Kiek pavojinga yra Vladimiro Putino valdoma Rusija? Tai buvo tas klausimas, į kurį atsakymą bandė surasti Rexas Tillersonas – kaip tik likus porai valandų iki jo atleidimo. Buvęs JAV generalinis sekretorius kalbėdamas su žurnalistais pareiškė: „Mes matome aiškius požymius to, kad jų politika tampa vis agresyvesne. Ir mane tai labai, labai neramina… Mes pilnai nesuprantame to, kas už šito slypi“.
Klausimas apie tikruosius Rusijos ketinimus tampa dar labiau aktualus, nes Putinas, kaip ir buvo tikėtasi, ką tik buvo paskelbtas prezidento rinkimų nugalėtoju, ir tokiu būdu jis dar šešerius metus liks Kremliuje. Įprastai prezidentas prieš savo ketvirtąją kadenciją būna kaip ir aiškios krypties. Tačiau Rusijos lyderis, panašu, su laiku tampa vis mažiau linkusiu apgalvoti ir labiau linkusiu į konfrontaciją.
Rusijos nervus paralyžiuojančios medžiagos panaudojimas Didžiosios Britanijos teritorijoje – tai naujas ir pavojingas nuokrypis nuo visuotinai priimtinų normų. JAV valdžia tik ką apkaltino Rusiją tuo, kad ši, tikėtina, planavo surengti puolimą prieš svarbius amerikiečių infrastruktūros elementus.
Visai neseniai V. Putinas pasigyrė Rusijoje sukurtais „neįveikiamais“ branduolinio ginklo pavyzdžiais, gebančiais sunaikinti Ameriką, o taip pat iliustravo tai atitinkamais filmukais. O užbaigė savo priešrinkiminę kampaniją mitinge su didžiuliu iškabinėtų vėliavų kiekiu Kryme, tai yra toje teritorijoje, kurią Rusija užgrobė iš Ukrainos 2014 metais. Nors V. Putinas ir yra nesąmoningas, jo negalima vadinti iracionaliu. Praeities įvykiai liudija, kad jį galima sulaikyti.
Tikėjimas Putino gebėjimais neapsiskaičiuoti
Kaip tik prieš trejus metus Vakaruose buvo išplitęs nerimas dėl to, kad po Krymo Rusija nuspręs užimti ir kitas Ukrainos teritorijas. Buvo susidaręs įspūdis, kad Rusijos valstybinė televizija ruošė dirvą panašiems veiksmams, skelbė naujienas apie tai, kad didžioji Ukrainos dalis istoriškai yra Rusijos teritorija. Kai kuriuos analitikus neramino tai, kad V. Putino tankai gali pasiekti Kijevą, Ukrainos sostinę.
Nors Rusijos palaikomi kariniai veiksmai Ukrainos rytuose tęsiasi, jokių tolimesnių teritorijos užgrobimų nebuvo. Labiausiai tikėtinas tokios įvykių eigos aiškinimas yra toks, kad Kremlių pavyko sulaikyti netikėtomis savo galia sankcijomis, kurias įvedė JAV ir Europos Sąjunga. Maža to, egzistavo įsitikinimas, kad Vakarai sugebės sustiprinti karinę pagalbą Ukrainai.
Neseniai buvo daugelis šaltinių pranešė apie tai, kad didelis Rusijos piliečių kiekis buvo nužudyta Sirijoje po JAV vadovaujamos koalicijos antskrydžio. Tačiau galingo atsako nebuvo, ir Rusijos valdžia atsisakė išvis aptarinėti šį incidentą. Yra tokie konfliktai, į kuriuos Rusija neturi noro kištis. V. Putinas, panašu, pasirengęs stipriai rizikuoti tik tuo atveju, jeigu, jo manymu, Vakarai nekreips į tai dėmesio. Tačiau kai Rusijos lyderis susiduria su aiškius pasipriešinimu, jis atsitraukia.
Todėl reali grėsmė tiek Rusijai, tiek ir Vakarams yra ne ta, kad V. Putinas ieško tiesioginio konflikto su Vakarais, o ta, kad jis apsiskaičiuos ir sukurs konfliktinę situaciją, kurios pats nebesugebės kontroliuoti.
Rusijos veiksmų analizė: viena Pyro pergalė po kitos
V. Putino šalininkai šalies viduje ir už jos ribų patikėjo tuo, kad jis – puikiausias strategas, kuris aneksavo Krymą, įsikišo į Sirijos konfliktą ir amerikiečių rinkimus, neužmokėdamas už tai atitinkamos kainos. Tačiau blaivesnis požiūris į jo veiksmus rodo, kad Rusijos lyderio vykdomos intervencijos dažnai iššaukia nenumatytas ir nemalonias pasekmes.
Konflikto Ukrainoje metu Rusijos palaikomi smogikai 2014-aisiais numušė civilinį lainerį MH17, žuvo 298 žmonės. Šis įvykis nulėmė amerikiečių sankcijų griežtinimą Rusijai. Maskvos įsikišimas į prezidento rinkimus JAV, tikėtina, prisidėjo prie Donaldo Trumpo pergalės, ir tai gali atrodyti žymiu V. Putino pasiekimu. Tačiau atsakomoji reakcija reiškė Mullerio tyrimo pradžią, o tai, savo ruožtu, gali reikšti ir dar daugiau papildomų sankcijų įvedimą.
Kuomet Mittas Romney’us 2012 metais pavadino Rusiją pagrindine grėsmę Amerikai, daugelis išjuokė tokį jo požiūrį. Tačiau šiandien atsiranda visiškai nauja žmonių karta, formuojanti JAV visuomenės nuomonę, ir jos atstovai labai įtariai ir sunerimę žvelgia į Rusiją, o dar prieš kelerius metus atrodė, kad panaši pozicija tėra praeities reliktas.
Tuo metu Rusijos nuostoliai Sirijos kare, panašu, auga, ir V. Putino pažadai dėl greito šio konflikto užbaigimo nėra įgyvendinami. Net palyginti nežymūs Kremliaus tarptautinės teisės pažeidimai iššaukia atsakomąją reakciją. Valstybės proteguota Rusijos sportininkų dopingo vartojimo programa buvo atskleista, o tai nulėmė oficialų Rusijos dalyvavimo Žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavimo draudimą. O dabar bandymas nužudyti dvigubą agentą Sergejų Skripalį ir jo dukterį Jungtinėje Karalystėje tapo netikėto Vakarų solidarumo demonstracijos pagrindu – ir vyksta tai būtent tuo metu, kuomet auga įtrūkimai santykiuose tarp Britanijos, Europos Sąjungos ir JAV.
Bendras visų šių nesėkmingų žingsnių efektas yra tas, kad Rusija tapo skurdesne ir labiau izoliuota valstybe, negu ji turėtų būti. Jos ekonomikai taikomos sankcijos, o greito augimo periodas fiksuotas iki 2008 metų, dabar jau egzistuoja tik atsiminimuose. Pasaulio futbolo čempionato organizavimas šių metų vasarą vargu ar padės pagerinti Rusijos įvaizdį, kaip nesugebėjo to padaryti Žiemos olimpinės žaidynės Sočyje 2014-aisiais.
Nepaisant viso to, V. Putinas vis dar turi Vakaruose savo sąjungininkų – tiek kraštutinių kairiųjų, tiek ir kraštutinių dešinių gretose. Tos marginalios partijos renka jėga Europoje, ir jie, tikėtina, bandys vystyti draugiškesnę V. Putino atžvilgiu politiką. Tačiau Rusijos ekonomikos silpnumas reiškia, kad galų gale net ir tie politikai, kurie su simpatija žvelgia į „kieto“ V. Putino nacionalizmo idėją, vargu ar norės nutraukti ryšius su Europos Sąjunga ir Vakarų aljansais. Rusijos valdžia, kurios specializacija yra nužudymai ir branduolinis gąsdinimas, mažai ką gali pasiūlyti savo gerbėjams užsienyje.
