„Lietuvoje įmonių vadovai gauna didžiausius atlyginimus lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse atlyginimų skirtumai tarp vadovų ir žemiausios grandies darbuotojų būna iki 5 kartų. Lietuvoje nieko nenustebinsi, jei atlyginimai skirsis ir aštuonis ir daugiau kartų. Tokie atlyginimų skirtumai tarp vadovų ir žemosios grandies darbuotojų būdingi neišsivysčiusioms Afrikos, Azijos šalims...“ – teigė profesorė.
Pasak V. Šilingienės, verslo institucijos, pačios pasirenka, kokius atlyginimus mokėti savo darbuotojams ir valstybė tai mažai reguliuoja, tačiau profesorei visiškai nesuprantama, kodėl tokia situacija susidaro valstybinėse įmonėse, kuriose galima įdiegti atotrūkį tarp darbuotojų atlyginimų mažinančius instrumentus.
„Valstybinių įmonių darbo užmokesčio sistema – mistinė. Kokia sistema taikoma vertinant darbo vietas ir pareigybes valstybinėse įmonėse kartais būna visiškai nebeaišku. Kaip nustatoma kintamoji darbo užmokesčio dalis (priedai ir pan.)? Lieka neaišku ir ką įmonių vadovai tokio naudingo padaro atstovaujamai institucijai, jog jiems galima mokėti ir 7 ar 8 kartus didesnį atlyginimą už eilinio specialisto. Galima įtarti, kad sistema nėra nei objektyvi, nei teisinga, nei skatinanti visus darbuotojus siekti geresnių rezultatų. Kai „viršui“ atitenka nemaža dalis darbo užmokesčio biudžeto, kyla klausimas kas belieka „apačiai“ ir ar „viršus“ užsidirba pinigus pagrįstai?“ – retoriškai klausė profesorė.
Paklausus V. Šilinginės, kokių veiksmų reiktų imtis, kad situacija pasikeistų, profesorė tvirtino, jog visų pirma reikia atsakyti į klausimą, ar pareigybės yra tinkamai įvertintos, taip pat viskas turėtų būti viešinama.
Įmonėse turėtų egzistuoti vieninga darbo užmokesčio sistema, kur visų darbuotojų bazinis darbo užmokestis būtų apskaičiuojamas remiantis pagal tą pačią rodiklių sistemą, atliktu pareigybių vertinimu. „Jei kartais ir išlenda į viešumą valstybinių įmonių vadovų atlyginimų dydžiai, tai mes nežinome, kokios yra proporcijos, kiek kartų mažiau uždirba viduriniosios ir galų gale žemiausios grandies įmonės darbuotojai, kokia yra kintamoji darbo dalis, ar visiems darbuotojams ta kintamoji darbo užmokesčio dalis mokama. Sistemoje labai daug neaiškumų, niuansų, kuriuos sunku paaiškinti“, - teigia profesorė.
„Ne tik valstybinių įmonių, bet neretai ir verslo institucijose dirbantys žmonės visiškai nesupranta, kaip jiems skaičiuojamas darbo užmokestis, kokiais kriterijais vadovaujantis jiems nustatomas vienoks ar kitoks atlyginimas. Žinoma, sukurti objektyvią, socialiai teisingą sistemą – nelengvas uždavinys žmonių išteklių vadybos specialistui, kuris turi atsakyti į ne vieną klausimą: kas svarbiau socialinis teisingumas vidaus pareigybių atžvilgiu ar išorinis konkurencingumas, kokia fiksuoto ir kintamojo atlyginimo proporcija ir ar įmonė išviso pajėgi mokėti kintamąją atlyginimo dalį.
Taip, visada gali atsirasti unikalių darbuotojų, kurie dėl savo kompetencijų turi gauti išskirtinai didelius atlyginimus, tačiau mūsų Lietuva per maža, kad galėtu išlaikyti tiek daug unikalių vadovų“, - savo mintimis dalinosi KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė V. Šilingienė.
