Šią diskusiją išprovokavo ne vien puiki Vasario 16-osios proga, bet ir pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodę pamąstymai, kuriuose ši viena svarbiausių XX amžiaus Lietuvos istorijos datų traktuojama kiek kitaip negu iki šiol buvo priimta akademinėje bendruomenėje bei viešojoje erdvėje apskritai.
Vien kartais girdimi pasvarstymai – ar nepriklausomybė, o ne sąjunga su bendros istorinės patirties su Lietuva susieta Lenkija buvo teisingas 1918 m. žingsnis – rodo, kad diskutuoti čia dar tikrai yra apie ką. Galų gale ir pats klausimas, kokia yra Vasario 16-osios istorinė reikšmė žvelgiant iš šių dienų perspektyvos ir kaip ją suprasti turėtume mes, paprasti Lietuvos piliečiai, iki šiol taip pat nėra visiškai atsakytas.
Apie tai svarstyta „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskusijoje, kurioje dalyvavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Rolandas Paulauskas, istorikas mokslų daktaras Algimantas Kasparavičius, istorikas politologas Antanas Kulakauskas ir rašytojas Vytautas Bubnys. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas Jakavonis.
G. Jakavonis: Istorija yra kuriama tautos, istorikų, valstybės politikų. Kas apskritai yra istorija?
R. Paulauskas: Neįsivaizduoju, kaip man reikėtų dirbti istorijos mokytoju. Ir kaip sunku turi būti istorijos mokslininkams. Per mano gyvenimą požiūris į istoriją radikaliai keitėsi mažų mažiausiai du kartus. Žmogus yra keista būtybė. Turbūt sutiksite, kad jį valdo ne tiek realūs dalykai, kiek idėjos, koncepcijos, tikėjimas. Vienas iš tokių tikėjimų, mano supratimu, yra istorija. Labai gerai yra pasakęs vienas religijos veikėjas Lietuvoje – jeigu mes įrodytume, kad Kristus buvo, tai jau būtų nebe tikėjimas, o istorija. Konkretus pavyzdys – Kinija. Joje gyvenama iš mito apie labai seną jų civilizaciją. Turbūt sutiksite, kad Kinija iš to mito gauna finansinės naudos. O kai pradedi gilintis, pasirodo, kad Kinijoje jėzuitai 200 metų „laikėsi“ prie imperatoriaus dvaro. Tada pradedi svarstyti, kiek prie šios legendos prisidėjo patys kinai, o kiek – jėzuitai. Kai sužinai, kad 200 metų buvo naikinamos visos senosios Kinijos mūzos, paaiškėja, kad šiandien senesnių kaip XVII šimtmečio originalių kiniškų rankraščių beveik nėra išlikę. Arba JAV. Šiandien mes priimame juos kaip demokratijos mokytojus, tiesiog šviesulius. Bet kai aš mokiausi mokykloje, negrai ten važiavo atskiruose autobusuose nuo baltųjų. Ne per seniausiai numirė paskutinė vergė. Vergovinė santvarka, galima sakyti, Jungtinėse Valstijose ką tik baigėsi. O koks yra sukurtas mitas, kiek iš to Valstijos gauna naudos! Galų gale aš pats esu tam tikra prasme istorinis personažas, kai matau, kaip šiandien atspindimas mano paties buvimas tuose įvykiuose. Kai šiandien skaitau, ką mūsų istorikai daro su pačia naujausia istorija, mąstau, kad gyvenau kitoje valstybėje, kitoje Lietuvoje. Grįžkime prie Vasario 16-osios. Kokia yra bėda Lietuvoje? Kadangi Lietuvoje nebeliko valstybės koncepcijos, nebėra jokios aiškios ideologijos, vyrauja liberalus požiūris, tai yra individo požiūris į pasaulį ir į save, nebeliko sąvokos „mes“. Nebėra ir užsakymo istorijos mokslininkams. O istorijos mokslininkai yra interpretuotojai. Iš esmės tai yra literatūros žanras. Jie remiasi tam tikrais faktais, bet interpretuoja.
A. Kasparavičius: Praeitų metų vasarą Justinas Marcinkevičius kalbėjo, kad žmogus yra istorija. Aš, atsispirdamas nuo to, galvoju, kad vis dėlto istorija, iš dalies sutinkant ir su Rolandu, ir su savo “cecho" mokslininkais, yra svajonės apie praeitį. Gyvūnas tuo ir skiriasi nuo žmogaus, kad jis nesvajoja, priima realybę ir gyvena joje. O jeigu yra svajonės, tada atsiranda ir istorija. Šiuo atveju svajonė ne apie ateitį, o svajonė apie praeitį. Mano supratimu, tai, ką lietuviai pasirinko 1918 metų vasario 16-ąją, yra nekvestionuojamas dalykas, ir ne todėl, kad taip galvoja Kasparavičius ar koks kitas mokslininkas. Pasižiūrėkime į visą XX amžiaus Europos politinę istoriją. Ką matome? Buvo Jugoslavijos valstybė, buvo Čekoslovakijos valstybė. Įsivaizduokime, kad būtų buvusi Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Ar jos likimas būtų buvęs kitoks negu, tarkim, Jugoslavijos arba Čekoslovakijos? Sunku pasakyti. Žiūrint retrospektyviai į visą XX amžių, sunku įsivaizduoti kokį kitą rezultatą ir kelti alternatyvas, kad, tarkim, Vasario 16-osios pasirinkimas būtų buvęs ne toks, klaidingas ir pan. Aš taip klausimo neformuluočiau. Man regis, kad 1916 metų pavasarį, 1918-ųjų pradžioje iki Vasario 16-osios lietuviai turėjo realų šansą pareikšti savo pretenzijas atkurti valstybę. Ir jie tą šansą maksimaliai išnaudojo 1918 m. vasario 16-ąją. Kitas klausimas, kaip tas šansas vėliau, konkrečioje politinėje praktikoje, buvo realizuotas ir ar jis buvo visiškai realizuotas. Paradoksas, bet tautininkai mažiausiai prisidėjo prie tautinės Lietuvos atkūrimo. Sovietų sistema, pradedant nuo tarpukario ir baigiant sovietine okupacija, visą laiką didžiausiu priešu Lietuvoje matė tautininkų režimą, nes jis buvo patvariausias, sunkiausiai sovietams įveikiamas. Visi kiti – ir socialdemokratai, krikdemai, liaudininkai – buvo „suvirškinti“ anksčiau. O tautininkai mažiausiai buvo nusiteikę prieš lenkus, nei šiandien yra manoma. Tautininkai iš visų tarpukario Lietuvos politinių partijų spektro, nuo kairės iki dešinės, labiausiai ir nuosekliausiai dėjo pastangas, kad santykiai su Lenkija būtų normalizuoti. Tai pirma. Antra – tautininkai tarpukaryje realiausiai matė Lenkiją kaip Lietuvos valstybingumo pagrindinę partnerę. Kitas dalykas, kodėl tai liko nerealizuota.
G. Jakavonis: Rusijoje neseniai išėjo Aleksandro Buškovo knyga „Rusija, kurios nebuvo“. Pats geriausias kalbų apie tuos sukurtus mitus pavyzdys – Ivanas Susaninas, kurį mes matome ir operose, ir filmuose. Pasirodo, jo istoriškai nebuvo. Antanai, jūsų taip pat klausiu – kas yra istorija? ?
A. Kulakauskas: Populiariai paaiškinti sunku. Sutinku ir su Rolando, ir su Algimanto nuomone, kad istorija yra svajonės. O istorijos apibrėžimų yra visokių. Istorija – tai ne vieno žmogaus biografija, ne vienos giminės biografija, jei ji apima ilgesnį laikotarpį, neišvengiamai atsiranda ir mitų. Istorijos aprėpti kaip visumos, 100 proc. atkurti neįmanoma. Juk ir apie dabartį mūsų informacija nėra išsami. Vytenis Andriukaitis apie tą patį papasakos viena, Vytautas Landsbergis – kita, o tie trys milijonai, kurie Seime nebuvo, turės kitas versijas. Tad daromas apibendrintas vaizdas, kuris, ko gero, nesutampa nė su viena versija. Jei kalbame apie socialinius ar gravitacinius mokslus, objektyvumas, jeigu taikome šimtaprocentinį tikslumą, išvis nepripažįstamas. Objektyvumas – tai tik artėjimas prie to, kas galėjo būti. Kitaip sakant, atmetimas to, ko negalėjo būti. Faktas be interpretacijos irgi neegzistuoja. Juk nei vasario 17–ąją, nei kovo 18–ąją jokios Lietuvos valstybės nebuvo. Ji pradėta kurti 1918 metų rudenį, kai atsirado realios politinės galimybės. Prieš 20 metų savo tekstus rašiau, kaip tada galvojau, bet dabar žinau daugiau. O ką daro istorikai? Jie praeitį rašo dabarčiai. Neišvengiamai. Yra dabarties interesas.
R. Paulauskas: Istorija yra amžina kova dėl praeities.
G. Jakavonis: Vytautai, aš užsiminiau apie Ivaną Susaniną. Rusų tautos jis yra garbinamas kaip didvyris, nors iš esmės yra literatūrinis herojus. Prisimindamas tarybinius laikus, galiu pasakyti, kad perskaitęs Antano Vienuolio „Padavimus ir legendas“ apie Medvėgalį ar Adomo Mickevičiaus „Gražiną“ ir „Konradą Valenrodą“ tą laikotarpį suvokiau visai kitaip – daug patriotiškesnį, negu buvo rašoma tarybiniame Lietuvos istorijos vadovėlyje. Koks tų mitų ir tikrų istorinių faktų santykis?
V. Bubnys: Taip, mitas egzistuoja. Ir, sakyčiau, labai gražu, kad mitas egzistuoja. Tiek apie istorines asmenybes, tiek apie tam tikrą laikotarpį. Buvo tam tikros gyventos epochos. Romantizmo epocha, kai romantinėmis akimis buvo žvelgiama į istoriją. To romantizmo reikėjo, kad vėl susikurtume savo prarastą valstybę, kad galėtume paskelbti Vasario 16–ąją. Kai kas gal kritiškai vertina Joną Basanavičių ir Vincą Kudirką, kad jie per daug romantizavo tą praeitį, o aš su didžiausia meile ir pagarba jiems lenkiuosi iki pat žemės, kad jie tai darė. Reikėjo visuomenę priversti atsitiesti nuo tos baisiausios paniekos mūsų tautai, kuri buvo juntama ir iš vienos pusės, ir iš kitos: lenkinimas, rusinimas, vokietinimas, ko tik nebuvo. Reikėjo žadinti tautinę dvasią. Žadinti pasitelkiant istorines asmenybes ir tuos mitus gražiausius. Nenorėčiau kaltinti istorikų, kad jie prieš 30 metų nepastebėjo to, ką šiandien pastebi. Tai yra natūralu. Tada nepriėjo prie daugelio dokumentų, daug kas buvo įslaptinta. Aš nesistebiu tokiais dalykais. O, sakykime, tarybiniais laikais kaip tik buvo siekiama vieno požiūrio į istoriją. Marksistinio. Neįsivaizduoju šiandien vieno patriotinio ar tautinio požiūrio į istoriją. Sakyčiau, kad būtų labai blogai. Kai atsiranda toks žvilgsnis į istoriją, į Vasario 16–ąją, kai iš jos, kaip iš fakto, norima tik pasišaipyti, kai norima pasakyti, kad mums būtų buvę geriau likti su Lenkija, tai atsiprašau. Tada aš nematau istorikų, tik šių laikų žvaigždes, siekiančias bet kokia kaina sužibėti – pasakysiu nesąmonę, tegul visi apie mane kalba, mano vardą mini.
G. Jakavonis: Grįžkime prie Vasario 16-osios. Labai gerai prisimenu Vasario 16-osios minėjimą 1988 metais, dar tarybiniais laikais, kai mus, įmonių vadovus, sukvietė į partijos komitetą ir skaitė paskaitą, kad Nepriklausomybės Akto paskelbimas vasario 16–ąją tuo metu nereiškė Lietuvos nepriklausomybės, nes ji esą buvo atiduota tik po poros metų. Rolandai, kodėl turėjo būti paskelbtas tas aktas ir kodėl tokiomis aplinkybėmis?
R. Paulauskas: Nebūtinai turėjo būti. Pavyzdys – buvo du broliai Narutavičiai, abu gimė Telšiuose, vienas tampa 1918 metų Lietuvos signataru, o kitas – pirmuoju Lenkijos prezidentu. Įsivaizduojate, kokios galimybės! Du broliai priešingose valstybėse, jie kuria tas valstybes. Vadinasi, alternatyva iš tikrųjų buvo. Nes Lietuvos elitas didžia dalimi buvo sulenkėjęs. Ir jeigu nebūtų buvę iš baudžiauninkų vaikų kilusių aušrininkų ir varpininkų, tai didelis klausimas, ar 1918 metais senasis bajoriškas elitas būtų norėjęs turėti tą Lietuvos valstybę. Egzistavo tas lietuvių kilmės lenkų nacijos fenomenas; Česlavas Milošas, Jozefas Pilsudskis, net Jonas Paulius – visi buvo jo dalis. Santykiai per dešimtmečius taip susipainiojo, kad kai atsirado galimybių kurti savo valstybę, tas pats tautos elitas skilo į dvi visiškai priešingas stovyklas. Kodėl dabar mes taip su skausmu kalbame apie Vasario 16–ąją? Nes aš matau, kaip šiandien tas pats elitas vėl skyla į dvi dalis. Aš trumpai įvardiju, tai yra tautinis ir liberalus požiūris į save, į gyvenimą, į pasaulį, į viską. Ir, deja, liberalus požiūris vyrauja, mažai palikdamas šansų lietuviams kaip nacijai. Dar vienas dalykas – ar buvo teisėta Vilniaus taryba. Tas pats dabar vyksta ir Egipte; kas bus, kai Egipto prezidentas Hosnis Mubarakas pasitrauks? Bus lygiai tas pat. Tauta yra suvereniteto nešėja. Ir jeigu tauta priima kokį nors sprendimą, tai ji ir yra ta teisinė bazė, kuriai esant gali vykti bet kokie procesai. Ar Vilniaus taryba, ar Sąjūdis 1988 metais – mes visi gimėme panašiai. Lenkijos valstybė taip pat.
G. Jakavonis: Algimantai, štai dabar aš ne sykį išgirstu tokias mūsų istorikų mintis, kad Margiris susideginęs su Lietuvos kariuomene buvo psichiškai nestabilus, arba kad neva vienintelė Žalgirio mūšio vertė ta, jog Jogaila galėjo panaudoti pinigus, ir pan. Visai kitokias įvykių interpretacijas. Kodėl taip yra?
A. Kasparavičius: Man labai patiko gerbiamo rašytojo kalba, nes jis patvirtino vieną mano spekuliatyvią tezę, kad šiuolaikinėje Lietuvoje XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje vyko labai ryškus paradoksas. Atleiskite, bet man atrodo, kad iš visų istorinių ir naujuosius laikus pasiekusių istorinių Europos tautų lietuviai yra ta tauta, kuri labiausiai remiasi savo istorija, bet mažiausiai ją žino. Tai labai ryški problema. Tiesą sakant, mūsų istoriją, savo istoriją, litviniškąją, žinojo mūsų aristokratija, bet visa problema, kad Vasario 16-osios kontekste litviniškoji istorija tapo beveik nereikalinga. Adolfo Šapokos istorijoje ir apskritai Vytauto Didžiojo universitete 1863 ir 1931 metų sukilimai nebuvo akcentuojami, tai nebuvo jokia vertybė. Žodžiu, po Vasario 16-osios mes turėjome iš naujo sukurti savo istoriją. O dėl tų užsakymų istorikams... Galbūt esu gimęs po laiminga žvaigžde, kad man nereikėjo nė vieno sakinio rašyti pagal kokį nors užsakymą. Galėjau rašyti, ką galvoju, ką noriu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad tai, ką rašiau prieš 10, 15 ar 20 metų, dabar rašyčiau taip pat. Be jokios abejonės, žmogus keičiasi, pasaulis taip pat. Kaip yra su Vasario16-osios Aktu ir kitais reikšmingais istorijos ar kitais faktais? Taip, Vasario 16-osios Aktą pasirašė realūs žmonės. Buvo tokių, kurie Vasario 16-ąją pramiegojo, kurie pasirašė aktą beveik jo neskaitę, iš tų dvidešimties vyrų buvo tokių, kurie nesutiko su tuo, kas ten parašyta, bet vis tiek pasirašė. Tai buvo tam tikras konsensusas. Istoriją kuria realūs žmonės, paskui mes ją truputėlį institucionalizuojame, sukuriame tam tikrą konstruktą, tas konstruktas egzistuoja mūsų sąmonėje, mes jį vadiname kartais mitu, kartais istorine paradigma, kartais koncepcija. Tai jau pasirinkimo dalykai. Bet realus dalykas tas, kad istorija yra gyva. Ir ji išlieka gyva tiek, kiek mes apie ją diskutuojame ir kiek, pavyzdžiui, Šarūnas Liekis kelia tokias kontroversiškas, galbūt provokuojančias idėjas ir mintis. Be jokios abejonės, jo ir kitų panašių istorikų mintys gali silpnesnį sugniuždyti ir priversti nusivilti Vasario 16-ąja, manyti, kad tikrai tai buvo klaida, bet stipresnį akademiškai taiklus smūgis gali užgrūdinti, padėti rasti papildomų argumentų, kad Vasario 16-osios pasirinkimas buvo teisingas. Ir jis perspektyvus ne tik žvelgiant į XX amžiaus pradžios situaciją, bet ir iš šimtmečio perspektyvos – mes greitai minėsime Vasario 16-osios šimtmetį.
G. Jakavonis: Minėjau, kad tarpukario Lietuvoje didžiųjų kunigaikščių kultas sukūrė lietuvį, besididžiuojantį savo istorija, ir tai buvo mūsų valstybės politika. Todėl mums įstojus į ES, panašių teorijų atsiradimas galbūt taip pat nėra sutapimas, o kieno nors užsakymas siekiant, kad žmonės neturėtų kuo didžiuotis arba net pradėtų menkinti savo valstybę. Ką jūs, Antanai, apie tai manote?
A.Kulakauskas: Dabar pasaulyje yra kitokia situacija ir nacionalinių valstybių, kurios sudaro tarptautinės pasaulinės sistemos karkasą, stuburą, vaidmuo. Suvereniteto neturi nė viena valstybė. Priklausomai nuo galios, vienos jo turi daugiau, kitos mažiau. Žinoma, jos gali leisti sau daugiau, nes tokia yra dabartinė situacija, kuri vadinama žodžiu „globalizacija“, nes daugelis sprendimų priimami visai ne valstybės lygmeniu. Tai nėra sąmokslo teorijos ta klasikine prasme, tiesiog globali ekonomika. Ir tie, kurie priima sprendimus dėl jos, daugeliu atvejų lemia pasaulio likimą. Tiesą sakant, tautinės valstybės kaip tokios, kokia susikūrė Lietuva ir po Pirmojo pasaulinio karo daugelis valstybių, idealas atsirado tik XIX amžiuje. Jo anksčiau nebuvo, o mes pagal tą idealą pradedame vertinti Žalgirio mūšį arba tai, ko Vytautas su Jogaila nepasidalijo, nors jiems ir į galvą nebūtų šovę tokius dalykus svarstyti. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) nebuvo tautinė valstybė etnine prasme, ji buvo lietuvių bajoriškos tautos valstybė. Dalis tos bajoriškos tautos – maždaug trečdalis – XIX amžiuje, kai atsirado tautinis judėjimas valstietišku pagrindu, pasiliko su etniniais lietuviais, o kone du trečdaliai bajorijos nuėjo su lenkais. Kai mes sakome, kad lietuviškos politinės partijos XIX amžiaus pabaigoje suformulavo Lietuvos nepriklausomybės idėją, visada tašką dedame ten, kur programose yra kablelis. Iki Pirmojo pasaulinio karo kitokios nepriklausomybės vizijos nebuvo. Deja, čia dokumentinė tiesa ir dėl to diskutuoti netenka. Šansas atsirado baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, o dėl jo realizavimo, žinoma, buvo alternatyva. Ta alternatyva – aš jos nekvestionuoju – kurią pasirinko. Bet pasirinkti galėjo kaip slovakai su čekais, kaip susikūrė Jugoslavija, ir visai ne dėl serbų užkariavimo. Visokių variantų buvo. Ir net pats Š.Liekis – norėčiau replikuoti – visiškai nekvestionuoja Lietuvos valstybės buvimo. Liberalas – nereiškia, kad ne patriotas. Iš principo tautiškumas vis tiek yra liberalus, t.y. žmogaus teisė pasirinkti laisvę, kurią jis turi. Pasirinkti, įskaitant ir tautą.
R. Paulauskas: Lieka vienas žingsnis – vadinasi, tėvą ir motiną irgi galima pasirinkti.
A. Kulakauskas: Tai jau biologija. Tauta vis dėlto nėra biologija. Tauta yra kultūra, kultūrinis tęstinumas.
G. Jakavonis: Gerbiamas rašytojau, jūs kalbėjote, kad žmogus nori išgarsėti. Aš labai gerai atsimenu vieną tokį klasikinį tapusį Akiros Kurosavos filmą, jame vieną atsitikimą pasakoja septyni žmonės, ir išeina visiškai skirtingos versijos. Kokia yra atsakomybė istoriko, kuris pradeda remtis „kitokiu“ požiūriu?
V. Bubnys: Tikrai neatmetu netgi būtinybės turėti savo požiūrį į pačius įvairius klausimus, nebūti vienam iš minios. Istorikas privalo turėti savo nuomonę, bet visada yra tokių istorijos klausimų, dėl kurių diskusijas kažin ar verta pradėti. O pati Vasario 16-oji man, kaip ir didžiajai daliai istorikų ir visuomenės, yra šventas reikalas. Nes neįsivaizduoju, kas mes kitaip būtume buvę per dvidešimt tarpukario metų, kokia būtų buvusi Lietuva ir kur ji būtų nuėjusi.
G. Jakavonis: Pabandykite apibendrinti Vasario 16-ąją paskelbtos Nepriklausomybės reikšmę, įvertindami istorinę ideologiją, nes šiuo atveju mūsų istorinį paveldą ir ideologiją labai sėkmingai savinasi Baltarusija. Jie net atstatinėja LDK pilis, mes savo Valdovų rūmų niekaip nesugebame iki galo pabaigti. Ar tai nėra ideologijos nebuvimas? Gal todėl mes ir pradedame abejoti dėl Vasario 16-osios reikšmės?
R. Paulauskas: Niekas neabejoja atskiro žmogaus teise vertinti reiškinius vienaip ar kitaip. Kiekvienas žmogus tegul daro tai, ką nori. Bet jeigu mums dar svarbi tokia sąvoka kaip tauta, turime turėti kokį nors dominuojantį požiūrį į praeitį. Dabar to nėra, todėl turime atskirų istorikų darbus, valstybė nenukreipiama link jokio tikslo. Tokios valstybės visuomenė neturi ateities. Kalbėdami apie Vasario 16-osios reikšmę nepaminėjome poros svarbių dalykų. Tuo metu žmonės, kurie norėjo atkurti Lietuvą, tokios Lietuvos pagal dabartinį jos žemėlapį juk neįsivaizdavo. Ją buvo galima atkurti remiantis kokiu nors geografiniu pavidalu. Litbelo fenomenas turėjo realų pagrindą – tie žmonės iš esmės norėjo atkurti LDK kartu su Baltarusija. Ir jie turėjo teisę į tokį požiūrį, nors dabar mums labai keistai atrodo. Jozefo Pilsudskio vadinamoji Vidurinė Lietuva, buvo dar vienas toks konceptas. O Vasario 16-oji visam apžvelgiamam istoriniam laikotarpiui nustatė valstybės ribas. Kuo gi Kovo 11–oji skiriasi nuo Vasario 16-osios? Tuomet mums jau neteko diskutuoti, kokios yra atkuriamos valstybės ribos. Ir aš nesutinku su nuomone, kad Kovo 11–ąją mes iš naujo kūrėme valstybę, – mes ją atkūrėme, nes ribos tos pačios, gyventojai tie patys ir valdžia iš esmės ta pati. Mes užmiršome Klaipėdos kraštą 1918 metais. Antantė laikė Klaipėdą, iš esmės laukė, kol lenkai su mumis susitvarkys. Lietuviai nepaklausė Antantės 1923 metais ir pirmą kartą istorijoje atsiėmė Klaipėdą, nors šiandien mes neminime tų datų. 1920 metais mažai bereikėjo, kad lietuvių kariuomenė būtų atsiėmusi Vilnių, ir ta pati Antantė mums pasiūlė sustoti, sakydama, kad visus mūsų reikalus ji išspręs. Mes paklausėme ir Vilnių paskui turėjome atsiimti iš rusų, lenkų. Noriu tik pabrėžti, kad kai atsiėmėme Klaipėdos kraštą, tai buvo pirmas kartas, kai nepriėmėme mums primetamų tam tikrų siūlymų iš Vakarų. Bet šiandien nėra tos ideologijos, kuri tada buvo.
A. Kasparavičius: Lietuviai mėgsta remtis ta istorija, kurios nežino. Tai yra silpnoji mūsų grandis. Ir kalbant apie Vasario 16-osios aktą man džiugu sakyti, kad tie dvidešimt vyrų – J. Basanavičius, A.Smetona, S.Narutavičius, P.Klimas, D.Malinauskas ir kiti – buvo realistai, diplomatai, jie buvo svajotojai, bet gerai jautė krašto poreikius, matė tautines, geopolitines realijas. Ir, tiesą sakant, jie pasiekė maksimumą to, kas buvo įmanoma baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Man atrodo, pagrindinis mūsų uždavinys dabar, kaip taikliai atkreipė dėmesį Rolandas, nuo Kovo 11–osios iki šiandien yra neprarasti to, kas buvo pasiekta Vasario 16–ąją. Mes turime išlaikyti savo tapatybę, puoselėti kultūrą, dėti visas pastangas, kad pasirinkti lietuvybę, lietuviškumą būtų garbė, kad būtų prestižas studijuoti Vytauto Didžiojo ar Vilniaus universitete, mokėti lietuvių kalbą. Jeigu mes to nepasieksime, tai nerealizuosime Vasario 16-osios rezultatų. Kokia didžioji Vasario 16-osios Akto reikšmė? Buvo siekta ne atkurti LDK, bet sukurti tautinę valstybę, tą, kur žmonės pasirenka ir save apibrėžia. Labai svarbu tai, ką mes sugebėjome pasiekti nuo 1918 m. vasario 16-osios iki 1940 m. birželio, nes tuo laikotarpiu iš esmės buvo sukurtas tvirtas pagrindas 1990 m. kovo 11–ajai. Ir to pagrindo mes neturime griauti, reikia tik stiprinti jį visomis prasmėmis.
G. Jakavonis: Dabar gerbiamiems Antanui ir Vytautui šiek tiek provokuojantis klausimas: kodėl tie žmonės, kurie 1918 metais paskelbė Nepriklausomybę, pačiuose pirmuose rinkimuose vis dėlto pralaimėjo?
A. Kulakauskas: Vasario 16-osios Aktas pirmiausia yra natūralus, iš ilgo istorinio proceso išplaukiantis dalykas. Svarbu tai, kad šiame Akte buvo deklaruojamas būtent tautos suverenitetas. O kodėl pralaimėjo? Dėl to, kad tauta dar egzistavo tik kaip jos branduolys. Ar turime būti lietuviai, ar ne, čia nebuvo aiškus klausimas. Estų, pvz., savanorių buvo bent 10 kartų daugiau negu lietuvių ir tada, ir dabar.
V. Bubnys: Aš pats savęs klausiu: kodėl praėjus porai metų nuo 1990 m. kovo 11–osios, kai Aukščiausiojoje Taryboje priėmėme Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, tie, kurie buvo aktyviausi, patriotiškiausiai nusiteikę, išėjo iš valdžios? Koks pakilimas buvo Sąjūdžio metu, ir staiga viskas apsivertė, viskas nuėjo su kairiosiomis jėgomis. Kaip atsakyti į tokį klausimą?
R. Paulauskas: Lygiai tas pat buvo ir 1918 metais. Tautos pažangos anų signatarų buvo daugiau kaip ketvirtadalis, ir paskui nė vieno iš jų neišrinko, o jie parengė Konstituciją, sudarė Steigiamąjį Seimą.
A. Kasparavičius: Manau, kaip prancūzams Didžioji Prancūzijos revoliucija, lietuviams yra reikšminga Vasario 16-oji. Ji svarbi lietuviams kaip pilietinei tautai, nes iki Vasario 16-osios niekas nekalbėjo apie lietuvių suvereniteto teisę, todėl buvo karalius, buvo valdovas didysis kunigaikštis, buvo jo teisės.
Parengė Jovita MILAŠIENĖ
