Ne taip seniai vienas apžvalgininkas, „traukdamas per dantį“ paskubomis, be gilesnės analizės ir tvirtesnio pagrindimo rengiamas mokesčių sistemos pataisas, juokais pasiūlė apmokestinti šaldytuvus ir dulkių siurblius: girdi, dar daugiau įplaukų ateitų į biudžetą.
Ir ką jūs sau manote? Truko praeiti vos trys savaitės ir tuo patarimu buvo pasinaudota – Kalėdų išvakarėse buvo pranešta, jog ketinama apmokestinti visus automobilius.
„Paramos šeimai“ politika?
Apmokestinti automobilius šalyje, kurioje viešojo transporto paslaugų sistema yra neišvystyta, menkai funkcionali, aiškiai per brangi ir negali būti jokia alternatyva asmeniniam transportui!
Nieko sau žinia Kalėdoms – vilties, tikėjimo, solidarumo su visuomenės silpnesniaisiais šventei...
Pavyzdžiui, mikroautobuso bilieto Vilniuje kaina, nepaisant to, kad benzinas atpigo beveik 30 proc., padidėjo net 25 proc. – nuo 3 iki 4 litų (dar pavasarį toks bilietas kai kuriuose maršrutuose kainavo 2 litus). Vadinasi, šeimai, auginančiai tris ar keturis mokyklinio amžiaus vaikus, išlaidos vien kelionei į mokyklą ir atgal pakilo nuo 18-24 iki 24-32 litų per dieną. Per mėnesį tai sudaro 500-600 litų.
Tai vien tik transportui. O kur dar maitinimas, drabužiai, avalynė, knygos, mokymo priemonės? Apie užklasinę veiklą, sportą, kultūrinį vaikų lavinimą jau nebekalbu.
Panaikindama lengvatas vaistams, knygoms ir žurnalams, meno ir kultūros renginiams bei skriausdama pensininkus, vaikus auginančias šeimas, nedideles pajamas gaunančius žmones, valdžia tikisi papildomai surinkti 108 milijonus litų. Tuo tarpu Seimas sau ir Vyriausybės nariams atlyginimų fondą pasididino 12 milijonų. Išeina, kad daugiau nei vienuolika procentų nuo šios varganos sumos pirmiausia atsirėžia sau.
Tuo pat metu valstybės tarnautojų ir pareigūnų bazinę algą mažina nuo 490 iki 475 litų. Bet kelti algas mokytojams, kultūros darbuotojams, bibliotekininkams pagal anksčiau duotus Vyriausybės įsipareigojimus neskubama. Mat – krizė.
Nejau tai toji prieš rinkimus taip garsiai reklamuota „paramos šeimai“ politika?
Nakties darbas – dienos juokas
O gal tai ne paramos šeimai, bet paramos bravorams ir alaus varykloms politika? Seimas nusprendė, kad akcizas sidrui bus 20 procentų, stipriam alkoholiui – 15, o alui – tik 10 procentų. Spauda skelbia, kad dėl pataikavimo alaus pramonei valstybės biudžetas kasmet netenka beveik 600 milijonų litų. Kad aludariai neskursta, liudija ir tai, jog didžiausia „Švyturio“ alaus darykla praėjusiais metais vien dividendų išsimokėjo arti 140 milijonų litų.
Apie turto mokestį – po kelis ar net keliolika privačių butų, namų, žemės sklypų valdantiems bei nekilnojamuoju turtu spekuliuojantiems piliečiams – naktimis posėdžiaujantys tautos išrinktieji irgi tyli. Jiems atrodo teisingiau apmokestinti prakiurusiu duslintuvu savo vaikus į mokyklą vežiojančio tėvo automobilį, negu senamiestyje užkaltais langais stovintį apšepusį, neremontuojamą XVIII amžiaus pastatą, kurio šeimininkas, gyvendamas ištaigingame kotedže užmiestyje, tebelaukia „geresnių laikų“ jį brangiai parduoti.
Ir kodėl, tiek daug kalbėjus apie mokesčių visiems suvienodinimą, lengvatos vis dėlto paliekamos advokatams, notarams, antstoliams? Ar jie tikrai taip sunkiai verčiasi? Sunkiau už rašytojus, aktorius, dailininkus, laikraščių reporterius?
Tokių ir panašių klausimų sąrašą, pažvelgus į paskubomis, karštligiškai, naktimis priimtus Seimo nutarimus, galima tęsti ir tęsti.
„Nakties darbas – dienos juokas“, sako liaudies išmintis. Būtų juokinga, jeigu tai nepaliestų kiekvieno iš mūsų. Ypač nuvilia, kad Seimas šitaip posėdžiauja ir sprendžia Kalėdų išvakarėse, o pirmuoju smuiku čia griežia partija, savo pavadinime naudojanti krikščionių demokratų vardą.
„Esu krikščionis ir demokratas. Bet nesu krikščionis demokratas“, – yra sakęs prieškario nepriklausomos Lietuvos pasiuntinys Londone Bronius Balutis, žaismingu posakiu atsiribojęs nuo spekuliacijų krikščioniškomis vertybėmis politikoje.
Būklės matas – Visuotinė žmogaus teisių deklaracija
Kitas rimtas smūgis pasitikėjimui naujųjų politinių jėgų ryžtu imtis veiksmingų ir reikalingų permainų valstybėje – politikų laikysena skandalingo VSD pareigūnų elgesio su apžvalgininku Kęstučiu Girnium akivaizdoje.
Sutinku su Leonidu Donskiu, kad „ne visuomenė ir parlamentas, o slaptoji policija Lietuvoje tapo politikų likimų lėmėja bei svarbiausia kolektyvine žaidimo dalyve bei intrigante“. Ir jeigu ši, tikriausiai, jau net ne problema, o grėsmė pliuralistinei visuomenei bei konstitucinei valstybės sandarai nebus principingai pašalinta („Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ LR Konstitucija, 2 str.), tuomet, L. Donskio žodžiais tariant, „palaidosime demokratiją Lietuvoje jos dabartinėje, embrioninėje stadijoje“.
Ar ne charakteringa, kad vieno svarbiausių XX amžiaus dokumentų – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos – 60-mečio sukaktis Lietuvoje praėjo beveik negirdomis, be jokio platesnio atoveiksmio visuomeninei sąmonei, jeigu neskaitysime vieno kito „valdiško“ renginio dėl „paukščiuko“?
„Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. <...> Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti; ši teisė apima laisvę nekliudomam turėti savo nuomonę ir ieškoti informacijos bei idėjų, jas gauti ir skleisti visokiomis priemonėmis ir nepaisant valstybės sienų“, – skelbiama 1948 metų gruodžio 10 dieną Jungtinių Tautų iniciatyva pasirašytoje deklaracijoje, kuri ligi šiol laikoma teisingumo pasaulyje standartu ir pasaulio būklės matu.
Atgavusi nepriklausomybę šį dokumentą pasirašė taip pat ir Lietuva, tuo pripažinusi, kad „žmogaus teisių nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, kurie papiktino žmonijos sąžinę, ir didžiausiu paprastų žmonių siekiu buvo paskelbtas pasaulio, kuriame žmonės turi žodžio bei įsitikinimų laisvę ir yra išlaisvinti iš baimės ir skurdo, sukūrimas“, kad būtina užtikrinti, jog „žmogaus teises saugotų įstatymo galia, idant žmogus nebūtų priverstas, nerasdamas jokios kitos išeities, sukilti prieš tironiją ir priespaudą“.
Vakarų demokratinėse valstybėse „žmogaus teisės“ tapo vienu kertinių teisinės sistemos akmenų. Piliečių sąmonėje bei kasdieninėje apyvartoje „žmogaus teisės“ įsitvirtino kaip nepajudinama konstitucinė norma, neatskiriama nuo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Deja, ne Lietuvoje.
Esminiai klausimai
Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų principų negerbimą arba tik „buhalterinį“ požiūrį į juos pademonstravo ne tik VDS pareigūnai, mėginę „paspausti“ K. Girnių, bet ir prezidentas Valdas Adamkus, sutikęs verčiau aukoti savo reputaciją, bet eilinį kartą teisinti nepateisinamą saugumiečių elgesį, bei Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, be reikalo bandydamas žurnalistą vaizduoti neišmanėliu, o pačią problematiką nureikšminti iki „kultūrinių skirtumų“ nesusipratimo.
Sutapimas ar ne, tačiau kaip tik gruodžio 10-ąją – Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60-mečio dieną – Piliečių Santalka paskelbė viešą laišką prezidentui V. Adamkui, kuriame iškėlė būtent nuo žmogaus teisių padėties mūsų šalyje neatsiejamus klausimus:
Ar Valstybės saugumo departamentas slapta seka Lietuvos žurnalistus ir politikos apžvalgininkus? Ar vykdo Lietuvos žurnalistams skirtą operatyvinį tyrimą ir tvarko operatyvinio tyrimo bylą, sąlygiškai vadinamą „Vanagai“? Jei taip, kokių tikslų šiuo tyrimu siekiama? Ar VSD turi apmokamų slaptų bendradarbių tarp Lietuvos žurnalistų, aukštųjų mokyklų dėstytojų, valstybės politikų? Jei taip, kaip šiems apmokamiems slaptiems bendradarbiams skiriamos VSD užduotys dera su Konstitucija ir įstatymais?
Savo laišką prezidentui V. Adamkui Piliečių Santalka baigia klausimu: „Kokių priemonių imsitės, kad Jums atskaitingas VSD griežtai laikytųsi Konstitucijos bei įstatymų ir nesikištų į Lietuvos viešąją politiką?“
Klausimai esminiai. Ypač po to, kai K. Girnių šokosi smerkti ne tik Seimo pirmininkas, kadenciją baigęs premjeras, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, bet ir politinę valdžią aptarnaujantys žurnalistai iš televizijos.
Demokratinėje santvarkoje esama aiškiai suvokto skirtumo tarp žurnalistų ir plačius valstybės įgaliojimus įgijusių asmenų. Nepriklausomi žurnalistai gali žymiai laisviau reikšti savo nuomones ir vertinimus, kurie vien padeda žmonėms susidaryti savarankišką nuomonę, tik netiesiogiai įpareigojančią tos visuomenės išrinktuosius.
Tuo tarpu asmenys, kontroliuojantys jėgos struktūras, slaptąsias tarnybas, valdantys didelius pinigus, privalo itin gerai apgalvoti savo veiksmus ir parinkti žodžius. Esama pagrindo baimintis tokių asmenų kritikos, ypač visuomenėje, kurios įpročiai remiasi totalitarinio gyvenimo patirtimi, kada prievarta buvo įprasta ir sudėtinė to gyvenimo dalis.
Kodėl viskas vyksta taip?
Tai vis klausimai, iškilę Kalėdų išvakarėse. Krikščioniškoje tradicijoje Kalėdos reiškia senojo gyvenimo pabaigą ir naujojo pradžią. Tai dvasinė šventė. Ne veltui ji švenčiama tamsiausiuoju metu laiku, kurį apšviečia užgimusi Vilties šviesa.
Politikoje irgi išgyvename „tamsią naktį“. Ar Kalėdos ateis ir į Lietuvos politiką? Ar naujoji valdžia, skirtingai nei buvusioji, atsisakys stambųjį kapitalą aptarnaujančio liokajaus vaidmens ir teisingumo šviesa pasirodys bent horizonte?
Valdžiai mažų mažiausiai derėtų susimąstyti, kodėl viskas vyksta taip, kad tos vilties lieka vis mažiau.
