Rusijos naujienų agentūra “Regnum” (www.regnum.ru) publikavo Viktoro Olžyčiaus prezidentinio skandalo Lietuvoje analizę. Manome, kad jo platesnis žvilgsnis į Rolando Pakso bėdas ir kitų pokomunistinių šalių patyrimo priminimas bus įdomus ir lietuviams. Maloniai sutikus “Regnum” (www.regnum.ru) redaktoriui, šį straipsnį publikuojame “Omni Laike”.
Nepriklausomai nuo to, kaip baigsis prezidento skandalas Lietuvoje, jau galima daryti išvadas apie jo priežastis ir projektuoti galimus scenarijus posovietinėms šalims. Nesunku pastebėti, kad trintis tarp parlamento ir prezidento yra būdinga visai posovietinei epochai. 2003 metais buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse kilo visa virtinė parlamento ir prezidento kovų, kurių baigtis buvo skirtinga. Tereikia paminėti Ukrainą, Gruziją, Lietuvą. Rusija ir Baltarusija taip pat yra dėkingi pavyzdžiai palyginimui.
Lietuvoje - Rusijos scenarijus
Šioje vietoje tarp panašaus pobūdžio konfliktų įdomu panagrinėti skandalą Lietuvoje. Galima pastebėti, kad aštrėjant parlamento ir prezidento nesutarimams, politiniai įvykiai posovietinėse valstybėse ima klostytis pagal vieną iš dviejų scenarijų.
Pagal pirmąjį planą prezidentas siekia “užvaldyti” parlamentą. Šiam tikslui pasiekti naudojami įvairūs metodai: nuo rinkimų rezultatų klastojimo, kaip buvo Gruzijoje, iki karinio parlamento šturmo, kaip įvyko Boriso Jelcino laikais Rusijoje. Švelnesnis variantas - parlamente suformuoti “proprezidentinę” koaliciją, neatsižvelgiant į tai, kad rinkimus laimėjo opozicinė partija. Papirkinėjant pareigūnus arba žadant aukštesnius postus sudaroma “parlamentinė dauguma”, o daugiausia mandatų gavusi partija nušalinama nuo valdymo. Būtent taip atsitiko Ukrainoje, kai į šoną buvo nustumtas Viktoro Juščenkos blokas. Naujausi įvykiai Aukščiausiojoje Radoje tik paliudija, kaip efektyviai veikia ši schema.
Pagal antrąjį scenarijų prezidentas negali užvaldyti parlamento ir valstybėje įsivyrauja nesantaikos metas. Šis scenarijus ryškiausiai pasireiškė Rusijoje, kol dar nebuvo įvykęs 1991 metų pučas. Šiandien antrojo scenarijaus logika, papildyta demokratinėmis procedūromis, nuostabą keliančiu būdu kartojasi Lietuvoje.
Kai radikalios Lietuvos jėgos ragina kampe užspiestą Rolandą Paksą paleisti Seimą, “į gatves išvesti kariuomenę” ir netgi suimti “sąmokslininkus”, regime fotografinį dešimtojo dešimtmečio situacijos Rusijoje pasikartojimą. Šiai situacijai būdinga visiškas prezidento ir parlamento ryšių nutrūkimas, dėl kurio neįmanomas joks kompromisas ir netgi dialogas. Kiek kartų specialiai sudaryta komisija kvietė R. Paksą atvykti į posėdį “duoti parodymų”? Kiek kartų Lietuvos prezidentas prašė šios komisijos pateikti jam klausimus raštu? Nei iš vienos, nei iš kitos pusės jokių nuolaidų nebuvo padaryta.
Kaip ir Rusijoje, taip ir Lietuvoje konfliktuojančios valdžios institucijos ieškojo palaikymo “liaudyje”. Žinoma, 5 tūkst. (kitais duomenimis, 30 tūkst.) gruodžio mėnesį mitingavusių lietuvių, kurie ragino prezidentą paleisti Seimą, tai ne Boriso Jelcino pusę palaikantys tankai, kurie tiesioginiu nutaikymu šauna į Dūmos pastatą. Lietuvos prezidento šalininkai nelaikė rankose ginklų, tačiau įvykių klostymosi logika ta pati.
Stebėtini sutapimai krinta į akį ir politinės frazeologijos srityje: nuo pirmųjų skandalo dienų R. Paksas kalbėjo apie prieš jį surengtą “sąmokslą”. Šie sąmokslininkai - tai potencialūs kalėjimo “Matroskaja tišina” gyventojai. Viskas priklauso nuo realios jėgos: jei R. Paksą palaikytų karinės pajėgos, kaip atsitiko B. Jelcino atveju, galima neabejoti, kad sąmokslo rengėjai atsidurtų ten, kur jiems ir priklausytų būti (Lietuvos prezidentui pagrasinus susidoroti su “šmeižikais”, Valdas Adamkus pajuokavo, kad jo žmona Alma jau “džiovina duoną”). Tačiau, laimei arba nelaimei, R. Paksas realios valdžios neturi - prezidento pareigos Lietuvoje, galima sakyti, apsiriboja tik atstovavimu valstybei.
Kas įmanoma Rytuose, negali įvykti Lietuvoje
Gali pasirodyti, kad kaimyninėje Baltarusijoje, o nuo 2003 metų gruodžio ir Rusijoje šiandieninė situacija yra visiškai priešinga. Tarp parlamento ir prezidento nėra jokio konflikto. Tačiau savo laiku tokie nesutarimai abiejose valstybėse egzistavo. Aleksandro Lukašenkos parlamentas - “parankinis”. Tiesa, kalbama, kad jis buvo išrinktas nedemokratišku keliu, tačiau Baltarusijos nekrečia konfliktai, panašūs į Lietuvos. Rusijoje nesutarimai tarp dviejų valdžios institucijų po B. Jelcino šalininkų pučo pamažu netenka reikšmės: parlamentas tampa vis paklusnesnis ir pavaldesnis. Jau priešpaskutinė Dūma su prezidentu sugyveno gana taikiai (bent jau minčių apie valstybės vadovo nuvertimą jai nebuvo kilę), o tarp dabartinio Rusijos parlamento ir prezidento galima drąsiai dėti lygybės ženklą. Tiesa, komentuotojai taip pat pradėjo kalbėti apie “nedemokratiškumą” ir Dūmos “vienpartiškumą”.
Nors yra daugybė priežasčių, kurios leidžia lyginti Lietuvą su Rusija ir Baltarusija. Peršasi išvada, kad iš prezidento ir parlamento prieštaros rato norinčiai išsivaduoti Lietuvai trūksta tokio stipraus “rūmininko”, kaip A. Lukašenka arba Vladimiras Putinas. Tiesa, “rūmininko” terminas reiškia ne “carą”, o tiesiog prezidentą, kurį remia jėgos struktūros. Su šių struktūrų pagalba tariamus “sąmokslininkus” nesunkiai galima paversti tikrais sąmokslininkais. Potencialūs priešininkai tai supranta ir, užgniaužę savo politines ambicijas “nuversti” šalies vadovą, nerizikuoja. Juk nieks netrokšta atsidurti kalėjime. Deja, posovietinėms valstybėms toks “sambūvio” su “bekompromisiu” parlamentu sprendimo būdas tampa vis priimtinesnis. Lietuvoje dažnai cituojami “Rytų” kaimynai, kurie mano, kad Lietuva tapo demokratijos įkaite. Pasak jų, Rytuose prezidentas jau seniai būtų paleidęs parlamentą, o jį puolančias žiniasklaidos priemones būtų užčiaupęs mokesčių inspekcijos patikrinimais ir baudžiamosiomis bylomis. Ir konfliktas, į kurį įklimpo ši šalis, būtų pasibaigęs. Tačiau tai, kas įmanoma Rytuose, negali įvykti “demokratinėse” Baltijos valstybėse.
R. Pakso elgesys - diktatoriškas
Gali būti, kad Lietuvoje demokratijos šaknys iš tiesų yra gilesnės. Tačiau Lietuvą su Rusija ir Baltarusija suartina prezidento R. Pakso veiksmuose slypinti “diktatūros” tendencija. Per rinkimų kampaniją kritikų mesti kaltinimai, esą jo ideologija sutampanti su nacistų, atrodė nerimti ir provokuojantys, o partijos herbe atkartojama nacionalsocialistų simbolika (erelis virš galvos) - paprastu sutapimu. Tokiu pat sutapimu norėtųsi laikyti ir kasdien kartojamą R. Pakso lozungą - “Tvarka bus!”.
Šiandien Lietuvos prezidentas puolamas iš visų pusių, todėl jis labiau kelia gailestį nei norą jį pasmerkti. Tačiau įsigilinkime į jo veiksmų logiką. Atėjęs į valdžią R. Paksas nesiliovė bendravęs su “savo” Liberaldemokratų partija. Jis apsupo save “bendražygiais” ir, kaip daug kartų pabrėžė Lietuvos politikos apžvalgininkai, faktiškai pavertė Prezidentūrą savo partijos štabu. R. Paksas taip pasielgė nepaisydamas to, kad turėjo tapti “visų prezidentu”. Tačiau jis neatsiriboja nė nuo vieno žmogaus, kuris yra pasiruošęs jį palaikyti: į prezidentą remiančius mitingus susirenka ne tik “paprasti darbininkai ir kaimiečiai”, bet ir patys radikaliausi elementai. Tai labai primena valstybės vadovais tapusių diktatorių metodus ir pasaulėjautą (čia galime prisiminti ne tik Adolfą Hitlerį, bet ir Josifą Staliną).
R. Paksui nuolat primenama, kad jis yra Lietuvos prezidentas ir turi atstovauti visiems valstybės žmonėms, palaikyti glaudžius ryšius su visomis partijomis, ką jau kalbėti apie Seimą, kurį taip pat išrinko visi šalies gyventojai. Tačiau ar taip vyksta? Anaiptol. R. Paksas gali nepriminti diktatoriaus, tačiau jo veiksmų logika yra diktatoriška: kontaktai su kitomis politinėmis jėgomis yra minimalūs, nes mane išrinko liaudis ir aš nesu kam nors atskaitingas. Šioje logikoje trūksta tik jėgos struktūrų palaikymo.
Planuose - vienpartinė sistema
Į akis ypač krinta nihilistiniai prezidento ryšiai su Seimu. Tiesa, Seimas taip pat pamiršo, kad prezidentą išrinko visos šalies žmonės: kaip dažnai pabrėžia R. Pakso gynėjai, negalima dar nesulaukus teismo išvadų (ką jau kalbėti apie tai, kad Seimo sudaryta komisija dar nėra teismas) su purvais maišyti “liaudies išrinktąjį” ir ignoruoti didžiosios rinkėjų dalies valią. R. Paksas į tokius Seimo veiksmus reaguoja nihilistiškai, lyg parlamentas nebūtų teisėta valdžia, kurią taip pat rinko visi gyventojai.
Teisėtą valdžią gerbiantis prezidentas turėjo ne užimti išdidaus nuskriaustojo poziciją ir lindėti Prezidentūros apkasuose, bet priversti save eiti “aiškintis” į Seimą, nors jis ir nusiteikęs priešiškai. Teisėtą prezidento valdžią gerbiantis Seimas turėjo ne kviesti R. Paksą “ant kilimo”, iš anksto kaltindamas jį mirtinomis nuodėmėmis, bet eiti į Prezidentūrą, išsaugojus šalies vadovui minimalią pagarbą, kad dialogas taptų įmanomas.
Tačiau to nėra. Tokioje situacijose tenka rinktis “mažesnę” blogybę - arba įvairioms politinėms jėgoms atstovaujančio Seimo, arba vieno asmens ir vienos politinės partijos diktatą. Kuriuo atveju demokratija nukenčia labiau? Pamąstykime, kas būtų atsitikę, jei Seimas laiku būtų nepradėjęs apkaltos proceso. R. Paksas, kaip liudija jo pagrindinio rėmėjo viloje rasta medžiaga, puoselėjo idėją, kad Liberaldemokratų partija laimės 2004 metų rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Netgi šiandien prezidento partijos bendražygiai neslepia savo vilčių, kad per būsimus rinkimus juos lydės sėkmė (R. Pakso kelionės po Lietuvą jau skelbia rinkiminės kampanijos pradžią). Pagrindą tokioms viltims suteikia minios R. Paksą remiančių rinkėjų, kuriems prezidentas ir “prezidentinė” partija yra vienas ir tas pats. Įdomu tai, kad net po Lietuvos žiniasklaidos smūgių R. Paksas, kaip teigia lietuvių analitikai ir rodo visuomenės apklausos, ir toliau savo populiarumu nenusileidžia tam pačiam V. Adamkui, kuris priešlaikinių prezidento rinkimų atveju taptų realiausiu kandidatu į šalies vadovo postą.
Taigi jei R. Pakso partija laimėtų Seimo rinkimus, mes turėtume rusiškąjį variantą. Prezidento ir parlamento galios būtų sukoncentruotos vienose rankose. Vadinamosios “tradicinės” partijos būtų eliminuotos ir Lietuva su savo Rytų kaimyne taptų konstitucinėmis dvynėmis. Apie tai labai rimtai kalba ir politiniai R. Pakso priešininkai. Viena iš Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) lyderių Rasa Juknevičienė prezidentinės partijos pergalės atveju įvykius prognozuoja taip: “Į valdžią ateitų žmonės, kuriems vertybės neegzistuoja. Tuomet toliau būtų įgyvendinamas valdomos demokratijos, arba Rusijos, variantas, nepaisant to, kad galbūt įstosime į NATO ir Europos Sąjungą”.
Populizmo triumfas, arba Svarbiausia - lyderis
Tačiau gal mes klystame? Pasitelkime faktus. 2003 metų gruodžio viduryje įvyko dviejų populistinių lyderių - R. Pakso ir Viktoro Uspaskicho - susitikimas. Jis svarbus dar ir tuo, kad V. Uspaskichas priklauso Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijai, kuri yra arši R. Pakso priešininkė ir faktinė prezidento apkaltos organizatorė. Apie didelę populizmo įtaką Lietuvoje galima spręsti dar iš to, kad Darbo partiją įsteigęs V. Uspaskichas populiarumu aplenkė patį R. Paksą, o jo partija - ilgą laiką reitingų viršūnėje karaliavusius socialdemokratus.
Dar daugiau sutapimų galima pastebėti panagrinėjus abiejų lyderių ideologines pozicijas. Per steigiamąjį Darbo partijos suvažiavimą V. Uspaskichas pareiškė neketinąs jos susieti su kokia nors “ideologija”, nes esą šis partijos įkūrimo pagrindas yra pasenęs. Kyla klausimas, kas tuomet vienys partijos narius? Ogi jos lyderis (ir, pridursime, už jo nugaros slypintys pinigai). Analogijos su “Vieningąja Rusija” yra daugiau negu akivaizdžios. R. Pakso Liberaldemokratų partija taip pat buvo sukurta “prieš rinkimus” ir “dėl lyderio” (kaip parodė vėlesni įvykiai, ji visiškai pasiteisino, atvedusi savo pirmininką į prezidento postą).
V. Uspaskichas netgi pamėgino pataisyti šalies Konstituciją, pradėjęs rinkti parašus dėl referendumo rinkimų sistemai pakeisti. V. Uspaskichas siekė, kad Seimo nariai būtų renkami ne pagal partijų sąrašus, bet tik vienmandatėse apygardose. Iš pirmo žvilgsnio ši idėja atrodo nesuderinama su prezidento partijos siekiais. Kita vertus, ji kaip tik yra paranki populistams, kurie savo rinkiminei kampanijai skiria dideles sumas pinigų ir užsako daug reklamos. Įgyvendinus šią reformą, Seimą užplūstų didelių verslo kompanijų atstovai, kuriems laimėti padėtų politikos radikalų lozungai.
Neapykanta “elitui”
Dar keletas faktų. Stebėtinai sutampa R. Pakso ir V. Uspaskicho priešiškumas “tradicinėms” partijoms (vadinasi, ir tradicinėms parlamentinio valdymo formoms). R. Paksas savo kalboje dažnai mėgsta “liaudį” ir save, kaip jos atstovą, priešpriešinti “elitui”. Esą “elitas” - Seime įsitvirtinusios tradicinės partijos - jo nepriėmė. Šiuo atveju logika aiški: “elitą” reikia išstumti iš Seimo ir jame įkurdinti prezidento - liaudies išrinkto atstovo - partiją. Visai realu, kad dvi tokios galingos populistinės jėgos, kaip Darbo partija ir liberaldemokratai gali sudaryti valdančiąją daugumą.
Tačiau tie, kurie protestuoja prieš “tradicinių partijų elito valdžią”, turi būti pasirengę atsiduoti “vadą” supančio elito valdžiai. Beje, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona tarpukariu buvo šalyje įvedęs autoritarinį valdymą (likvidavo visas partijas, išskyrus savąją, paleido Seimą). Taigi prisiminus lietuvių monarchinius idealus ir neseną gyvenimo vienpartinėje sistemoje patirtį, vieno asmens valdymo idėja nėra į paskutinę vietą nustumta vizija, kuri įkvepia “eilinį” Lietuvos rinkėją.
Pažiūrėkite, kaip skandalo metu elgiasi R. Paksas: jis važinėja po šalies miestelius ir žadina gyventojų neapykantą “elitui”, siekiančiam jį nuversti. Neatsitiktinai prezidento priešininkai konservatoriai per savo partijos suvažiavimą gruodžio mėnesį pareiškė, kad R. Paksas kursto klasinę neapykantą. Juk tai primena “bolševikų taktiką”, kai sukėlę “darbininkų ir valstiečių” neapykantą valdančiajam “elitui” jie tampa vieninteliais “paprastos liaudies” atstovais, vadinasi, ir vadovais.
R. Paksas nespėjo tapti V. Putinu
Galiausiai atkreipkime dėmesį į tai, kad R. Paksas palengva stengėsi jėgos struktūrų vadovus pakeisti savo statytiniais (ir tai daroma neatsižvelgiant į Konstitucijos ribojamas Lietuvos prezidento galias). Valstybės saugumo departamente, Generalinėje prokuratūroje, netgi Krašto apsaugos ministerijoje jis turėjo savo žmonių (neatsitiktinai pačiame skandalo įkarštyje Krašto apsaugos viceministras vos netapo R. Pakso patarėju nacionalinio saugumo klausimais. Valstybės saugumo departamento vadovą Mečį Laurinkų turėjęs pakeisti karinės žvalgybos vadas taip pat buvo R. Pakso protežė). Beveik nėra abejonių, kad Seimui nepradėjus prezidento apkaltos proceso, jėgos struktūros po “paksistų” pergalės parlamento rinkimuose būtų tapusios visiškai pavaldžios ir kontroliuojamos R. Pakso. Tai būtų dar labiau sutapę su R. Pakso šūkiu “Tvarka bus!”. Lietuviškasis V. Putinas? A. Lukašenka? Leonidas Kučma? Taip, tam tikra prasme R. Paksas yra dar nesusiformavęs V. Putinas ar A. Lukašenka.
Tačiau Lietuva (kol kas) žengia kita kryptimi. Kelias vieno asmens valdžiai buvo užkirstas dar pačioje pradžioje. Šalį ir toliau valdys “elitas”, t.y. tradicinės partijos, kurių taip nekenčia R. Paksas ir jo rinkėjai. Tačiau tokio elito valdžia ir yra “Vakarų demokratijos” pavyzdys. Kol kas tobulesnės demokratijos formos niekas neišrado. Jacques`as Chiracas, Gerhardas Schroederis, Silvio Berlusconi yra tas pats “elitas”, valdantis savo šalį.
Viltis - Europos politinė kultūra
Taigi ar pasiruošusios posovietinės šalys demokratinei santvarkai, netgi jei Baltijos valstybės nesugeba politikų ambicijų pajungti įprastai politinio gyvenimo tėkmei? Ar nereikia joms būtent “valdomos demokratijos”, kad būtų išvengta visuomeninės nesantaikos ir kiršinimo? Kalbama ne apie demokratijos vertybes, kurios nekelia abejonių. Svarbiausia, ar liaudis (ne atskiri jos atstovai) yra pasiruošusi tokiai valdymo formai, kai nė viena valdžios institucija neturi viską nusveriančio pranašumo, o galimi valdžios organų konfliktai nuslopsta dėl ypatingos prigimties mentaliteto, pagrįsto įsišaknijusia politine kultūra ir asmeninės atsakomybės jausmu.
Toks klausimas kyla dėl to, kad egzistuoja dar trečiasis scenarijus, pagal kurį gyvena Vakarų Europos šalys. Tarp skirtingų valdžių iškilę nesutarimai sprendžiami remiantis per šimtmečius susiformavusia politine kultūra, o politinės ambicijos pajungiamos bendriems valstybės interesams (prisiminkime bent jau dešiniosioms jėgoms atstovaujantį Prancūzijos prezidentą J. Chiracą ir kairiojo sparno premjerą Lionelį Jospiną).
Tik Vakarams nesuvokiamas parlamento šturmas Gruzijoje, daugiatūkstantinė R. Pakso šalininkų minia, blokuojanti transporto eismą Vilniaus centre, neseni antikomunistiniai mitingai Ukrainoje ir Aukščiausiosios Rados opozicijos veiksmai, neprileidžiant parlamento pirmininko prie savo darbo vietos, liudija valdžių nesitaikstymą ir rodo, kad po Sovietų Sąjungos žlugimo savo nepriklausomybę atkūrusiose valstybėse dar trūksta Vakarų politinės kultūros ir sugebėjimų rasti kompromisą.
Jei į Europos šeimą įsiliejusios Baltijos valstybės gali tikėtis, kad bendras ES politinis mentalitetas padarys joms teigiamą įtaką, tai kitos posovietinės erdvės šalys lieka pasmerktos skausmingam pralaimėjimui lemtingiems valdžios konfliktų scenarijams.
“Regnum” (www.regnum.ru)
