Nuo 2005 m. birželio bene dvejus metus Seimas tobulino ir dailino Ignalinos atominės elektrinės antrojo bloko darbo pratęsimo įstatymą, kol galiausiai jį atmetė. Vietoj jo pasirodė Atominės elektrinės įstatymas, kuris skubiai ir beveik vienbalsiai buvo priimtas. Taip Seimas palaimino naujos atominės elektrinės statybą.
Specialistai pastebi, kad patvirtintas projektas nepagrįstas jokiais skaičiavimais, analize, prognozėmis. Neturint elektros perdavimo linijų į Vakarus, po Ignalinos AE uždarymo Lietuvai susidaro mažiausiai 6-8 metų energetinis vakuumas. Nenuostabu, kad tokio projekto perspektyvos ir galimos pasekmės daliai Lietuvos specialistų, politikų, apžvalgininkų sukėlė dideles abejones. Kaimyninės Lenkijos, kuri, pagal teikiamą informaciją, naujoje atominėje elektrinėje turėtų turėti savo dalį, valdžia taip pat vis labiau abejoja projekto skaidrumu bei perspektyvomis ir atsargiai vertina savo galimybes jame dalyvauti. Lenkai suinteresuoti ir kuo skubesniu elektros tilto tiesimu.
Dabartinė valdžia nieko nedaro ir, atrodo, kad net nesiruošia pradėti derybų su Europos Sąjunga dėl IAE II reaktoriaus darbo pratęsimo. Taigi, energetinio vakuumo problemos nesiruošiama spręsti. Tuomet belieka valdžios paklausti: kokią kainą dėl to mokės Lietuvos vartotojai?
Ar yra išeitis? Padėtį pakeisti gali visuomenės įsikišimas ir įpareigojimas valdžiai pradėti derybas – tai yra referendumas. Stojimą į ES Lietuva patvirtino referendumu, todėl tik referendumas ir tegali būti lygiasvoriu sprendimu bei motyvu Europos Sąjungai. Nepriimtina pasigirstanti kai kurių politikų pozicija, kad atominė jėgainė ir taip nebus uždaryta, be jokių derybų su EK, nekreipiant dėmesio į ES nuomonę. Mūsų valdžia, vykdama derėtis į Briuselį dėl IAE II reaktoriaus veiklos pratęsimo, turi turėti svarų argumentą – tautos sprendimą. Šiuo referendumu nepanaikinamas Lietuvos įsipareigojimas uždaryti antrąjį bloką, juo tik prašoma pratęsti jo darbą iki 2015 metų. Taigi, visa parama gauta iš ES bus panaudota uždarymui. ES yra padariusiu ne vieną kompromisą, aišku, kai deramasi argumentuotai. Pavyzdžiui, Lenkijai – dėl žemės ūkio, akmens anglies gavybos ir naudojimo, Estijai – dėl skalūnų deginimo, Vengrijai, Čekijai – dėl atominių jėgainių ir pan.
Taigi, galimybė pratęsti IAE darbą yra. Alternatyvų „trigalvio slibino“-Leo Lt projektui taip pat yra. Vieną jų siūlo akademikas Antanas Kudzys: Ignalinos atominės elektrinės III bloko vietoje statyti ne daugiau kaip 1000 megavatų galingumo atominį reaktorių. Jis, beje, pritarė ir referendumo idėjai. Kokie gi akademiko argumentai?
A.Kudzio vertinimu iki 2015 m. galima drąsiai eksploatuoti II-jį reaktorių su nuolatos veikiančia tik viena iš dviejų turbinų. Tai dešimt kartų sumažintų avaringumo tikimybę ir ji taptų 1:1000000. Tai būtų dar vienas tvirtas motyvas derantis su ES. Akademiko nuomone, klausimas „ar tikslinga statyti atominę elektrinę?“ yra neteisingas iš principo, nes neaišku apie kokio galingumo elektrinę kalbama. Jeigu kalbama apie Vyriausybės siūlymą statyti 3200 megavatų ar dar galingesnę – tokios mums nereikia, tokio galingumo niekas nestato. Šiuo metu Europoje statomi reaktoriai: Suomijoje – 1600 MW, Rumunijoje – 655 MW ir trys reaktoriai po 900 MW Rusijoje. Taigi, vidutinis statomų reaktorių galingumas apie 1000 MW. Tokio galingumo jėgainės reikėtų ir Lietuvai. Iš dabar Europoje veikiančių tik Prancūzijoje ir Vokietijoje elektrinių galingumas viršija 1000 MW (Prancūzijoje veikia 59 po 1100 MW, Vokietijoje – 17 po 1200 MW). Tuo tarpu Čekijoje veikia 6 po 550 MW, Anglijoje – 19 po 500 MW, Švedijoje – 10 po 900 MW ir pan. Didesnio galingumo elektrinės ne tik brangesnės, bet ir mažiau patikimos. Akademiko vertinimu, pirmiausia mums patiems reikia apsirūpinti elektra ir tam dviejų turbinų po 500 MW reaktoriaus pakaktų. Be to tai kainuotų penkis kartus pigiau, negu dabartinis Vyriausybės projektas ir pastatyti galima žymiai greičiau, t.y. iki 2015 m. Tokio galingumo reaktorių galima sėkmingai įkomponuoti III IAE bloko vietoje ir išnaudoti esamą infrastruktūrą. Turint 1000 MW atominį reaktorių, galima tinkamai išnaudoti Kruonio HAE. Be to ir radioaktyvių atliekų laidojimo kaina būtų daug kartų mažesnė. Svarbus akademiko pastebėjimas – tokie objektai turėtų būti valstybės objektais.
Be abejo, tai tik vienas pavyzdys, jog alternatyvos įmanomos. Tačiau tikriausiai jau nebekeista, kad A.Kudzio siūlymai Seimo, Vyriausybės, Prezidento liko neišgirsti, nors akademiko variantas paremtas ne tik stebėjimais, skaičiavimais, prognozėmis, bet ir Europos Sąjungos atominės energetikos patirtimi. Tai patvirtina, jog kitokia nuomonė, kuri netinka savanaudiškiems interesų grupių tikslams, valdžiai yra nereikalinga. Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad Leo Lt yra verslo projektas, o privataus kapitalo sąlyga – kuo didesnis pelnas. Todėl vietoj sąlyginai pigesnės atominės elektros energijos vartotojai gali gauti brangų produktą.
Tai gal piliečiai referendumu galėtų tarti savo svarų žodį, pasisakydami už IAE veiklos pratęsimą ir tuo pademonstruodami savo orumą? Belieka tik visiems panorėti.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
