Pastaruoju metu netyla kalbos apie pasaulyje įsiplieskiančius valiutų karus. Nors šios kalbos pernelyg smarkios, nuo valiutų svyravimų kenčia Europa, o su ja kartu ir Lietuva.
Kalbas apie šalių manipuliacijas savo valiutomis paskatino Japonijos nauja monetarinė politika. Ši stagnuojanti Azijos šalis ėmėsi didelio kiekybinio lengvinimo, kad atgaivintų savo jau du dešimtmečius praktiškai vietoje stovinčią ekonomiką.
Prieš Japoniją, JAV po finansų krizės jau antrą kartą griebėsi kiekybinio lengvinimo, taip padidindama pinigų pasiūlą. Šie veiksmai lėmė, kad Japonijos jenos vertė nuo pernai lapkričio mėnesio krito 15 proc. JAV dolerio atžvilgiu, o euras per pastaruosius šešis mėnesius kitų valiutų atžvilgiu pabrango 6 procentais.
Penktadienį Maskvoje susirinkę G20 šalių finansų ministrai užsiminė, kad gali būti siekiama pasirašyti susitarimą, kuris užkirstų kelią valiutų karams. Kalbama, kad gali būti pasirašytas panašus pranešimas, kaip ir tarp G7 šalių, kurios šios savaitės pradžioje pareiškė, kad nenustatys valiutos kurso tikslo, kurį turi pasiekti jų nacionalinės valiutos.
Nauda eksportui
Šalis nuvertinančios savo valiutą kelia grėsmę dėl to, kad jų eksportas tampa pigesnis kitų šalių atžvilgiu. Pavyzdžiui, Japonija dabar gali tikėtis, kad pagyvės jos eksportas, nes japoniškos prekės užsienio pirkėjams taps pigesnės lyginant su kitomis šalimis. Žinoma, jei tų kitų šalių valiutos irgi nesikeis. Kinija dažnai yra kaltinama tuo, kad laiko savo valiutą specialiai nužemintą ir dėl to jos eksportas nepraranda populiarumo visame pasaulyje.
Tarkim, jei su Japonija ar Kinija dėl eksporto konkuruojančios šalys taip pat pradeda kištis į rinkas ir nuvertinti savo valiutą, tada jau kyla reali valiutų karo grėsmė. Yra bijoma, kad visos šalys gali pradėti paneigti viena kitos konkurencingumą ir valiutas atpiginantys veiksmai gali staigiai išplisti visame pasaulyje.
Paskutinis toks valiutų karas vyko praeito amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai daugelis šalių nusprendė atsisakyti Aukso standarto, tai yra atrišti savo valiutų vertę nuo aukso kainos. Su atrišta valiuta politikai galėjo padėti įveikti savo ekonomikų problemas. Tuomet šalys, atrišusios savo valiutas, pradėjo jas nuvertinti.
Taip kai kurios šalys bandė padidinti paklausą savo eksportui ir perkelti nedarbą į kitas šalis. Tuomet kelios valstybės besigindamos nuo valiutų karų taip pat uždėjo muitus importuotoms prekėms. Tai ir dideli svyravimai valiutų rinkoje pažeidė tarptautinę prekybą ir prisidėjo prie Didžiosios depresijos. Nuo to laiko tokio tarptautinio masto valiutų karų pasaulyje nebuvo.
Ne karas, o vakarėlis
Šį kartą, nepaisant visų spekuliacijų, valiutų karu nedvelkia. Specialistai aiškina, kad tiesiog po krizės, kuri buvo didžiausia nuo Didžiosios depresijos laikų, centriniai bankai išsėmė visą įprastų monetarinės politikos priemonių aruodą.
Norint paskatinti vartojimą bei investicijas, palūkanų normos buvo sumažintos iki tiek, kad jau nebeliko, kur jų mažinti. Dėl to Japonija ir JAV pasitelkė kiekybinį skatinimą, kuris atpigino jų valiutas. Pasak buvusio Šveicarijos banko vadovo Phillipo Hildebrando, vykdydami kiekybinį skatinimą centriniai bankai vykdo savo pareigą.
Pigesnė valiuta skatina žmones pirkti ilgalaikius produktus, o įmonės noriau investuoja į gamybos įrangą. Tai negalioja besivystančioms šalims, kuriose trūksta darbuotojų, o gamyklos veikia pilnu pajėgumu. Nes didesnė pinigų pasiūla tiesiog lemia didesnę infliaciją ir neatneša naudos. Tačiau šalys, kuriose yra daug laisvos darbo jėgos ir apmirusių gamyklų, pasipelno iš aukštesnių kainų, nes jos skatina gaminti daugiau produktų. O tai reiškia ir didesnį užimtumą. Blogiausiu atveju, jei visos šalys atpigintų savo valiutas, jų konkurencingumas išsilygintų ir viskas liktų taip pat. Geriausiu atveju – jų ekonomikos suklestėtų.
„Jei mes visi taikysime labiau ekspansinę politiką, Amerika eksportuos daugiau lėktuvų, Japonija – daugiau automobilių, o Europa – įrenginių, - rašo tinklaraštininkas Matthew Yglesias, „Slate“ žurnale. - Visi gaus daugiau darbų, didesnių pajamų bei daiktų. Tai ne karas, tai vakarėlis! Užuot skundęsi Japonijos iniciatyva šiuo atžvilgiu, Vakarų vyriausybės turėtų šoktį į šį traukinį.”
Europos rankos surištos
Europa jau seniai yra raginama imtis kiekybinio skatinimo, kad padėtų nuo euro krizės kenčiančioms šalims ir atgaivintų savo ekonomiką. Tvirtinama, kad kiekybinis skatinimas padėtų Europos visai ekonomikai ir ypač vidinę devalvaciją vykdančioms euro zonos pietų valstybėms.
Kaip rašo „The Economist“: „Užuot smerkę Amerikos ir Japonijos veiksmus, likęs pasaulis turėtų juos garbinti, o euro zona pasekti jų pavyzdžiu.“
Ekonomikos profesorius Jonas Čičinskas teigia, kad kiekybinis skatinimas padėtų Europai, bet „euro šeimininkai yra surakintomis rankomis“. Kitaip nei atskiros valstybės, euro zona neturi tikro centrinio banko ar vyriausybės.
„Tai įmanoma turint vyriausybę bei centrinį banką, kuri ta valiuta rūpinasi. Euras neturi nei vyriausybės euro zonoj, nei banko, kuris galėtų savarankiškai tai spręsti, – Ekonomika.lt sakė J. Čičinskas. – Europos centrinis bankas negali supirkti nesančios vyriausybės vertybinius popierius ir šitaip palengvinti situaciją, pakeisti pusiausvyrą, atpiginti eurą ir panašiai.“
Lietuva irgi kenčia
Kadangi lito kursas pririštas prie euro, nuo Europos bendros valiutos pabrangimo gali nukentėti ir Lietuvos verslas bei gyventojai. Brangstant eurui brangsta ir Lietuvos eksportas, kenčia jo konkurencingumas.
J. Čičinskas aiškina, kad brangstant eurui, mažėja pelno marža ir tada tenka žūtbūt nedidinti atlyginimų.
„Jeigu euras stiprės, tai tuo pačiu stiprės litas, eksportas apsimokės tik tada, jei nedidės kaštai. Tai reiškia, arba bus didinamas darbo našumas arba mažinami atlyginimai“, - sakė profesorius.
Tiesa, brangstant valiutai gali atpigti importo prekės. Tačiau J. Čičinskas atkreipia dėmesį, kad tai priklauso ir nuo importuotojų, kurie užuot atpiginę prekes litais gali tiesiog didinti savo pelną palikdami tokią pačią kainą.
