Mitchellas A. Orensteinas/Geopolitika.lt
JAV žurnalo „Foreign Affairs“ portalas foreignaffairs.com kovo 25 d. išspausdino straipsnį apie galimus Rusijos prezidento V. Putino ryšius su Europos kraštutinėmis dešiniosiomis partijomis. Pateikiamas šiek tiek sutrumpintas šio straipsnio vertimas į lietuvių kalbą. Visą straipsnį galima rasti šiuo adresu.
Nors vienas iš Putino deklaruojamų įsiveržimo į Krymą tikslų buvo siekis neleisti Ukrainoje įsigalėti „nacistams“, keista, kad Rusijos režimas vis labiau suartėja su kraštutinėmis Europos dešiniosiomis partijomis. Putino motyvai anaiptol nėra ideologinio pobūdžio: jis tikisi, kad marginalinių Europos partijų palaikymas atves į Briuselį politikus, kurie stengsis ne plėtoti, o griauti Europos Sąjungą.
Po savo sparnu Putinas priglaudė Vengrijos nacionalistinę partiją „Jobbik“, kuri yra trečia pagal dydį šalyje. Šią partiją palaiko vengrai, nepatenkinti šalyje vykdoma griežtos ekonomijos politika, o Rusija stengiasi tokias nuotaikas išnaudoti. 2013 m. gegužę su Kremliumi susiję dešinieji Rusijos nacionalistai pasikvietė „Jobbik“ vadovą Gaborą Voną į Maskvos universitetą, kad jis padarytų pranešimą apie partijos veiklą. „Jobbik“ portalas šį vizitą pavadino „reikšmingu proveržiu“ ir teigė, kad jis „parodė, jog Rusijos lyderiai partiją laiko savo partnere“. Taip pat sklinda atkaklūs gandai, kad tas „Jobbik“ entuziazmas yra apmokamas rusiškais rubliais. Ši partija nuolat kritikuoja Vengrijos euroatlantinius ryšius ir šalies dalyvavimą ES veikloje. Jos atstovai referendumą Kryme pavadino „sektinu pavyzdžiu“, o tai yra aiškus pavojaus signalas šaliai, kurios nemažai tautiečių gyvena Rumunijoje ir Slovakijoje. Susidaro įspūdis, kad partija „Jobbik“ Putino politikoje mato nemaža bendro su savo revizionistiniu nacionalizmu.
Taip pat stiprėja Kremliaus ryšiai su Prancūzijos Nacionaliniu frontu. Šios partijos lyderė Marie Le Pen Rusijos Dūmos vadovo S. Naryškino kvietimu 2013 m. liepą lankėsi Maskvoje, susitiko su juo ir vicepremjeru D. Rogozinu. Kremliaus finansuojamame TV kanale prancūzų kalba „ProRussiaTV“ dirba nemažai redaktorių, pritariančių Le Pen pažiūroms. Nacionalinis frontas siekia, kad vietoje ES ir NATO būtų įkurta kokia nors paneuropinės partnerystės organizacija, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidintų Paryžiaus-Berlyno-Maskvos aljansas. Šios partijos spaudos sekretorius L. Danne pripažino referendumo Kryme rezultatus ir radijui „Golos Rossiji“ („Rusijos balsas“) teigė, kad „Krymas istoriškai yra Rusijos dalis“. Jis priminė, kad praėjusiais metais kelis kartus lankėsi Kryme, beje, 2013 m. liepą ten lankėsi ir ponia Le Pen.
Savęs neleidžia pamiršti ir fašistinio pobūdžio Graikijos partija „Auksinė aušra“, per rinkimus 2012 m. gavusi 12 vietų šalies parlamente. Jos nariai naudojasi fašistine simbolika, pabrėžia kovos gatvėse svarbą, nevengia atviros prievartos. „Auksinės aušros“ lyderiai niekada neslėpė savo artimų ryšių su Rusijos kraštutiniais dešiniaisiais, laikoma, kad partija gauna lėšų iš Rusijos. Vienas iš susijusių su šia partija tinklalapių pranešė, kad jos vadovas Nikos Michaloliakos, sėdėdamas už nelegalią veiklą kalėjime, gavo laišką iš Maskvos universiteto profesoriaus A. Dugino – vieno iš eurazijinės ideologijos įkvėpėjų. Pažymėtina, kad kaip tik Duginas priėmė „Jobbik“ vadovą G. Voną, kai šis lankėsi Maskvoje. Minėtame laiške Duginas palaikė geopolitines „Auksinės aušros“ pozicijas ir užsiprašė tiesioginio ryšio linijos tarp „Auksinės aušros“ ir jo vadovaujamo tyrimų centro Maskvoje. Partijos tinklalapyje rašoma, kad N. Michaloliakos pasisakė už „bendradarbiavimą su Rusija ir prieš „atlantistų“ karines jūrų pajėgas“.
Remiantis „WikiLeaks“ padedant atskleistais duomenimis, išaiškėjo, kad kraštutinė dešinioji Bulgarijos partija „Ataka“ palaiko artimus ryšius su Rusijos ambasada. Žinios, kad Rusija finansuoja „Atakos“ veiklą, sklando jau daug metų, tačiau prieš tai nė karto nebuvo patvirtintos. Kovo 17 d. Bulgarijos radijas pranešė, kad „Atakos“ parlamentinė grupė reikalauja „pripažinti referendumo Kryme rezultatus ir jo prijungimą prie Rusijos Federacijos“, taip pat pareikšti Bulgarijos veto siūlymams įvesti sankcijas Rusijai.
„Jobbik“, Nacionalinis frontas ir „Ataka“ pasiuntė į Krymą savo atstovus stebėti ten vykusio referendumo (tą patį padarė ir Austrijos liaudies partija, Belgijos partija „Flamandų interesas“, Italijos partijos „Pirmyn, Italija“ ir „Šiaurės lyga“, Lenkijos „Savigyna“, taip pat kelios kitos partijos, tarp kurių išsiskyrė Vokietijos kairiųjų partija). Šių partijų veikla buvo koordinuojama kraštutinės dešiniosios Rusijos nevyriausybinės organizacijos „Eurazijos taryba už demokratiją ir rinkimus“.
Turint omenyje negatyvų Putino požiūrį į „nacistus“ Ukrainos vadovybėje, jo artimi ryšiai su Europos kraštutiniais dešiniaisiais atrodo keistai. Tačiau Putino neapykanta Ukrainos „fašistams“ neturi nieko bendro su ideologija: partijos „Svoboda“ ir „Dešinysis sektorius“, galinčios pasiekti neblogų rezultatų rinkimuose, pasisako už Ukrainos nepriklausomybę, tačiau ši šalis, anot Putino, negali egzistuoti atskirai nuo Rusijos.
Kraštutinių Europos dešiniųjų palaikymas iš Rusijos pusės nėra susijęs su ideologija, jis labiau sietinas su siekiu destabilizuoti Europos šalių vyriausybes, trukdyti ES plėtrą, padėti ateiti į valdžią draugiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusioms vyriausybėms. Šia prasme kai kurias Europos šalių vyriausybes nuo katastrofos teskiria tik vienų nesėkmingų rinkimų atstumas.
Tikimasi, kad rinkimai į Europos Parlamentą, įvyksiantys gegužės pabaigoje, sustiprins kraštutinių dešiniųjų partijų pozicijas. Jų palaikymą padidino Europoje taikoma griežtos ekonomijos politika. Paskutinės viešosios nuomonės apklausos rodo, kad Prancūzijos ir Olandijos kraštutinių dešiniųjų partijos gaus daugumą vietų savo šalių delegacijose. Briuselio strategai yra susirūpinę, kad apie 20 proc. naujojo Europos Parlamento narių gali būti susiję su partijomis, siekiančiomis Europos Sąjungos panaikinimo, ir tai gali būti stiprus smūgis pastangoms stiprinti Europos Sąjungą ir priešintis Rusijos ekspansionizmui.
Keista galvoti, kad Putino strategija, numatanti kraštutinių dešiniųjų partijų pasitelkimą destruktyviems veiksmams ir pastangas naudotis susidariusia situacija (kaip tai buvo padaryta Kryme), gali pasirodyti efektyvi ir Pietų bei Vakarų Europoje. Taip pat keista, kad kai kurios kraštutinės dešiniosios Europos Parlamento partijos, besistengiančios delegitimuoti Europos Sąjungą, gali būti finansuojamos Rusijos, tačiau tokios galimybės nereikėtų atmesti. Gali būti, kad Rusija greitu metu turės galimybę griauti Europos Sąjungą iš vidaus.
Siekdami priešintis Rusijos užmačioms, Europos lyderiai privalo pradėti viešą bylų, susijusių su kraštutinių dešiniųjų partijų finansavimu, tyrimą. Jeigu bus nustatyti jų artimi ryšiai su Rusija, reikia šiuos faktus paviešinti visuomenei, o paskui įvesti sankcijas Rusijai, kad Maskvai taptų sunkiau teikti tokią paramą. Europietiškai nusiteikusios partijos turi rasti būdų pritraukti rinkėjus, nemėgstančius balsuoti per Europos Parlamento rinkimus. Europa taip pat privalo peržiūrėti savo griežtos ekonomijos politiką, didžia dalimi atbaidančią rinkėjus. Nors Vokietija kraštutinėms dešiniosioms partijoms uždraudė dalyvauti rinkimuose, kitos šalys to nepadarė. Tačiau Vokietija tikriausiai nepakankamai įvertino tą poveikį, kurį Europai daro griežtos ekonomijos politika, tad turėtų peržiūrėti tokios politikos nuostatas.
Putino mestą iššūkį Europai reikia vertinti rimtai. Užuot užiminėjęs teritorijas „kaimyniniame kieme“, galbūt gegužės pabaigoje jis kantriai stebės, kaip prorusiškai nusiteikusios kraštutinių dešiniųjų partijos pasiekia pergalę Europos Parlamento rinkimuose. Šie rinkimai gali susilpninti Europos Sąjungą ir priartinti prie valdžios joje kraštutinius dešiniuosius Rusijos draugus.
