„Labai dailiai kiaušinius margina ir mano dukra Jurga, kuri šio meno mokėsi nuo penkerių metų. Būdavo, sėdi įkaitusiais skruostukais prie krosnies šalia močiutės Elenos ir nenuleisdama akių stebi, kaip ši įgudusiais judesiais vedžioja ornamentus ant kiaušinių“, – pasakoja Vida. Kūrybiškumu nuo seno garsėjo Vidos močiutė Veronika Keruckienė, o mamos Elenos Čižinauskienės marginti velykiniai kiaušiniai iki šiol eksponuojami Babtų kraštotyros muziejuje.
Vida sako, kad kasmet Velykoms jos šeima nudažo po 50–60 margučių. Būdavo metų, kai ir 100 kiaušinių išgražindavo– vien dėl to, kad tai daryti paprasčiausiai smagu. Nė nepajunti, kaip bėga laikas, o į dėkliukus gula vieni už kitus gražesni kiaušiniai. Kuo daugiau margučių, tuo smagesnės Velykos. Vida mėgsta jais apdalyti savo drauges, kaimynes, giminaičius, būtinai nešasi ir į šv. Velykų mišias, kur iš dailiausių margučių bažnyčios choristai sukomponuoja žalumynais apkaišytus dovanų krepšelius.
Ieško tikro bičių vaško
Kiaušinių marginimo vašku technologija nėra sudėtinga, bet turi tam tikrų paslapčių, kurių nežinant gražiai numarginti nepavyktų. Viskas prasideda nuo tinkamų kiaušinių atrankos. Geriausia rinktis naminių vištų kiaušinius, nes jų lukštai tvirtesni, prie jų geriau prilimpa vaškas. Parenkami dailios formos, lygaus lukšto, kuo šviesesni kiaušiniai. „Per daugelį metų pastebėjau, kad vaškas prasčiausiai kimba, o gal dažai silpniau „nukanda“ balto lukšto kiaušinius – nudažyti jie atrodo blyškūs. Gražiausiai nusidažo šviesiai rusvo lukšto kiaušiniai, o štai tamsiai rudų geriau visai nesirinkti, nes piešinys ant jų nebūna ryškus“, – pataria Vida.
Dar svarbu turėti tikro bičių vaško, kurio geriausia paprašyti iš kaimyno bitininko. Tinka ir natūralaus vaško žvakės, bet tik tokios, kuriose nepridėta jokių priemaišų. Maždaug graikinio riešuto dydžio vaško gabalėlis dedamas į metalinį indelį (reikia susirasti tvirtesnėmis, storesnio metalo sienelėmis, pavyzdžiui, dėžutę nuo pastilių) ir kaitinamas ant lėtos ugnies.
Jei namuose turite dujinę viryklę, ant atviros ugnies reikės uždėti liepsnos skirstytoją, o ant elektrinių ar indukcinių viryklių vaškas kaista be problemų. Jei indelyje vaškas pradeda rūkti, tai ženklas, kad jis perkaito, reikia skubiai mažinti kaitrą ar trumpam nukelti indelį nuo kaitlentės. Pernelyg įkaitęs vaškas gali užsidegti, todėl reikia būti itin atsargiems.
Vida yra išbandžiusi ir kitų vaško tirpinimo būdų, pavyzdžiui, specialiuose iš metalo pagamintuose įrankiuose: po prilenktu šaukštu padedama žvakutė, tirpdanti ir tolygiai kaitinanti šaukšte esantį vašką. Jį galima tirpdyti ir keraminiuose kvapų garintuvuose, tik patartina žvakutę-tabletę kilstelėti aukščiau dangtelio, kad užtektų kaitros. Jei vaškas per vėsus, juo neįmanoma brėžti brūkšnelių.
Kol kiaušiniai šilti
Taip pat svarbu, kad kiaušinis būtų šiltas, nes ant šalto piešti vašku nepavyks. Kiaušiniai paruošiami taip: pirmiausia kelioms valandoms išimami iš šaldytuvo ir palaikomi kambario temperatūroje, tada sudedami į karščiui atsparų indą ir pašaunami į šaltą orkaitę, kur nustatoma 90 laipsnių temperatūra. Kai orkaitė įkaista iki nustatytos temperatūros, ji išjungiama ir dar palaukiama apie 10 min. Tada jau galima išimti pirmą kiaušinį (kiti paliekami orkaitėje, kad būtų šilti, kol ateis jų eilė). Kiaušinis turi būti tiek šiltas, kad jį būtų malonu laikyti rankoje.
Vida paprastai į orkaitę vienu metu deda ne daugiau kaip 6–8 kiaušinius – tiek numarginti realu vienu prisėdimu, nes vienam kiaušiniui paprastai prireikia mažiausiai 15 min. Marginimo įrankis labai paprastas – medinė lazdelė su gale įsmeigta plona vinimi, kuri turi mažą galvutę (geriausiai tinka smeigtukai, dar ir dabar naudojami pakuojant marškinius). Smeigtukas bedamas į įkaitusį vašką ir greitai perkeliamas ant kiaušinio. Čia užfiksuojamas taškas ir nuo jo tęsiama tolyn, stengiantis nubrėžti kuo ilgesnį brūkšnelį.
Auga margučių kolekcija
Vida sako, kad raštai gimsta savaime, sujungiant taškelius ir brūkšnelius į vieną visumą. Taip atsiranda didesnės ir mažesnės saulutės, žalčiukai, gyvatėlės, grandinėlės, gėlės. Paprasčiausia pridėti daug taškučių, taip dažyti kiaušinius mėgsta vaikai. „Yra ir vyriškasis kiaušinių dažymo būdas: mano brolis Valentinas į vašką įmerkdavo vieną kiaušinio galą, tada kitą, o per vidurį vašku užrašydavo „Aleliuja“, – šypteli Vida.
Kai nėra įkvėpimo, ji apžiūri namuose saugomą gražiausių margučių kolekciją, sukauptą per kelis dešimtmečius, ir kaipmat užsimano atkartoti kokį nors primirštą raštą. „Dabar internete pilna gražiausių margučių nuotraukų. Kartais bandau atkartoti visai kitokius, „svetimus“ raštus, bet man gražiausi tradiciniai, mūsų šeimos. Savo margučių kolekcijoje kartais sunkiai atskiriu, kurie kiaušiniai marginti mano mamos, o kurie dukros“, – šeimos tradiciją nusako moteris.
Be išankstinio eskizo
Beje, ant kiaušinio galima nusibraižyti būsimo piešinio apmatus, kad būtų lengviau išlaikyti simetriją, bet Vida kiaušinius margina be išankstinio eskizo. Paprastai raštai ir taip labai gražiai „sueina“, o jei išlenda koks brokas, Vida moka jį paslėpti po papildoma saulute ar gėlyte.
Kol vaikai, o paskui jau vaikaičiai buvo maži, Vida labai norėdavo būtent jiems dedikuoti kiaušinį, tad stengdavosi kiekvienam užrašyti vardą, parinkdavo ir piešinį – tai paukštelį, tai laivelį ar žibutes. Deja, kaip tyčia, paskui dažant vardinius kiaušinius vis nutikdavo bėdų: ar lukštas suskildavo, ar prastai nusidažydavo, ir lauktas vaiko džiaugsmas virsdavo graudžiomis ašaromis pamačius tą savąjį nelaimėlį. Ilgainiui tai atgrasė nuo dedikuotų margučių, o ir mažyliai užaugo.
Kad dažai įsigertų
Marginimas yra tik pirmas etapas, po kurio laukia ne mažiau svarbesnis – dažymas. Vida sako, kad per daugybę metų išbandė įvairiausius dažus – nuo tekstilinių iki specialiai kiaušiniams skirtų dažų. Visgi patys gražiausi margučiai – dažyti svogūnų lukštų nuoviru, tad pastaruosius metus tik juo ir dažo. Porą didelių saujų lukštų reikia užpilti vandeniu ir palaikyti per naktį, o geriausiai parą ar dvi. Tada kartu su lukštais užvirinti, atvėsinti ir nukošti – dažai paruošti. Dėl spalvų įvairovės galima atskirai išsivirti raudonųjų svogūnų lukštų – jų spalva dar intensyvesnė.
Didžiojo šeštadienio rytą į didelį puodą su atvėsusiu nuoviru įberiamas šaukštas druskos ir atsargiai sudedami vašku marginti kiaušiniai. Nuovire jie laikomi apie 3 val., kad dažai įsigertų į kevalą. Tada ant lėtos ugnies kaitinama iki užvirimo, bet neverdama. Kadangi puodas didelis ir daug nuoviro, iki užvirimo tenka palaukti apie 15–20 min. Per tą laiką kiaušiniai spėja ne tik nusidažyti, bet ir visiškai išvirti – šie margučiai niekada nebūna skysti.
Tvirčiausias – sveikatos pranašas
Kai tik puodas nukeliamas nuo ugnies, margučiai po vieną atsargiai išgriebiami, nuvalomi minkštu sausu skudurėliu ir dedami į pintą padėkliuką. Kai truputį atvėsta, patepami aliejumi, kad blizgėtų.
„Man gražiausias tas momentas, kai visi margučiai jau padėkle. Taip gera ramiai juos apžiūrinėti, rinkti gražiausius. Kasmet stengiuosi nufotografuoti tą velykinį grožį. Pačius gražiausius margučius atsirenku savo kolekcijai. Prisipažinsiu – man visada gaila, kad tas kruopščiai kurtas grožis bus taip greitai sudaužytas ir suvalgytas“, – sako Vida.
Velykų rytą, po mišių, šeima sėda prie stalo, kiekvienas išsirenka sau patinkantį margutį, vildamasis, kad jis ne tik gražiausias, bet ir pats tvirčiausias. Margučiais daužiamasi tol, kol lieka vienas nesuskilęs kiaušinis – nugalėtojas. Jį išsirinkęs šeimos narys tais metais gali tikėtis stipriausios sveikatos.
„Kadangi kasmet dažome labai daug margučių, jų lieka net apdalijus visus artimuosius. Po Atvelykio likusius margučius pagal senas tradicijas užkasu po obelimis. Gal todėl niekada nepritrūkstame obuolių“, – šypsosi Vida.
Virginija Barštytė