Galima dar kartą konstatuoti ir pasidžiaugti, kad 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Pilies g. 26, gimė genijus. Šiandien švenčiame Valstybės atkūrimo dieną. Nepraeis nė mėnuo ir reiks švęsti dar vieną. Atėjus liepos 6-ajai minėsime ir švęsime patį valstybės gimimą.
Tokia jau esame respublika – švenčianti ne savojo monarcho nukirsdinimą ar nušalinimą, o jo karūnavimą. Kitos respublikos, kurių modernusis valstybingumas susijęs su išsivadavimu nuo savųjų karalių tironijos, vargu ar gali tai suprasti.
Rusijai, kuri makabriškai švenčia nepriklausomybės nuo savo buvusių kolonijų dieną, visos mums brangios datos atrodo lyg džiūgavimas dėl brangiosios imperijos nelaimių. Pats mūsų nepriklausomybės „trigubas“ šventimas gali taip pat keistai atrodyti kokiam nors anglui, kurio valstybės tęstinumas netrūkinėjo ir jo neteko lipdyti beveik iš nieko. Būtent tai, pratęsdami šimtų lietuvybės kontrabandininkų – knygnešių – darbą 1918 m. vasario 16 d. padarė tie, kas paskelbė Nepriklausomybės atkūrimo aktą, kuriuo Lietuvos Taryba atskyrė Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.
Verta tiesiog dar kartą paminėti šias pavardes: Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazys Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Jonas Smilgevičius, Antanas Smetona, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis Šaulys, Kazimieras Steponas Šaulys, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Jonas Vileišis.
Valstybingumo atkūrėjai 1918-aisiais ir galėjo pasiremti tik tuo, ką atskiri kultūros rezistentai, knygnešiai ir daraktorių mokyklėlės sugebėjo išsaugoti caro Rusijos tautų kalėjime. Nepaisant spaudos draudimų ir žandarų represijų. Abiejų Tautų Respubliką menanti valstybingumo idėja, atrodė, jau paskendo tuštumoje po dviejų sukilimų. Jai atgaivinti reikėjo didžiulių talentų ir pasiaukojimo bei kantrybės.
Dabar net kiek madinga šaipytis iš to, kad nežinia kur prašapo minėtų žmonių pasirašyto ir įgyvendinto Nepriklausomybės akto originalas, postringauti apie tai, jog buvę galima padaryti geriau ir atkurti didesnę Lietuvą – ne vien etninėse ribose. Tai nebloga intelektualinė mankšta – tinkama seminarams ir alternatyviosios istorijos entuziastams. Svarstyti galima ir reikia viską. Skirtumas tik tas, kad anuomet reikėjo daryti ir kurti.
Apibūdinti anuomet nuveiktam darbui galima būtų parinkti kalną iškalbingų citatų. Man čia labiausiai tinka vieno iš legendinių Lietuvos laisvės kovotojų – Juozo Lukšos-Daumanto žodžiai iš jo laiško, rašyto savo mylimajai Nijolei Bražėnaitei ruošiantis paskutiniam skrydžiui į Lietuvą iš užsienio. Tais gūdžiais 1950 m. jis rašė, kad, pasveikinęs savo bendražygį Joną Kupstą-Ursą su Vasario 16–ąja, išgirdo tokį atsakymą: „Tai ne daugiau kaip numirusio kūdikio gimimo dienos šventimas“. Juozas Lukša draugo niūrų pasisakymą papildė: „Daug tiesos yra jo žodžiuose, bet reiktų pridėti, kad tas kūdikis ir gimdamas buvo genijus. Juk tik per dvidešimtį jo kūdikystės metų mes įsirikiavome kultūringų tautų tarpe ir savo rankų bei proto darbais lietuviai užsigarantavo savo vietą Europos kontinente.“ Su genijaus gimtadieniu!
