužusios „Lituanicos“ liekanos ir daugelis lėktuve rastų daiktų. Kad čia atsidurs ir lėktuvo nuolaužos bei asmeniniai pilotų daiktai, niekas tada nenorėjo galvoti. Daiktai iš lėktuvo kabinos – pieštukai, vaistai, dienoraštis, skysto šokolado buteliukas, indai ir net kruopščiai restauruoti lakūnų drabužiai – viskas laikoma čia, Lietuvoje, nors pilotai buvo Amerikos piliečiai ir jų šeimos pasiliko kitame žemyne.
Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos skyriaus vedėja Dalė Naujalienė pasakoja apie paskutines skrydžio akimirkas. Pasak jos, lėktuvas apsuko ratą kaip tik virš Kuhdamo miško ir buvo matomas iš Stargardo. Ten stovėjo smuklė ir tuo metu joje buvę žmonės matė iššautą signalinę raketą, suprato, kad ieškoma vietos nusileisti. „Paskui pasigirdo didelis smūgio garsas. Ir tik ryte, apie 4 val., kaimelio gyventoja, eidama grybauti, rado kažkokią metalo ir raudonos medžiagos krūvą ir pranešė vietinei valdžiai. Atvykus į vietą pamatyta, kad tai lėktuvo nuolaužos. Kūnai buvo pervežti į Soldiną, sutvarkyti ir pašarvoti koplytėlėje“, – kalba D. Naujalienė.
Vokiečių ekspertai iškart ėmėsi tirti avarijos priežastis. Po savaitės juos pakeitė specialistai iš Lietuvos. Abiejų komisijų išvados iš esmės sutampa. Jokių šūvių nebūta, lėktuvas nukrito užkabinęs medžių viršūnes, ko gero, dėl blogų oro sąlygų, galima variklio gedimo ir, žinoma, prasto matomumo naktį.
Anot D. Naujalienės, ir dabartiniai lakūnai yra bandę ten skristi naktį, be pakankamo apšvietimo. Pasirodo, kad tokiomis sąlygomis pušynas iš viršaus – kaip puikiausia, lygiausia pieva. „Taigi nusileidimas buvo nesėkmingas. Lėktuvėlis yra iš metalo konstrukcijų, medžiaga impregnuota. Užteko truputėlį užsikabinti už pušų šakų ir lėktuvas ėjo žemyn. Ir paskutinis smūgis... Ta pušis dar stovi toje vietoje“, – pasakoja muziejininkė.
37 skrydžio valandos
Vokiečiai savo ataskaitoje rašo, kad lakūnai buvo visiškai praradę orientaciją, nes ilgą laiką blaškėsi pavojingai žemai. Lietuviai žmogiškojo faktoriaus nepabrėžė – galbūt nenorėjo griauti gimstančios legendos apie neklystančius tautos herojus. Nors istorikai ir kiti lakūnai spėja, kad situacija galėjo būti proziška – S. Darius ir S. Girėnas be poilsio skrido 37 valandas sėdėdami ankštoje kabinoje ant tepalų bakelių, nugaromis atsirėmę į degalų baką.
Abu Lietuvoje gimę lakūnai žuvo likus kelioms valandoms kelio iki tikslo. Lėktuvo nuolaužos buvo traukiniu atgabentos į Lietuvą, o kūnai Kauną pasiekė liepos 19 d., kur juos pasitiko apie 60 tūkst. žmonių. Tai apie trečdalis tuometinio Kauno gyventojų.
Viktoras Ašmenskas, garsus Lietuvos aviatorius, dabar jau sulaukęs 101 metų, pasakoja, kad, dirbdamas Kybartuose, matė iš Vokietijos į Kauną atskrendantį trimotorį lėktuvą, pargabenusį karstus su S. Dariaus ir S. Girėno kūnais. Jo teigimu, tai buvo neeilinis skrydis, lietuviams kėlęs didelį pasididžiavimą. Disciplina, drąsa, ištvermė, meilė tėvynei, pasiaukojimas – tai svarbiausia, sako prieškariu išauklėtas V. Ašmenskas ir tikina, kad lakūnai tapo šių bruožų ir dorybių simboliais, ypač S. Darius, kurio pavardė tuo metu virto labai populiariu vardu.
Palaidoti tik po trijų dešimtmečių
Lakūnų kūnų istorija verta atskiro pasakojimo. Praėjus dviem dienoms po avarijos, jie buvo parskraidinti į Kauną ir pašarvoti. Karštomis vasaros dienomis laikyti koplyčioje, į kurią plūdo minios žmonių. Vėliau pervežti į Medicinos fakultetą, kur atliktos ekspertizės. Galiausiai nusprendžiama kūnus balzamuoti ir ši procedūra trunka devynis mėnesius. Įdėti į specialius karstus su stiklu, jie vėl rodomi žmonėms. Jau pirmąją dieną sulaukta apie 30 tūkst. lankytojų.
1937 m. balzamuoti kūnai perkeliami į specialiai jiems įrengtą mauzoliejų, bet ten išbūna tik trejus metus, nes, artėjant vokiečių frontui, karstus nusprendžiama paslėpti – jie užmūrijami viename iš Kauno medicinos fakulteto rūsių. Po 20 metų S. Dariaus dukra Nijolė Maštarienė pagal liudininkų pasakojimus surado karstus ir pagaliau gavo leidimą palaidoti tėvą ir jo bendražygį S. Girėną. Taigi reikėjo beveik trijų dešimtmečių, kad kūnai būtų palikti ilsėtis ramybėje.
Paversti ir lietuvybės simboliu, ir sovietmečio ideologijos „tarnais“
Sovietmečiu S. Dariaus ir S. Girėno skrydis buvo pavojinga tema – savotiškas lietuvybės simbolis, beveik tokios pat reikšmės, kaip vėliava ar himnas. Tačiau, artėjant 50-osioms skrydžio metinėms, režisieriui Raimondui Vabalui pagaliau leista kurti vaidybinį filmą, kuriame pasakojama lakūnų istorija. Tik, žinoma, pritaikyta ideologijos poreikiams ir tai ypač akivaizdu paskutinėje filmo scenoje. Režisieriaus R. Vabalo „Skrydis per Atlantą“, žinoma, negalėjo būti toks filmas, kokio laukė daugelis Lietuvos žmonių, tačiau esą buvo džiaugiamasi, kad apskritai leista kažką pasakyti apie šį skrydį ir teigiamai parodyti lakūnų asmenybes.
Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad iš pradžių lakūnai buvo vertinami kaip sovietinės sistemos priešai, vėliau jiems buvo bandoma rasti nišą sovietinės sistemos ideologijoje. „Ką sovietinis lietuvis žinojo apie smetoninę Lietuvą, ypač kokiame 7–8 dešimtmetyje? Žinojo apie Antaną Smetoną, apie trispalvę, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Ir žinojo lakūnus, kurie vieni iš pirmųjų pasaulyje perskrido Atlantą. Grąžinti į kasdienį vartojimą trispalvės ar V. Kudirkos giesmės sovietinė sistema dar nebuvo pasiryžusi, tačiau iš dalies reabilituoti ir grąžinti visuomenei jos mylimus herojus, karo lakūnus, buvo leista – pasižiūrėta, kad tai didelės žalos neatneš ir pritrauks režimui tam tikrų simpatijų“, – primena istorikas.
Skrydžio sumanytojas – S. Darius
Dokumentiniame kadre S. Darius, stovėdamas šalia S. Girėno, prieš pat kelionę sako, kad skrydis per Atlantą nėra labai sudėtingas, jei tik lakūnai gerai pasiruošę ir turi tinkamą įrangą. Būtent S. Darius ir yra skrydžio sumanytojas. Jis jau iki šios kelionės buvo garsus Amerikos lietuvių bendruomenės ir Lietuvos visuomenės veikėjas. Dar vaikystėje mirė jo tėvas, o mama ištekėjo už kito vyro, kuris šeimą įkalbino išvykti į Ameriką. Ten S. Darius baigė mokyklą ir pradėjo inžinerijos studijas. Vėliau savanoriu įstojo į Amerikos kariuomenę ir per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Prancūzijos fronte, kur buvo sužeistas.
1920 m. S. Darius grįžo į Lietuvą ir įstojo į Kauno karo mokyklą. Vėliau tapo karo lakūnu. Tai reiškia – jaunos prieškario Lietuvos valstybės elito nariu. „Atvyksta į Lietuvą 1920 m. kaip amerikietis. Truputėlį turtingesnis, truputėlį labiau išsilavinęs, truputėlį drąsesnis, stipresnis fiziškai, palyginti su kitais to meto tarpukario Lietuvos jaunuoliais. Taigi jis jau puse galvos aukščiau stovi“, – pasakoja A. Kasparavičius ir priduria, kad, baigęs Karo lakūnų mokyklą, jaunesnysis leitenantas uždirbdavo 2–3 kartus daugiau negu eilinis mokytojas. „Kita vertus, karo lakūnai buvo visos kariuomenės elitas. Jų uniformos buvo geresnės, maisto davinys geresnis, jie turėjo daugiau laisvių, daugiau teisių“, – teigia pašnekovas.
S. Darius taip pat dalyvavo svarbiausiuose prieškario Lietuvos politiniuose įvykiuose. Buvo vienas iš Klaipėdos krašto prijungimo organizatorių ir sukilimo dalyvių. Taip pat aktyviai prisidėjo rengiant 1926 m. valstybės perversmą, kai su kariuomenės pagalba į valdžią atėjo A. Smetona ir įvedė autoritarinį režimą. Nors S. Darius atvyko iš Amerikos, demokratiniai idealai, kaip ir dera to meto kariškiams, jam nebuvo artimi. S. Darius palaikė itališko fašizmo modelį. „Jis iš tiesų žavėjosi tam tikrais totalitarinio, autoritarinio režimo valdymo modeliais, buvo nusivylęs ilgomis parlamentinėmis diskusijomis, kurios, kaip žinome, dažnai pasibaigia be didesnio rezultato – daug kalbama ir mažai veikiama. Jis buvo veiksmo žmogus. Ir jam visada norėjosi veiklos“, – pabrėžia A. Kasparavičius.
S. Dariaus meilė – krepšinio aikštelėje
Aktorius Remigijus Sabulis, atlikęs S. Dariaus vaidmenį garsiajame R. Vabalo filme „Skrydis per Atlantą“, tikina, kad S. Darius buvo iš tų žmonių, kuris nemėgo rutinos, nusisėdėjusių, apšepusių amžinai krenkščiančių nepatenkintų valdininkų ir su jais riejosi. Beje, R. Sabulis dabar pats kuria dokumentinę juostą apie S. Darių ir S. Girėną ir sako, kad įdomiausia jam, kokie tai buvo žmonės. Pasak aktoriaus, S. Darius iš pradžių netgi lėktuvą siūlė pavadinti „Diktatoriumi“. „Jis labai norėjo pakeisti tiek kariuomenės, tiek ekonomikos sistemą, nes matė, kad Lietuva gali šitą padaryti, bet nėra žmonių“, – teigia R. Sabulis.
S. Darius Lietuvos istorijoje įsiamžino ne tik kaip lakūnas ir kariškis, bet ir sporto entuziastas. Jis parengė beisbolo ir krepšinio taisykles, inicijavo pirmojo Lietuvos stadiono statybą ir prisidėjo asmeninėmis lėšomis. Sporto aikštelėje S. Darius sutiko ir savo būsimą žmoną Jaunutę Škėmaitę. J. Čepo dokumentiniame filme „Lituanicos“ didvyriai amžinai gyvi“ yra kadras, kuriame J. Darienė prisimena jų meilės istorijos pradžią.
„Kai gavau kamuolį ir bėgau įmesti, man pakišo koją ir griuvau. [...] Atėjo draugės, pakėlė mane. Darius sušvilpė. Dabar, sako, jau reikia mesti baudą. Atėjau prie baudos metimo linijos, atsistojau, paėmiau kamuolį ir kažkas... Nežinau, kaip jis sušvilpė, kad aš atsisukau į jį, pažiūrėjau. Žinot, kai aš į jį pažiūrėjau, tiek jis man patiko... Jis irgi į mane pažiūrėjo. Ir ką jūs pagalvosite... Nuo to laiko mes vienas kitą pamilome“, – prisimena S. Dariaus žmona.
Steponui ir Jaunutei gimė dukra Nijolė. Tačiau, mergaitei sulaukus dvejų, S. Darius sumąsto grįžti atgal į Ameriką. Iš pradžių planuoja vieniems metams, tačiau pasiruošimas skrydžiui truko penkerius. Visą tą laiką šeima nebuvo susitikusi. R. Sabulis iškart pabrėžia, kad S. Darius nebuvo šeimos žmogus. „Jam šeima, jeigu taip galima pasakyti, trukdė. Tiek jis buvo veiklus, tiek visur sukosi, kad [...] paprasčiausiai nespėdavo dar rūpintis saviškiais. Ar čia neigiamas bruožas, ar teigiamas, spręsti mums visiems“, – svarsto pašnekovas.
S. Girėnas – ir verslininkas, ir aviatorius
Stanley Girch – taip Amerikoje vadino Stasį Girskį, kuris po ilgų įkalbinėjimų sutiko būti antruoju lakūnu skrendant per Atlantą. Ruošiantis skrydžiui, Girskis tapo Girėnu, nes tokia pavardė geriau skambėjo drauge su Dariaus – Darius ir Girėnas.
1932 m. kai S. Darius jį rado, S. Girėnas buvo įkūręs taksi kompaniją, kurioje pats dirbo vairuotoju ir buhalteriu, bet drauge domėjosi ir aviacija, turėjo nusipirkęs nebrangų lėktuvą, puikiai išmanė techniką. Aktorius R. Sabulis sako, kad S. Girėnas buvo kito kirpimo žmogus: daugiau technokratas, tiksliukas, ramesnio būdo. Be to, pasak aktoriaus, S. Girėnas labai mylėjo moteris. Jis netgi prieš skrisdamas vertėsi nekilnojamuoju turtu, o didžiąją dalį nekilnojamojo turto užrašė vienai moteriškei, su kuria bendravo paskutiniu metu.
Atnaujinant S. Dariaus ir S. Girėno drabužius, kuriais jie skrido, S. Girėno kelnėse buvo rasta įsiūtų pinigų. R. Sabulio nuomone, tai suprantama – S. Darius nebūtų įsisiuvęs pinigų. Tačiau, anot pašnekovo, lakūnai buvo sudarę skrydžio sutartį, ir dar prieš pat skrydį nemažai kartų S. Darius su savo advokatu važinėdavo pas S. Girėno advokatą tobulinti sutarties ir išsiaiškinti finansinių klausimų, kas kiek gaus po skrydžio, jeigu viskas bus gerai.
„Jie grynai amerikoniškai darė, taigi nereikia stebėtis, kad S. Girėnas buvo užsisiuvęs keletą dolerių. Jis buvo tokio charakterio. Kaip jo tėviškėje viena moteriškė sakė – S. Girėnas tai buvo ne iš tų geruolių vaikučių, nors šeima ir buvo neturtinga, turėjo 16 vaikų, iš kurių paskui liko tik keturi“, – įspūdžiais dalijasi naujo dokumentinio filmo autorius.
Neatsakyta į daugybę klausimų
Už bendrus pinigus lakūnai įsigijo tuo metu ypač populiarų lėktuvą „Bellanca“. Tačiau jis buvo nepritaikytas skrydžiui per Atlantą, o rekonstrukcija kainavo antra tiek, kiek pats lėktuvas, – daugiau kaip 3 tūkst. dolerių. Juos lakūnai surinko iš Amerikos lietuvių, rengdami aviacijos šventes. 1933 m. gegužę lėktuvas jau buvo parengtas. Pailginti sparnai, pakeistas variklis ir įdėtas didesnis degalų bakas. Tuomet iš Čikagos jie skrido į Niujorką, kur daugiau kaip du mėnesius laukė tinkamo oro. Liepos 15 d. buvo kaip tik tą diena.
Tai, kas įvyksta paskui, vadinama Soldino miško paslaptimi, nes, nepaisant sutarimo dėl avarijos priežasčių, iki šiol nėra atsakymų į daugybę klausimų. Ir įdomiausia tai, kad niekas nesiėmė į juos atsakyti remdamasis faktais, tai yra dokumentais, kurių gausu visose su įvykiu susijusiose šalyse – Lietuvoje, JAV ir Vokietijoje.
