Tačiau tikrasis pavojus slypi ne čia.
Tai, ką šiandien matome, yra globalių jėgų persitvarkymo simptomas. Muitai – tai tik pradžia. Tikrasis pavojus – tai, kas gali atsitikti Europos vidaus rinkoje, kai JAV atsitvers nuo pasaulio dar vienu protekcionizmo barjeru.
Jei Amerika užsidaro, perteklinė gamyba, kuri anksčiau keliavo į JAV, dabar turės ieškoti naujos rinkos. Ir ji ją ras – Europos Sąjungoje. Atviroje, ekonomiškai stiprioje, bet politiškai vangioje rinkoje.
Kinijos, Indijos, kitų Azijos šalių produkcija plūs į Europą. Kai kuriais atvejais – per ES kaimynes, kai kur – per legalius prekybos kanalus, tačiau rezultatas tas pats: ES taps pasaulinės perteklinės gamybos saugykla. Ir kai kas tai vadina „netiesioginiu poveikiu“, bet iš tiesų tai bus tiesioginis smūgis mūsų gamybai, konkurencingumui ir darbo vietoms.
Blogiausia, kad ES kol kas nerodo jokių ženklų, jog būtų tam pasiruošusi. Ursula von der Leyen kalba apie vieningą, bet „proporcingą atsaką“, tačiau atsakymo į galimą trečiųjų šalių dempingą – kol kas nėra. Ir tai turėtų kelti nerimą ne mažiau nei patys Trumpo tarifai.
Dar svarbiau – tai nebus atsitiktinumas. Tai – nuosekli politika.
Donaldas Trumpas grįžo į valdžią ne kaip protesto balsas, o kaip ideologinis projektas. Jo tikslas – iš esmės perstatyti pasaulinės prekybos sistemą, grąžinant gamybą į JAV, mažinant priklausomybę nuo sąjungininkų, atsisakant tarptautinių normų, kurios, jo požiūriu, „kenkia Amerikai“. Ir tai nėra vienkartinė deklaracija.
Tai – nuoseklus izoliacionizmas, kuris jau seniai peržengė Trumpo asmenybės ribas. Jo logika remiasi tuo, kad pasaulis yra grėsmė, o ne galimybė. Kad sąjungininkai – tai konkurentai, o ne partneriai. Ir kad JAV turi „atsikovoti“ savo vietą, net jeigu tai reikštų sąmoningą atsiribojimą nuo pasaulio.
Todėl net jei Europa tikisi, kad šie tarifai laikini, ar kad jie bus koreguojami derybų metu, turime suprasti – tai nėra laikina. Tai kryptis.
Ir jei pati JAV – per Kongresą, verslą, teismus ir labiausiai – respublikonų rinkėjus – nesustabdys šio kurso, izoliacionizmas taps pagrindine Amerikos ekonomine politika šiam dešimtmečiui.
O ką tuo metu darome mes, Lietuvoje?
Kol pasaulis stato prekybos barjerus, mūsų valdantieji stato mokesčių pertvarkas. Ne stiprina gynybą, ne investuoja į eksportą ar konkurencingumą – bet ruošiasi didinti mokesčius privačiam sektoriui. Ir kai kurie valdančiosios koalicijos atstovai, kaip girdime iš pirmų lūpų, atvirai sako: „Mums svarbu įgyvendinti programą, o ne finansuoti gynybą.“
Tos programos turinys taip pat vertas aptarimo. Socialinės gerovės plėtra ir viešojo sektoriaus didinimas ekonominės audros akivaizdoje – tai ne tik nesavalaikė, bet ir pavojinga politika. Ypač kai tą gerovę teks finansuoti verslo konkurencingumo sąskaita. Tuo metu, kai net tradiciškai konservatyvi Vokietija atlaisvina fiskalinius stabdžius, kad investuotų į infrastruktūrą ir gynybą, Lietuva juda priešinga kryptimi – kai ekonomika stoja, ją dar labiau apkrauna.
Todėl būtina ne tik kalbėti apie muitus. Būtina kalbėti apie tai, kad Lietuva ir visa ES turi skubiai peržiūrėti savo ekonominio saugumo politiką.
Turime:
- įjungti apsauginius mechanizmus nuo trečiųjų šalių dempingo;
- palaikyti savo gamintojus eksporto rinkose;
- ir – svarbiausia – ne apmokestinti pramonės stuburo, kai jis kaip tik turi būti stiprinamas.
Nes kai dempingas jau veiks, kai įmonės praras užsakymus, kai vidaus rinka bus perpildyta – tada kalbėti bus vėlu.
Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.
