Man 75 metai. Iš jų apie 50 metų dirbu žurnaliste ir negalvojau, kad kas nors dar gali mane nustebinti. Pasirodo, gali. Nustebimo jausmą dar labiau sustiprina tai, kad mane stebinantys dalykai vyksta 21 a., civilizuotos Europos viduryje, šalyje, priklausančioje NATO ir ES, t. y., struktūroms, kuriose demokratinės tradicijos lyg ir neabejotinos.
Ir štai tau — politologo atsakymas į paprastą klausimą baigėsi prašymu: „Gal nerašykit mano pavardės.“ Šis atsakymas privertė mane suglumti.
Iš įdomumo paskambinau pažįstamiems — vienam mokyklos direktoriui ir porai mokytojų. Deja, baimės sindromas dar labiau pasitvirtino. Paprašiau jų pakomentuoti į korupcijos skandalą įklimpusio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano situaciją. Būdami mano pažįstami, šie žmonės kalba su manimi, tačiau viešai pasakyti savo nuomonę — bijo. Taigi...
Mano klausimas minėtam politologui ir pažįstamiems pedagogams buvo gana paprastas: „Ką turi daryti Seimo pirmininkas, įklimpęs į korupcijos skandalą?“ Ir reikia pakomentuoti Lietuvoje per 18 nepriklausomybės metų įsigalėjusią praktiką.
Jų atsakymas: „Normaliomis aplinkybėmis europietiškos kultūros praktikoje kito varianto nėra, tik atsistatydinimas.“
Bet pas mus, Lietuvoje, iki tokios politinės kultūros dar labai toli. Ir svarbiausia — tos kultūros nepripažįsta inteligentija ir šalies valdžia. Galima sakyti, net propaguoja tai. Kiek kartų per trumpą laiką buvo įklimpęs premjeras Gediminas Kirkilas. Aukštos politinės kultūros šalyje toks premjeras jau seniai turėjo atsistatydinti.
Vienaip ar kitaip įklimpę buvo ir Algirdas Brazauskas, Kazimira Prunskienė, Artūras Zuokas, Vilija Blinkevičiūtė, Andrius Kubilius su savo uošviene, net Valdas Adamkus. Jau nekalbu apie žemesnį politikų ir valdininkijos sluoksnį.
Tiesą sakant, kad silpna politinė kultūra — per švelniai skamba. Teisingiau pasakyti, kad nėra politinės kultūros.
Vienur — smerkia, kitur — toleruoja
Pažiūrėkite į kitas civilizuotas valstybes. Jeigu politikas pakeis parlamentinę frakcija, tai gal nebus sensacija, bet neišvengiamai jį pasmerks ir oponentai, ir visuomenė. Tokiam asmeniui kituose rinkimuose šansų beveik nėra. Išdavikas yra išdavikas. O pas mus tai toleruojama. Žinia sutinkama plojimais.
Prezidentas Viktoras Juščenka Ukrainoje paleido parlamentą. Priežastimi tapo 10 parlamentarų perbėgimas iš vienos frakcijos į kitą. V. Adamkus net nuskrido į Ukrainą pasveikinti V. Juščenkos už ryžtą ir išreikšti jam palaikymo. Deja, nepastebėjo, kas darosi nuosavame kieme.
Lietuvoje vien per šią kadenciją 37 Seimo nariai pakeitė savo frakcijas. Kai kurie — net po keletą kartų. Kaip nustatė vienas mūsų institutas, buvo net 61 pereita iš frakcijos į frakciją.
Vieni džiaugiasi, kad pardavė nereikalingą, kiti džiaugiasi, kad nebrangiai nupirko. O apie Seimo pirmininką apskritai keblu kalbėti. Ne be reikalo Gruzijos parlamento vadovas teiravosi patirties — kaip galima tapti parlamento vadovu, neturint partijos. Matyt, šitokią praktiką, dažnai skraidydami, mes ten propaguojame — mokome jaunas, civilizuoto demokratinio kelio ieškančias valstybes. Tik klausimas, ko galime išmokyti savo pavyzdžiu?
Seimo sprinterių kompanija
Iš tikrųjų keista. Seimo pirmininką palaiko tik 1 proc. šalies gyventojų, jo partiją — irgi. Jis pats atėjo į Seimą su viena partija, perėjo į kitą, paskui panaikino pilietininkų frakciją ir perėjo į valstiečių, nepatiko ten — vėl atkūrė pilietininkų frakciją.
Seimo vadovas 3 kartus pakeitė savo politinę orientaciją. Ir įdomu, paskui save vedžioja ir besisklaidančią svitą, kuri tikriausiai pati nesupranta, koks jų kompanijos tikras pavadinimas.
Dar įdomiau buvo išgirsti politologą, kuris po savo atsakymo paprašė neminėti jo pavardės. Jis pasakė: „Deja, per 18 nepriklausomybės metų, nors keista, vienintelis politikas, sugebėjęs nedvejodamas atsisakyti posto, yra Viktoras Uspaskich.“
Kaip dabar atsimenu, išėjusio iš Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) posėdžio (iki jos sprendimo dar buvo 10 dienų) V. Uspaskich žurnalistai paklausė: „Ministre, ką darysit, jeigu VTEK priims neigiamą sprendimą?“ Jis nedvejodamas atsakė: „Atsistatydinsiu.“
Kai VTEK priėmė neigiamą sprendimą, ūkio ministras V. Uspaskich buvo komandiruotėje užsienyje, vadovavo vizitinei grupei. Vos paskelbus sprendimą, jis tą pačią dieną atsiuntė pareiškimą, kad padeda Seimo nario mandatą ir atsistatydina iš ministro posto.
„Turime pripažinti, kad tai buvo vienintelis kartas per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį, — pasakė politologas ir pridūrė: — Gal nerašykit mano pavardės...“
Seimo politikai buvo drąsesni. Štai ką atsakė Algirdas Monkevičius, kai jo paklausiau, kaip jis vertina V. Muntiano veiksmus: „V. Muntianas, kaip antras asmuo valstybėje, turi galvoti apie kiekvieną savo žingsnį. Šiuo atveju jis pasielgė nedovanotinai blogai. Piliečiams pademonstravo, kad reikalai gali būti tvarkomi ir šitokiu būdu. Tokio rango politikas kaip abėcėlę turi žinoti ir suvokti, kaip tokiomis aplinkybėmis elgtis — iškart stabdyti narystę partijoje ir trauktis iš politinių pareigų...“
Eligijus Masiulis, paklaustas, kodėl, jo nuomone, prasidėjus šiam skandalui taip ilgai tyli politologai, atsakė: „Matyt, daugelis Lietuvos analitikų laukia. Gal pasimokę iš ankstesnių klaidų neskuba vertinti. Neabejoju, kad po šv. Velykų vertinimai iškarto pasipils.“
Nesilaikė už postų
Iš anksčiau minėto ir anonimu norėjusio būti politologo atsakymo aišku, kad norėjosi pakalbinti Viktorą USPASKICH, kuris, skirtingai nuo daugelio, neserga baimės sindromo liga. Turbūt todėl laikomas namų arešte, kad kuo mažiau būtų sužinota jo tiesos.
— Gerbiamas Viktorai, kaip Jūs komentuotumėte politologo nuomonę, kad esate vienintelis, kuris nesilaikė už posto „dantimis ir nagais“, išgirdęs net menkiausią įtarimą dėl interesų konflikto?
— Taip, aš žadėjau ir padariau. Nors įtarimai buvo juokingi: du pašaliniai žmonės susirašinėja rašteliais, esą Uspaskich sutiko steigti bendrą įmonę.
Svarbiausia, nei ta firma buvo įsteigta, nei buvo įrodymų, kad norėta ją steigti. Tiesiog manęs niekas nenorėjo girdėti. Buvo tik noras, kaip nors man įkąsti.
Beje, ir praėjusią kadenciją, pasitraukęs iš socialliberalų frakcijos, aš nedelsiant atsistatydinau iš Seimo Ekonomikos komiteto pirmininko posto, nors vadovavau komitetui trejus metus. Atsistatydinau, nes šis postas priklausė socialliberalams, o aš, kaip minėjau, išėjau iš jų frakcijos.
Pažiūrėkit, kaip elgiasi mūsų parsidavėliai ir perbėgėliai. Ir tai toleruoja ne kas kitas, o valdžia, kitos politinės partijos.
Dar įdomesnis kitas dalykas. Darbo partija kaltinama „nešvariais“ pinigais, juodąja buhalterija. Tai reiškia, kad įgyti mandatai irgi yra „nešvarūs“. O svarbiausia, kad tie, kurie tebėra su Darbo partija, neparsidavė, ir dabar laikomi negerais, „nešvariais“. O tie, kurie išdavė, pabėgo pas kitus — jau geri. Ir po Darbo partijos vėliava įgyti jų mandatai — jau „švarūs“, balti. Nesvarbu, kad jiems inkriminuojami tie patys kaltinimai.
Tad, gerbiamieji, jeigu pabėgote dėl partijos buhalterijos, tai padėkite savo mandatus, juk jie „nešvarūs“. Bėkite po dušu, prauskitės ir paskui švarūs, be mandato, eikite pas žmones ir prašykite jų pasitikėjimo mandato vėl atstovauti jiems Seime.
Deja, jie taip nedaro. Nes kai kurios partijos, negavusios didesnio žmonių pasitikėjimo, bando juos perpirkti, taip didindamos savo frakcijas. Iš tokių veiksmų ir tokios politinės kultūros nesitikėkite gerų sprendimų. Gatvėje tai vadintų „šūdeliavimu“, o mes vadinam asmeninės naudos siekimu. Čia nėra nieko bendra su darbu valstybės ir žmonių labui.
Seni pažįstami — dvigubi standartai
Dar įdomiau šiomis aplinkybėmis atrodo Generalinė prokuratūra. Įklimpusiam V. Muntianui iki šiol leidžiama laisvai kurti savo gynybinę legendą ir juokinti Lietuvos žmones. O paskui paskelbti, kad nieko ypatinga ten nėra, na, gal šiek tiek suklydo žmogus.
Ir tai — ne vienintelis atvejis. Atsimenu, kaip konservatoriai kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl viešbučio „Draugystė“ privatizavimo. Kadangi Algirdas Brazauskas jau ne premjeras ir net ne partijos pirmininkas, manau, tai, ką pasakysiu, jam labai nepakenks.
Aš buvau užėjęs pas Artūrą Paulauską ir parodžiau jam sutartį, kurioje viešbučio akcijos nominali vertė nurodyta 300 Lt, o jos buvo nupirktos iš su „Lukoil“ susijusios įmonės, mokant po 1 Lt. 300 kartų pigiau.
Tada aš pasakiau A. Paulauskui: „Aš gavau ir turiu sutartį, įdomu, ar sugebės ją rasti Generalinė prokuratūra?“
Nesugebėjo... Na, čia ne Darbo partija, kuriai Generalinė prokuratūra skiria 5 prokurorus, o jiems — dar krūvą padėjėjų. Ir tikrina net 20 Lt išlaidų čekį už kanceliarines prekes.
Todėl Uspaskichą laikys namų arešte, kad Lietuvos žmonės neišgirstų šios ir panašios tiesos.
Tokia kultūra ir tiesa
Uspaskichas kaltina, kad jis pasirašė Darbo partijos metinę ataskaitą, nors už ją prieš tai balsavo šimto narių partijos taryba. Šis argumentas Darbo partijos byloje prokurorams neįdomus — neįdomu, kad tai kolegialus sprendimas.
Bet kitu atveju kolegialus sprendimas tampa lemiamu argumentu. Nors Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kad A. Brazausko ir Valstybės turto fondo vadovo pasirašytas „Alitos“ privatizavimas padarė valstybei 40 mln. Lt nuostolio, kaltų nėra. Turto fondo vadovas aiškina: „Taip balsavo komisija.“ A. Brazauskas: „Taip kolegialiai balsavo Vyriausybė, aš tik pasirašiau.“
Bet Generalinė prokuratūra šiuo atveju nemato pažeidimų. Ir vėl — čia ne Darbo partija.
Ką ten 40 milijonų. Prokuratūra nesugebėjo pastebėti poros milijardų, „nuplaukusių“ privatizuojant Vakarų skirstomuosius tinklus. Nors Valstybės turto fondas, Vyriausybė ir Privatizavimo komisija prieš privatizuojant jau turėjo nepriklausomų vertintojų pažymą, kad šis objektas kainuoja 2,8 mlrd. Lt, jis buvo parduotas šešiskart pigiau. Valstybei buvo padarytas 2 mlrd. Lt nuostolis.
Darbo partijos buhalterijoje pastebi 20 Lt, o čia stebuklingai nepastebi dviejų milijardų...
Todėl Uspaskichas laikomas namų arešte, o ten, kur valstybei padaryta didžiulė žala — visi veikėjai neliečiami.
Šitokia yra tiesa.
Klausimai Seimo pirmininkui
Kaip suprantu, parašai dėl interpeliacijos Seimo pirmininkui jau surinkti. Ir procesas bus. Man tik įdomu, todėl dėl istorijos ir dėl mano rašomos knygos noriu kai ko paprašyti Seimo narių. Gerbiamieji, kai V. Muntianas stovės garbingoje Seimo tribūnoje, pateikite jam keletą klausimų. Nes pateikus juos prokuratūroje arba gatvėje, atsakymai bus nuslėpti.
Štai tie klausimai.
Gerbiamas Seimo pirmininke, kam jums reikėjo „slėpti“ savo nuosavą namą ir išbraukti jį iš turto deklaracijos? Negi būsite rinkėjams dėl to patrauklesnis?
Kitas klausimas: kodėl, jums tapus Seimo pirmininku, jūsų seserims staiga atsirado noras apsigyventi Trakuose, Kėdainiuose prie ežero? Kai kuriuose sklypuose jau smarkiai vyksta statybos. Kaip čia taip — 50 metų nenorėjo, ir staiga noras atsirado?
Kitas klausimas: ar statybininkai iš koncerno „Vikonda“ įmonių netriūsė jūsų namo — Kėdainiuose prie Smilgos upelio — statyboje? O jeigu triūsė, gal pasakysite, kiek jiems sumokėjote? Gal irgi už porą tūkstančių pastatėte namuką su pirtele prie ežero?
Kitas klausimas: ar būdamas Kėdainių meru nesinaudojote „Vikondos“ įmonėms priklausančiais mobiliaisiais telefonais? Gal žinote, kas sąskaitas apmokėdavo?
Gal pasakysite, kas, jums tapus Kėdainių meru, Savivaldybės rūmuose suremontavo ir apstatė baldais jūsų kabinetą su posėdžių sale, ir kodėl? Ir kokia aparatūra ten buvo įmontuota, ir kodėl?
Ir dar vienas nekuklus klausimas: ar prie mero atlyginimo negaudavote dar ir papildo — turiu omeny piniginio — ne iš valstybinių struktūrų? Patikslinsiu klausimą — kartais doleriais, o kartais ir litais?
Ir paskutinis klausimas. Kai jus rinkome Seimo pirmininku, Seimo narys Jurgis Razma paklausė: „Ar jūsų tėvas tarnavo NKVD struktūroje?“ Tada jūs nežinojote atsakymo, bet žadėjote pasidomėti. Ar jau pasidomėjote?
Primenu — ne tik Seimo pirmininkas, bet ir kiekvienas Seimo narys turi sakyti tiesą ir tik tiesą, antraip gresia ne interpeliacija, o apkalta.
Aš žinau atsakymus į visus šiuos klausimus, bet, manau, kad šiame interpeliacijos etape visuomenei ir Seimo nariams būtų įdomu išgirsti atsakymus iš jūsų lūpų.
Vos neužmiršau: nepamirškite pakomentuoti apie sėkmės mokesčius rinkimų metu ir iš kur jie atsirado, taip pat atlygį stebėtojams. Mat prokuratūroje dažnai manęs klausia, o aš nežinau, ką atsakyti.
Savo kovą ir gynybą perkelsiu į Europą
— Gerbiamas Viktorai, ar Jūs nebijote pasirašyti po šiais žodžiais?
— Ne, aš kol kas nesergu baimės sindromu. Savo tiesą, kovą ir gynybą, jeigu nepavyks Lietuvoje, perkelsiu į Europą. Vienas skundas jau nukeliavo į Strasbūrą. Manau, tai yra nedemokratinės valstybės poreikis — bausti, neįrodžius kaltės, — net Rusijoje namų areštas įskaičiuojamas į bausmės laikotarpį. O Lietuvoje namų areštas neįeina į bausmę. Vadinasi, sugalvotas tik labai svarbiems atvejams, ir tik labai svarbiais atvejais turi būti taikomas, pavyzdžiui, kai yra pavojus visuomenei, kai, nebaigus tyrimo, pažeidžiamos prieš tai taikytos švelnesnės kardomosios priemonės. Taip namų areštą taiko teisinės demokratinės valstybės.
Išvada: mano atžvilgiu vyksta brutalus politinis susidorojimas. Nepaisant to, kad neteisėtais metodais buvo daromos kratos, neteisėtai viešinamos kratų detalės, organizuotas mano pagrobimas Maskvoje. Ir jau turime ne vieną informaciją apie tai, kad liudytojai gąsdinami apklausos metu.
Kad Uspaskichą nubaustų nors šitaip, nes ateityje nebus už ką, dabar laiko namų arešte be įrodytos kaltės. Riboja mano laisvę ir judėjimą, bendravimą su žmonėmis, galų gale elementariai trukdo man dirbti ir uždirbti atlyginimą. Nekalbu apie tai, kad esu politinės organizacijos vadovas, kurio pareiga važinėti po Lietuvą ir bendrauti su partiečiais.
Aišku, nei mūsų teisėsaugos pareigūnams, nei politikams nė motais, kad civilizuotose valstybėse, kaip Prancūzija, buhalterija atskirta nuo partijos lyderių — tam, kad dirbtiniais metodais nebūtų suvaržyta politinio lyderio laisvė.
Ir valstybės dotacijos politinėms partijoms civilizuotose valstybėse skirstomos pagal visuomenės pasitikėjimą, laimėtus mandatus, ir jokioms, juolab angažuotoms, komisijoms nevalia to kvestionuoti.
Deja, pas mus įstatymai šiuo atžvilgiu kuriami taip, kad būtų galima kvestionuoti ir pačią demokratiją. Nes yra savi ir ne savi. Yra labai malonūs politikos senbuviams dvigubi standartai.
Ar jūs, gerbiama žurnaliste, pasirašysite po šituo straipsniu? Matyt, jūsų amžius jums leidžia viską.
Linkiu jums kuo ilgesnių metų. Tik bijau, kad, neapmokėjus šio straipsnio, niekas nespausdins. Na, šias išlaidas galiu prisiimti pats.
— Jau matyti, kad pilietininkų frakcija Seime neišvengiamai dar kartą žlugs. Į kokią frakciją ar partiją pasitrauks pilietininkai ir jų lyderis?
— Gerbiama žurnaliste, pažvelkite į statistiką ir pamatysite, kur plaukia visos šiukšlės ir atliekos. Ten ir šitiems vieta.
