“Laisvosios Europos” radijo žurnalisto Virgio Valentinavičiaus užsienio spaudos apžvalgoje skaitykite, ar “liaudiško, dievoto ir karingo Bušo” lipimas ant europiečių nuospaudų gali sukelti transatlantinę krizę.
Įtakingas dienraščio “New York Times” apžvalgininkas Tomas Frydmenas perspėja, kad NATO kivirčas dėl Irako gali pakirsti saugumo sistemą, kuri palaikė pasaulio pastovumą penkiasdešimt metų. Santarvę galima išsaugoti, tačiau amerikiečiams, rusams, kinams ir prancūzams reikia giliai įkvėpti ir pagalvoti apie bendrus tikslus. Daugiau sveiko proto ir mažiau triukšmo - tai reiškia, kad Bušo vanagai turi suprasti, jog nenuginkluos Irako be tarptautinės paramos, o Europos balandžiai privalo suvokti, jog be įtikinamo grasinimo jėga nepasieks savojo tikslo - taikos Irake.
Britų konservatyvus dienraštis “Telegraph” spausdina žinomo vokiečių apžvalgininko Jozefo Jofės komentarą “Dėl Vokietijos kvailysčių Bismarkas vartosi kape”. Senais (bet ne gerais) laikais Vokietija stačiai pražygiuodavo Belgiją, pakeliui sukeldama du pasaulinius karus. Dabar Vokietija slepiasi už šios mažos šalies nugaros, kad galėtų įspirti į blauzdą dėdei Semui. Nors Vokietija oficialiai nevetavo Turkijos gynybos planavimo, vokiečių diplomatai įkalbinėjo prancūzus ir belgus pasakyti ne. Paversti musę drambliu Santarvėje - ne nusikaltimas, - pasak Taleirano, “tai blogiau už nusikaltimą, tai - klaida”. Belgijos veto prasmė tokia - Santarvė dabar yra pasirinkimo dalykas - galima svarstyti, ar NATO narį verta ginti, ar ne. Galima daug klausinėti, koks tai ženklas Sadamui Huseinui, tačiau Taleiranas ir Bismarkas paklaustų iš esmės: “Ar bandydami surišti Ameriką, mes pasiruošę aukoti NATO?” Atsakymas - ne, nes kitų sąjungininkų Vokietija neturi. Ja nepatenkinta ir likusi Europa, o Rytų europiečiai žygiuoja pagal dainą “Kuo Rusija arčiau, tuo mums Amerika mielesnė”.
Britų kairiojo dienraščio “Independent” apžvalgininkas Johanas Heris rašo, jog NATO dūžtant į smulkias šukes laikas klausti, ar Europos ir Amerikos vertybės iš esmės skiriasi. Ar Bušo politika drasko tironijų-dvynių - Trečiojo Reicho ir Tarybų Sąjungos - suvienytų žemynų ryšį? Anot Herio, Amerikos konservatoriai įsivaizduoja, kad po Hitlerio, Musolinio ir Viši Prancūzijos europiečiai nepasitiki savo vyriausybėmis ir linksta prie viršvyriausybinių bei tarptautinių įstaigų, kaip Europos Sąjunga, kurios esą užkirs kelią konfliktams, o išvengti karo bet kuria kaina esanti didžiausia Europos vertybė. Europietiška vizija yra Kanto amžinosios taikos vizija. Tuo tarpu amerikiečių dvidešimtojo amžiaus patyrimas - kitoks. Jie mano, kad kovoti su blogiu (anot Herio, amerikiečiai nesigėdija vartoti šį žodį) visada apsimoka, net rizikuojant karu. Taika ir laisvė galinti klestėti tik grasinant kumščiu.
Dienraščio “Washington Post” apžvalgininkas Džordžas Vilas primena žinomą NATO paskirties formulę: laikyti vokiečius pažabotus, rusus - lauke, amerikiečius - Europoje. Atrodo, kad formulė - pasenusi. Vokiečiai patys pasižaboję pacifizmu ir gerovės valstybe, kurioje nedarbas viršija dešimt procentų, rusai pasitraukė iš didžiųjų valstybių biznio, o amerikiečiai vis dažniau suka galvą - ką jie veikia Europoje? Kodėl Vokietija ir Prancūzija vadinami nepakeičiamais sąjungininkais, kai kariniu požiūriu - nulis. Prancūzijai užsikrėtus nuo Vokietijos pacifizmu, NATO virsta tuo, kuo, anot Donaldo Ramsfeldo, darosi Jungtinės Tautos - pajuokos objektu. Pereitą savaitę Miunchene vokiečių užsienio reikalų ministras Joška Fišeris pamokslavo Ramsfeldui, kad Amerika turės likti Irake kelerius metus, ir klausė, ar Amerika pajėgs tai padaryti. Kas nors galėjo Fišeriui priminti, jog Amerikos kareiviai jo šalyje buvo penkiasdešimt aštuonerius metus - ne taip ilgai, kaip Romos legionai, bet pakankamai įrodyti savo pajėgumą. Tačiau dabar Bušo vyriausybė gali pradėti galvoti, ar verta palikti savo kariuomenę tokioje nedraugiškoje šalyje.
Konservatyvus dienraštis “Wall Street Journal” rašo, jog ilgas žygis per derybas į karą - arba ne į karą - sukūrė ne tik Žako Širako ir Kim Džon Iro problemą. Nepermatoma karo migla stiprina investuotojų baimę ir netikrumą. Baimė yra sveika, neišvengiama reakcija į karą, tačiau užsitęsus netikrumui, žmonių akiratis siaurėja, jų valia veikti silpsta. Padariniai dabar akivaizdūs - paskutinį pereitų metų ketvirtį ūkis augo septynias dešimtąsias procento, vartotojų pasitikėjimas rieda pakalnėn, nafta - per trisdešimt dolerių, akcijų birža neatgauna kvapo, doleris krinta, o bailių investuotojų - vadinamųjų lokių - priebėga auksas brangiausias per penkerius metus. Jei tikėtume Amerikos centrinio banko vadovu Elanu Grynspenu, baimė dabar užtemdo galimas šviesias pokarines galimybes - naftos kaina anksčiau ar vėliau kris, silpnas doleris padeda eksportui, o akcijų birža po karo tradiciškai kyla.
Konservatyvaus dienraščio “Washington Times” apžvalgininkas Tonis Blenklis rašo, kad Širako, Šrioderio ir Putino nesutikimas versti Sadamą karine jėga anksčiau būtų svarbus - gal penkis šimtus metų šios trys valstybės susivienijusios būtų lemiamas pasaulio politikos veiksnys. Tačiau šiandien jų sprendimas - jei jo laikysis - atsilieps pirmiausia jiems patiems - nepataisomai pakenks Jungtinėms Tautoms ir NATO, kurių dėka šios šalys turi neproporcingai didelę įtaką. Kartu vokiečių, prancūzų ir rusų putojimas dėl Irako mažai paveiks, jei išvis paveiks, artėjantį karą.
Britų dienraščio “Financial Times” apžvalgininkas Brajenas Grumas rašo apie, jo žodžiais, transatlantinį plūdimąsi, kai amerikiečiai ir britai pravardžiuoja Vokietiją, Prancūziją ir kitus antikarinius balsus “zuikių ašimi” ir “bailių choru”. Žemyno spauda atsikerta pasaulio mačiusia ironija - pavyzdžiui, prancūzų kairysis dienraštis “Liberation”: “Tai stačiai senas amerikietiškas misionieriško fanatizmo ir grubios realios politikos kokteilis - tai jau buvo, ir štai vėl...” Dabar Europos veiksmai iškalbingesni už žodžius, taikos agitacija Vokietija ir Prancūzija sukėlė rūpesčių NATO ir įsiutino Ameriką. Pasak Grumo, tai tikrai buvo - nauja amerikiečių istoriko Viljamo Hitčkoko knyga primena, kad šeštąjį dešimtmetį pagal nuomonių apklausas nuo trečdalio iki pusės Britanijos, Prancūzijos ir Italijos gyventojų norėjo likti neutralūs šaltajame kare. Šešiasdešimt penktaisiais generolas Šarlis de Golis pareiškė, jog Amerika kelia didžiausią pavojų pasaulio taikai. Europa protestavo prieš Vietnamo karą ir sparnuotųjų raketų išdėstymą. Senasis žemynas šiek tiek atlyžo prie Klintono, bet liaudiškas, dievotas ir karingas Bušas lipa ant daugelio europiečių nuospaudų. Tačiau dabar - kažkas negerai. Pereitą mėnesį Davoso forume demokratų proeuropietiškas senatorius Džo Baidenas dūrė pirštu: “Anksčiau mes abejojome vieni kitų nuomonėmis, dabar blogiau - mes abejojame vieni kitų intencijomis”.
