Mūsų akyse vyksta pokyčiai, galintys turėti lemtingos reikšmės Lietuvos ateičiai: prarandama viešoji erdvė. Ji tiesiog privatizuojama. Lygiai kaip privatizuojama ir visa Lietuvos valstybė, ką tik tapusi didžiulio masto verslo plano (jei tik ne amžiaus aferos) įgyvendinimo instrumentu ir savo realiomis funkcijomis baigianti degraduoti iki didžiausios stambiojo kapitalo apsaugos firmos statuso.
Vienas iš nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų yra silpnų valstybių degradacija. Galima sakyti, net jų išnykimas, išliekant tik ritualinei ir simbolinei jų pusei, bet dingstant tam, kas šimtmečius valstybę darė valstybe – visų pirma teisingumo vykdymui ir viešosios erdvės formavimui.
Daugelis globalizmo ideologų ir prognostikų jau seniai pranašavo valstybės silpnėjimą ar gal net nunykimą globalizacijos eroje. Bet regis, ši pranašystė buvo pernelyg apibendrinta. Iš tikrųjų silpnėja ne visos, o tik silpnos valstybės. Stipriosios, priešingai, akyse stiprėja ir net nesiruošia sumenkti. Globalizacijos logika yra tokia, kad vis labiau turtėja turtingieji, o skursta skurdieji.
Vienas iš moderniojo pasaulio bruožų jau nuo Renesanso epochos buvo ekonominės galios atsiskyrimas nuo politinės galios – skirtingai, tarkim, nuo Kinijos ar Japonijos, Europoje buvo įmanoma tapti turtingam neturint daug politinės galios. Bet ekonominė galia ilgainiui atvėrė kelius Europoje ir į politinės galios lauką.
Ekonomikos tapimas nepriklausoma nuo religijos, lokalumo, kultūrinės tradicijos, politikos ir net universalios etikos, kuriant ypatingos rūšies verslo etiką (t.y. atskirą ir ypatingą etiką), ir yra garsioji kapitalizmo vidinė logika. Pavadinkime ją antrąja modernybe, kaip Ulrichas Beckas, arba likvidžia modernybe, kaip Zygmuntas Baumanas, bet nuo to šios logikos esmė nepasikeis.
Ypač taikliai globalinį kapitalizmą, kaip institucinę modernybės esmę, apibrėžė Baumanas, nusakęs globalios rinkos ir globalinio kapitalizmo išsivadavimą iš bet kokių savarankiškos politikos varžtų kaip dabartinės valstybės degradaciją iki apsaugos firmos lygio.
Taip, ponios ir ponai, ką tik mūsų valstybė šitą itin įtikinančiai pademonstravo. „Leo Lt“ istorijoje nenumaldomai paaiškėjo nemaloni tiesa, kad Lietuvos valstybė visiškai atvirai aptarnauja stambųjį kapitalą, tam naudodama net jėgos struktūras ir grasindama pajungti VSD išsiaiškinti, kokių interesų ir nuodėmių turi mąstantys kitaip nei Seimo dauguma ir Vyriausybė.
Dar prieš dvidešimt metų buvo ginčijamasi, kam reikalinga Lietuvos valstybė. Dažniausiai būdavo sutariama, kad be savo valstybės atkūrimo lietuvių tauta neturėtų jokio istorinio tęstinumo, ateities ir civilizuotos politikos galimybių. Šiandien atsakymas būtų nepalyginamai paprastesnis ir aiškesnis. Be valstybės įsikišimo žlugtų perspektyvūs verslo planai, o sykiu nukentėtų keliasdešimt įtakingų šalies gyventojų.
Ar verta po to stebėtis, kad šalies premjeras agresyvaus ir arogantiško nuvorišo atžvilgiu elgiasi taip, tarsi jis būtų viso labo tik tikrojo premjero, t.y. nuvorišo, spaudos atstovas? Didžioji politika jau nebegali funkcionuoti be didelių pinigų, kurie vieninteliai palaiko mūsų politinę klasę. Galima nebedirbti jokio realaus politinio darbo ir nebebendrauti su rinkėjais. Galima visą politiką paversti komunikacine fikcija – vis tiek ateis rinkimai, kuriuose viską lems televizija ir pinigai.
Jei ši schema sėkmingai orkestruoja visą dabartinį mūsų gyvenimą (o greičiausiai taip ir yra), ar verta stebėtis televizijos degradacija? Ji yra tokia, kokią ją nori matyti realią, t.y. finansinę, galią turintieji. Nedidelėje šalyje tikros ir didelės politinės galios neturi niekas – tūkstantį kartų jau tuo įsitikinome per pastaruosius keletą metų. Įtakingais čia leidžiama tapti žmonėms, kurie normalioje šalyje keltų juoką.
Mes turime tokią viešąją erdvę, kokia reikalinga galią turinčiųjų interesams patenkinti ir garantuoti visuomenės „stabilumą“. Ji stipriai primena sintetinę muziką ir viską užuosti bei palytėti leidžiančius jutiminius filmus, skirtus deltos ir epsilon kastos pusiau idiotams iš Aldous Huxley’o „Puikaus naujo pasaulio“.
Mūsų televizija yra pati tikriausia A. Huxley’o aprašytoji soma iš „Puikaus naujo pasaulio“ – narkotikas, leidžiantis gyventi iliuzija, kad tavo slogūs išgyvenimai yra tik tavo paties defektyvumo išraiška ir tavo asmeninė problema – tik įsijunk dėžutę ir pamatysi dainuojančią ir laimingą tautą.
O juk mūsų akyse jau vyksta pokyčiai, galintys turėti lemtingos reikšmės Lietuvos ateičiai. Prarandama viešoji erdvė. Ji privatizuojama. Lygiai kaip privatizuojama ir visa Lietuvos valstybė, ką tik tapusi didžiulio masto verslo plano (jei tik ne amžiaus aferos) įgyvendinimo instrumentu ir savo realiomis funkcijomis baigianti degraduoti iki didžiausios stambiojo kapitalo apsaugos firmos statuso.
Didžiausia problema čia net ne baisaus kičo ir vulgarumo triumfas televizijoje. Man regis, dar blogesnis yra fatalizmo jausmas, bylojantis, kad kitaip ir negali būti. Tokia jau esą ta televizija. Beje, aš manau, jog tai kvailystė. Jei ji tikrai yra tokia, kodėl aš tokio košmaro nematau daugelyje Europos šalių?
Šitas fatalizmas yra ne kas kita kaip visos viešosios erdvės pajungimas finansinei įtakai ir galiai, sykiu neturint jokios alternatyvos ir idėjų. Galiai aklai lankstomasi būtent tada, kai nėra jokių alternatyvinių projektų.
O neįsisąmonintas pavojus mūsų valstybei yra ne tik piliečių nusivylimas valdžia bei politinė apatija, bet ir viešosios erdvės degradacija. Jei iš jos bus išstumtos idėjos ir liks tik pramogos, tada tegul kas nors man paaiškina, kaip Lietuvoje atsiras sąmoningi piliečiai ir kaip apskritai įmanomas bus jų identifikavimasis su šia šalimi, jos politika ir kultūra?
Pateiksiu naujausią pavyzdį, kokie trapūs gali būti viešosios erdvės objektų likimai. Tai istorinio Kauno kino teatro „Romuva“ situacija. Šiuo metu vyksta įtempta kova dėl šio kino teatro ateities. Jauni žmonės, neabejingi nekomercinio kino sklaidai ir ateičiai, siūlo „Romuvą“ paversti tuo, kuo Vilniuje yra tapusi „Skalvija“ – nekomercinio kino centru. Bet privatizuoti šį kino teatrą siekiantieji, regis, į jo ateitį bei funkcijas žvelgia visiškai kitaip.
Įdomu, kuo baigsis ši kova – dar vieno Kauno tapatybės ženklo sunaikinimu? Nejaugi po „Konrado kavinės“ („Tulpės“) ir „Metropolio“ ateis ir „Romuvos“ eilė? Negi po to Kauno valdžia ir politikai dar turėtų moralinę teisę kažką kalbėti apie savo tariamą nesupratimą, kodėl Kauno pozicijos ir prestižas menksta šalyje arba kodėl yra tiesiog griaunami miesto gyvenimo pamatai?
Ar vis dėlto bus atsitokėta ir susivokta, kad pasirinkimas šiuo metu vyksta tarp plėšraus, iš esmės nepilietiško mūsų verslo pasaulėlio ir sąmoningų bei netylinčių šios valstybės piliečių? Ar bus padaryta viskas, kad galutinai savo šalimi nusiviltų neabejingi ir mąstantys jauni žmonės, bet užtat patenkinti būtų asocialūs ir arogantiški verslininkai?
Ar geriau Laisvės alėja, į kurią sugrįžtų gyvenimas ir jauni žmonės (visų pirma studentai), kurioje būtų galima nueiti į nekomercinio kino vakarus, ar Laisvės alėja, kurioje skamba klaikus rusiškas „bumčikas“, o labiausiai lankomomis vietomis tampa „Metelicos“ tipo pramogų centrai?
Jei kam nors atrodo, kad tai nedemokratiškos ir elitarizmo kupinos šnekos, performuluosiu retorinį klausimą. Jei jūsų miesto centre garsiai skambėtų tik rusiškas popsas ir nebeliktų nė vienos vietos, kurioje galėtumėte bent valandėlę pagyventi gera diskusija, rimtu filmu ar tyliai skambančiu džiazu, ar jūs norėtumėte eiti į tokį miestą? Ir kur gi tada būtų ta vieta, kurioje jūs galėtumėte jį pamėgti?
Taip, yra tokia vieta. Namai, iš kurių nebesinori išeiti. Arba kita šalis, kurioje jūs prisimenate gražias, bet subarbarėjusias ir tik masiniam vartojimui skirtas miesto vietas.
Lygiai tą patį galiu pasakyti apie mūsų televiziją kaip buvusią viešosios erdvės dalį. Atėjo laikas ją minėti kaip praeities reiškinį, o šiandien žiūrėti „BBC“ ir „Mezzo“. O dar geriau – skaityti.
