Vasario 16-oji. Valstybės atkūrimo diena. Ką ji mūsų tautiečiams reiškė tuomet ir ką reiškia dabar? Kaip laikui bėgant pasikeitėme mes ir mūsų vertinimai?
Apie tai naujienų portalo balsas.lt žurnalistai kalbėjosi su istoriku, Vilniaus universiteto docentu, istorijos daktaru Algirdu Jakubčioniu.
A. Jakubčionis: Vasario 16-oji yra ta diena, kai visa Lietuva turi švęsti, džiaugtis, kad mes turime tokią šventę. Bet tarkime, 1919-1920 m., kai buvo kovojama nepriklausomybės karuose, mano nuomone, tautai svarbiau buvo ne švęsti, o suvokti, kad einama valstybės kūrimo keliu. Tik vėlesniais metais ši diena tapo Lietuvos valstybės švente. Pavyzdžiui, vienais metais šią dieną Kaune karo muziejuje buvo pašventinti varpai.
Sovietams okupavus Lietuvą ir per visą sovietmetį, manau, nebuvo nė vieno lietuvio, kuris nebūtų žinojęs Vasario 16-osios. Ir turbūt sovietinė okupacija davė atvirkščią rezultatą, negu sovietinė valdžia norėjo – žmonėms Vasario 16-oji tapo tikrąja šio žodžio prasme šventa, tapo pakylėta švente. Dėl to, kad buvo norėta ištrinti iš atminties Lietuvos istoriją, valstybingumą, Vasario 16-oji tapo dar reikšmingesnė tautos gyvenime.
Prisiminkime ir 1989 m. Vasario 16-ąją, kai visoje Lietuvoje vyko mitingai – tuo laikotarpiu ji tapo didžiule kiekvieno vidine švente.
Atkūrus nepriklausomybę šios šventės reikšmė šiek tiek sumažėjo. Priežastis paprasta: kurią šventę labiau švęsti – tą, kurią turėjome, Vasario 16-ąją, ar tą, kurią turime dabar, atkūrę nepriklausomą Lietuvą – Kovo 11-ąją? Manyčiau, suprantama, jog jos reikšmė subjektyviai šiek tiek sumažėjo. Tačiau mano nuomone, Lietuvos istorijoje Vasario 16-oji buvo ir yra svarbesnė šventė.
Aš visada klausiu: ar būtų Kovo 11-oji, jeigu nebūtų buvę Vasario 16-osios? Ir dauguma turbūt pasakytų, kad jeigu nebūtume atkūrę valstybės 1918 m., tai kažin, ar tauta būtų turėjusi pakankamai jėgų ją kurti 1990-1991 m.? Vasario 16-oji sukūrė didžiulį valstybingumo užtaisą, kuris iššovė Kovo 11-ąją. Todėl man Vasario 16-oji visada bus žymesnė, reikšmingesnė Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenime.
Iš atsiminimų aiškėja, kad 1918 m. pasirašę Deklaraciją Nepriklausomybės akto signatarai savęs klausė: „O kas dabar bus, kas laukia Lietuvos?“ Neužmirškime, kad Lietuva tuo metu buvo okupuota Vokietijos kariuomenės, ir jos likimas buvo visiški neaiškus – ar okupacinė valdžia sunaikins Lietuvos Tarybą, ar leis realizuoti Deklaraciją. Signatarų nuomone tai buvo itin reikšminga. Vėliau irgi buvo akcentuota, kad Nepriklausomybės akto signatarai padarė didelį darbą Lietuvos naudai.
Balsas.lt: Ir atkurdami nepriklausomą Lietuvą 1990 m. jau turėjome kuo remtis: mes ne iš niekur atsirandame, o atkuriame valstybę, kuri jau buvo?
A. Jakubčionis: Dažnai sakoma, kad XX a. tai nacionalizmo amžius. Bet tai amžius, kai modernios tautos suprato, kad jos privalo turėti savo valstybes, gyventi nepriklausomose valstybėse. Ir per visą XX a. šitas procesas vyko. Prisiminkime, pavyzdžiui, Jugoslavijos subyrėjimą.
O lietuvių tauta buvo viena iš tų, kurios greičiausiai suvokė būtinybę gyventi nepriklausomoje valstybėje. Manyčiau, Vasario 16-oji palengvino mūsų nepriklausomybės atkūrimą XX a. kontekste, kai tautos siekė gyventi savarankiškai, būti laisvos, turėti savo valstybes.
Vasario 16-oji – viena svarbiausių mūsų istorijos datų
Balsas.lt: Kokius dar XX a. įvykius pavadintumėte itin svarbiais naujųjų laikų Lietuvos istorijoje? Ir koks būtų Jūsų sudarytas šių įvykių penketukas?
A. Jakubčionis: Svarbiausios datos Lietuvos istorijoje yra Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Į 3 vietą aš turbūt skirčiau Lietuvos valstybės buvimą 1918-1940 m. Šis valstybės buvimas – ne deklaracija, ne paskelbimas, bet buvimas – vėliau labai padėjo mūsų kelyje į nepriklausomybę.
Būtina paminėti ir laisvės kovas, vykusias nuo 1945 iki 1953 metų. Jų akcentas – tauta privalo siekti laisvės, turėti valstybę. Mes parodėme, kad turime valstybę, kurios laisvės siekiame, už kurią kovojame.
Ir tik 5 vietoje Sąjūdis ir jo renginiai kaip reiškinys. Tai net ir mūsų kartos akimis žiūrint yra savotiškas fenomenas. Iki šiol diskutuojama: 1988 metais mitinge Vingio parke 200 tūkst., ar 500 tūkst. žmonių buvo susirinkę? Norint dabar tokį mitingą surengti – ką reikėtų padaryti? O tuo metu žmonės suėjo... Baltijos kelias – vien Lietuvos teritorijoje stovi milijonas gyventojų , dar milijonas Latvijoje, Estijoje . Stovi reikalaudami laisvės, reikalaudami nepriklausomybės taikiu būdu. Fenomenalus reiškinys.
Pilietiškumui atsiskleisti reikia sukrėtimų
Balsas.lt: Prieš kelerius metus jūs esate minėjęs, jog netikite, kad dabar, prabėgus kiek daugiau negu 20 metų, tokio reiškinio kaip Baltijos kelias mes jau nesugebėtume sukurti. Tai gal dabar, kai nepriklausomybė pasiekta, mumyse to pilietiškumo jau mažiau? O jei taip – kodėl?
A. Jakubčionis: Trys Baltijos tautos toliau ėjo skirtingais keliais, ir tie skirtumai didėja. Todėl ir sakiau, kad pakartoti Baltijos kelio turbūt neįmanoma.
Kitas aspektas – manyčiau, kad pilietiškumas sumažėjęs dėl paprastų dalykų. Kaip Sąjūdžio eroje įsivaizdavome nepriklausomybę? Aš niekada neužmiršiu posakio „po 5 metų gyvensime kaip Švedijoje“, aš neužmiršiu, kaip vienoje televizijos laidoje rašytojas V. Petkevičius diskutavo su dainininku V. Daunoru, ir vienas iš jų sakė: „jeigu turėsime nepriklausomybę, aš gali su vyžomis į darbą eiti“. Tuo metu atrodė, kad nesvarbu, kaip mes gyvensime, svarbu, kad laisvi. O kas dabar sutiktų eiti į darbą vyžomis apsiavęs?
Balsas.lt: Bet neužmirškime ir įspėjimo, kad geriau gyventi pradėsime praėjus 10 metų po to, kai pradėsime geriau dirbti...
A. Jakubčionis: O ar kada nors įsiklausoma į protingus žodžius? Labiau klausoma emocionalių žodžių. Sutikite, kad rašytojo ir dainininko emocionalumas suvaidino didesnį vaidmenį, nei atšaldantis akademiko (E. Vilko – red. past.) žodis. Ir dėl pilietiškumo – kai nebuvo pasiekta tokio aukšto pragyvenimo lygio, kokio buvo tikimasi, tam tikras nusivylimas atsirado. Kita vertus, prisiminkime, kad ir pankai prisidėjo prie nepriklausomybės.
Bet turi dar pakankamai pilietiškumo jaunimas. Tam tikras didžiavimasis Lietuva, pilietiškumo jausmas yra. Galbūt šiek tiek mažiau yra aktyvaus dalyvavimo visuomeniniame gyvenime, nevyriausybinių organizacijų veikloje, bet taip yra todėl, kad jaunimo siekis yra įgyti išsilavinimą, turėti geresnį darbą, susikurti geresnį gyvenimą, o dalies savo laiko skyrimas darbui, pavyzdžiui, nevyriausybinėje organizacijoje, trukdytų siekti šių prioritetų.
Bet aš nemanau, kad pilietiškumas taip jau visai sumažėjęs. Reikalui esant mes ne tik per krepšinio varžybas jį pamatytume, nes Lietuva yra pakankamai pilietiškai subrendusi valstybe. Tiesa, turbūt reikia didesnio sukrėtimo, kad tai atsiskleistų, o ne palyginti ramaus gyvenimo. Ramiame periode žmonės tiesiog gyvena, nori džiaugtis gyvenimu ir nori gerai gyventi. Bet argi noras gerai gyventi prieštarauja Lietuvos valstybingumui.
