Prieš penkerius metus Daivos ir Arūno Mikuckių namais tapo Didžiosios Britanijos sostinė Londonas. Miestas, kuriame milijonai žmonių iš viso pasaulio atranda laimę bei komfortą. Lengvai ir greitai to pasiekti norėjo ir šie lietuviai, bet prasidėjo didieji išbandymai. „Dėl didelių darbų, dėl išsekimo man dažnai teko kviesti greitąją, kadangi prarasdavau sąmonę, jausdavau skausmus, širdis stodavo“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Daiva.
„Nešiodamas tą visą svorį, aš čia įsigijau artritą. Dovanėlė tokia, kad jau fiziškai dabar dirbti praktiškai negaliu“, – tikina Arūnas.
Londonas sužavėjo savo laisve
Tai istorija apie žmones, kurie niekada nepasiduoda. Mikuckių šeima ne kartą nusižemino, kentėjo neteisybę, net dirbo vergiškomis sąlygomis. Londonas, apie kurį tiek daug gero anksčiau girdėjo, pasirodė ne visai svetingas, ne visai toks, apie kokį girdėjo sėdėdami namuose Kaune.
Kaune Daiva buvo visuomenėje žinoma drabužių modeliuotoja ir siuvėja, o jos vyras Arūnas – kariuomenės orkestro muzikantas. Daug metų gimtinėje jiedu klestėjo, turėjo įtakingų pažinčių, gerų užsakymų, kaip patys sako, nieko netrūko.
„Sumažėjo darbo, sumažėjo kolekcijų užsakymų. Krizės laikais geriau buvo išvažiuoti“, – aiškina moteris.
Pirmoji Londono galimybes išbandė vyresniojo Mikuckių dukra Agnė. Nors dirbo sunkiai, gaudama gerą atlyginimą, nesiskundė. Todėl mergina paskui save ėmė kviesti Kaune likusius tėvus ir paauglį brolį.
„Dukra pasikvietė paatostogauti, apžiūrėti Londoną. Kai mes atvažiavome, iš karto patiko, kad čia jautiesi laisvesnis, daugiau gali pasireikšti. Man užteko grįžti ir staigiai apsisprendžiau. Vyras išėjo į karinę pensiją, tada aš jam sakiau: viskas, aš važiuoju pirma“, – prisimena Daiva.
„Mano žmona tiesiog sugalvojo atvykti čia, į Londoną, pasižiūrėti, kuo čia žmonės kvėpuoja, dirba, koks jausmas ir panašiai. Aš likau Lietuvoje vienas kurį laiką, kadangi turėjau darbą, buvau universalus ir muzikantas, ir universalus karys, aš dirbau Vidaus reikalų ministerijos kariniame orkestre. Mane pagal įstatymus išleido į pensiją. Sakau: kadangi mano visa šeimyna ten, o man čia jau sėdėti nėra ko, galiu važiuot ir aš pas šeimą“, – pasakoja Arūnas.
Viename kambaryje gyveno penkiese
Daiva galvojo, kad Londone trūksta darbščių siuvėjų, svajojo įsisukti tarp šio miesto grietinėlės taip, kaip buvo įsisukusi Kaune. O Arūnas taip pat norėjo nenutolti nuo muzikanto profesijos. Buvo girdėjęs, kad menininkus Anglija tikrai svetingai priima.
Bet gerasis scenarijus šiai šeimai neišsipildė.
„Iš pradžių man buvo labai sunku, aš pusę metų verkiau, nes buvo sunku prasimušti. Ir vyrui buvo sunku“, – tikina Daiva.
Kaune Mikuckiai gyveno dideliame name, kiekvienas turėjo po kambarį, Daivai net buvo skirta atskira erdvė siuvimui ir klientų priėmimui.
Tapus emigrantais, šį gėrį teko pamiršti. Baisiausi, kaip sako Daiva, buvo pirmi septyni mėnesiai, kai viename nuomojamame kambaryje gyveno penkiese: ji su vyru, sūnus ir dukra su savo mylimuoju.
Mikuckiai sako greitai supratę, jog tam, kad gyvenimas svetimoje šalyje imtų gerėti, jiems teks pamiršti Lietuvoje įgytas profesijas ir paminti išdidumą.
„Reikėjo pradėti viską iš naujo. Pirmas barjeras buvo kalba, kurios nelabai mokėjau. Pradėjau nuo tokių darbų, kaip valytojas“, – atskleidžia vyras.
„Dirbau nelegaliame viešbutyje, valiau kambarius. Pinigai būdavo irgi nelegaliai mokami. Labai sunku buvo dėl kalbos, net negali parduotuvėje apsipirkti“, – „Emigrantams“ sako Daiva.
Už vergišką darbą negavo jokio atlygio
Valyti svetimus namus talentingai siuvėjai nepatiko. Ji kiekvieną dieną tikrino skelbimus ir ieškojo bent menkiausio pasiūlymo, atitinkančio jos profesiją. Ir vieną kartą rado. Tai buvo baisiausio Daivos išgyvento pragaro pradžia.
„Dirbau nelegaliame fabrike siuvykloje pas turkus. Ten siūdavo labai daug lietuvių. Mus įleidžia, uždaro geležinius vartus ir paleidžia 4 vokiečių aviganius – ir tu negali išeiti, ir kad kokios komisijos neateitų tikrinti. Tas pastatas nebuvo įformintas kaip siuvykla, tai buvo kaip sandėlis, užkaltais langais. Mes ten siuvome japonams kolekcijas. Tu atėjai, tau paduotas darbas ir siuvi. Į tualetą negalėdavome nueiti, būdavo tik tam tikru laiku skambutis, kada mes galime atsistoti ir per 5 minutes į tualetą nueiti arba per 5 minutes kavą išgerti“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ pasakoja Daiva.
Vergė dvidešimt pirmajame amžiuje – taip savo patirtį dabar vadina moteris, už iškentėtą vargą net negavusi jokio atlygio. Darbdaviai turkai pasinaudojo tuo, kad ji buvo nelegali darbuotoja ir neturėjo jokių garantijų. Tokie sukčiai žino, kad emigrantai nesiskųs, nes bijo būti deportuoti iš šalies.
Penkių metų emigracijos patirtį sukaupusi Daiva ragina visus, planuojančius atvykti į Angliją, būti itin atidiems. Jos istorija gali pasikartoti bet kuriam, o ypač naivesniam, galvojančiam, kad Vakaruose gyvena geresni ir sąžiningesni žmonės.
Sukčiams tarpininkauja ir nemažai mūsų tautiečių. Kol bus planuojama jūsų išvyka, girdėsite apie didelius pinigus, apie puikius namus, kurie neva laukia paruošti Anglijoje, o atvykę nieko negausite, įspėja Daiva.
„Lietuvoj yra labai daug agentūrų, kurios prižada aukso kalnus, o būna taip, kad mikroautobusiukas atveža, palieka degalinėje, pasako, kad tuoj atvažiuos žmogus iš agentūros, jus paims. Jie taip stovi visą dieną. Man pačiai teko du kartus per tuos 5 metus dviem žmonėms padėti, kurie stovi gatvėje ir verkia. Tai mes priėmėme, savaitę apgyvendinome“, – prisimena pašnekovė.
Kitos siuvėjos tautietę priėmė itin priešiškai
Daugybę nesėkmingų emigracijos istorijų girdėjusi moteris prieš metus galiausiai nutarė, kad dirbti valytoja visą gyvenimą ji nė už ką nenori. Angliškai šiek tiek pramokusi, ji vėl ėmė svajoti, kad nori grįžti prie savo pomėgio siūti.
Sutaupiusi šiek tiek pinigų, juos Daiva norėjo investuoti į individualų verslą. Tačiau ir tai nebuvo lengva.
„Dėjau skelbimus į laikraščius ir internetą, kad aš siuvėja. Po to susidūriau su problema, kad nežinau, kur nusipirkti siūlų, audinių“, – teigia moteris.
Siuvėjomis Londone dirbančios kitos lietuvės naujokę priėmė itin priešiškai. Tautiškumas, vienybė joms nerūpėjo, konkurentė yra konkurentė. Net menkiausias prašymas padėti rasti siūlų parduotuvę buvo ignoruojamas.
Pusę metų teko nagais kovoti už kiekvieną klientą. Bet juodu darbu, nedidelėm kainom ir originaliais sprendimais Daiva įrodė, kad Lietuvoje ne veltui buvo didelių ponų gerbiama siuvėja.
Londone ponai pas ją dar nevaikšto, bet užsakymai iš paprastų emigrantų plaukia po kelis per dieną.
„Ir kelnes palenkiu, užtrauktuką pakeičiu, dabar daugiau su tokiais sudėtingais gaminiais dirbu. Klientai dabar jau patys mane suranda“, – džiaugiasi moteris.
Dėl artrito vyras visai nebegali dirbti
Mikuckiams pavyko išsikapstyti iš duobės. Iš ankšto kambario šeima persikėlė į erdvų namą ketvirtojoje Londono zonoje. Čia kiekvienas užsukęs giria už nepaprastą jaukumą.
Deja, iki pilnos laimės Mikuckiams dar toli. Daug metų Daivai ir Arūnui svarbiausia buvo darbas ir geros pajamos. Emigravę jie lenkė nugaras tiek, kiek buvo reikalaujama. „Iš pradžių tai atrodė normalu, galvojom, kad visi tiek dirba, tiek vargsta“, – sako valytoju visus tuos penkerius metus pradirbęs Arūnas. Dėl medikų pripažinto artrito šiuo metu penkiasdešimt dviejų metų vyras nebegali dirbti.
„Nežiūrint į tai, aš labai stengiuos padėti savo šeimai. Mano žmona yra žmogus iš didžiosios raidės, net nepavadinsiu kitaip, todėl, kad ji mąsto, ji kuria. Visus namų darbus stengiuosi daryti aš: plaunu, valau, tvarkau. O kas man daugiau beliko, darbo aš neturiu čia, fiziškai negaliu dirbti“, – sako vyras.
Daivai dar tik keturiasdešimt aštuoneri, tačiau ją medikai taip pat jau ne pirmus metus ragina atsisakyti darbų. Tokios būklės, kokios ji yra šiandien, tiek dirbti yra gyvybiškai pavojinga.
Veikli moteris ignoruoja visas jai priskiriamas ligas. Daugelis klientų net ir nežino, kokioje sudėtingoje situacijoje yra ši emigrantė.
„Aš negaliu tiek valandų dirbti, nes man buvo atlikta širdies operacija. Dabar jau geriau jaučiuosi. Širdies implantą įstatė. Mikroinsultą patyriau“, – sako Daiva.
Pagaliau išsipildžiusi svajonė siūti Daivai aptemdė akis. Kai tiek metų dėl to kovojo, nuleisti rankų taip lengvai ji negali. Vis imasi naujų projektų, neatsisako klientų, net jausdamasi blogai.
Jeigu Daiva staiga nustotų dirbti, vieninteliu šeimos pragyvenimo šaltiniu taptų pašalpos. Jas jau gaunantis Arūnas sako, kad ta suma nėra tokia didelė, apie kokią daugelis emigrantų kalba.
„Gaunu lietuvišką pensiją, čia gaunam materialinę pašalpą iš anglų už tai, kad turime nepilnametį vaiką, ir gaunam dar karalienės pašalpą – tai reiškia, kol vaikas mokysis, karalienė moka 80 svarų per mėnesį“, – pasakoja Arūnas.
Vasarą Mikuckiai tradiciškai ketina grįžti aplankyti Lietuvoje likusių draugų ir giminių. Tačiau pirmiausia Daiva žada pristatyti naują savo suknelių kolekciją. Jau ne pirmus metus tai bus barokinio stiliaus šedevrai.
„Tuos drabužius nuomoju. Ten darbo daug yra, bet smagu man“, – LRT Televizijos laidai „Emigrantai“ sako Daiva.
„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 19.30 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt Mediatekoje.
