Dideliai susidomėjęs perskaičiau kolegos V. Laučiaus straipsnį „Lietuvos intelektualai – prieš liberaliąją demokratiją?“ (www.delfi.lt 2012 m. vasario 15 d.). Neabejoju, kad taip nusiteikusių yra ir pats tokių pažįstu. Tiesiog kilo noras kai ką pasitikslinti ir pasiaiškinti. Ypač toje dalyje, kur pagrindiniu liberaliosios demokratijos priešu laikoma krikščionybė, o „politizuotos krikščionybės ilgesys“ yra pristatomas, kaip tamsybinis idiotizmas ir grėsmė viskam, kas laisva bei vakarietiška.
Būtent pastaroji dalis domina todėl, kad visiškai sutinku su autoriumi ten, kur jis aprašo rusiškus ir kiniškus argumentus apie demokratiją. Čia dėl ko ginčytis nelabai turiu – tik šiek tiek papildau. Šiuolaikiniai rusiški ir kiniški, o taip pat visi kiti totalitariniai modeliai – atsitik tu man taip – irgi ne itin virškino „visokias ten religijas“ bei jų politines įtakas. Tiems, kas patys tiki galintys sukurti Dievo karalystę žemėje, dangaus nereikia. „Opiumas liaudžiai“ yra pavojingas. Neturiu noro plėšyti kolegos teksto gabalais, tad tiesiog išreiškiu savo menkutes abejones dėl kai kurių prielaidų (turinčių esminę reikšmę išvadoms) teisingumo.
Argumentas istorinis
Taigi, V. Laučius mėgina išaiškinti, kad į šių dienų liberaliają demokratiją, su visais jos šaunumais ir trūkumais, atvedė iškilus ir genialus tokių mąstytojų, kaip Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu sumanumas bei įžvalgumas:
„Johnas Locke‘as ir Charles Montesquieu gerai suvokė, su kuo turi reikalą, todėl atvirai nestojo prieš krikščionybę. Tačiau būtent jų politinė filosofija nukalė liberalius pasaulietinius politikos ir moralės pagrindus Amerikai ir Europai ir ilgainiui pasitarnavo slopinant politines krikščionybės galias.“
Neįžeidžiant tais pačiais metais istorijos studijas krimtusio kolegos prisipažinsiu – skamba ganėtinai juokingai. Vyskupus ir aristokratus keliomis bangomis skerdę XVIIIa. Prancūzijos revoliucionieriai, ypač sankiulotai, Ch. Montesquieu įžvalgas išmanė nelabai daug geriau, nei dabartinis vidutinis europietis (net jei jis kokio vidutinio parlamento narys) išmano Lisabonos sutartį. Dar mažiau ūkanotojo Albiono demokratijos ir teisinės sistemos tapsmui turėjo įtakos J. Lock‘o teorinės schemos. Tose salose tiek 1215 metų Laisvių Chartijos iš esmės pagimdyti Lordų rūmai (kilmingųjų teismas), tiek 1265 metais sušauktas parlamentas, turėjęs priversti karalių įrodyti, kad mokesčių eiliniam karui reikia, apie jokias vadovėlines liberalizmo schemas ničnieko negirdėjo.
Beje, kiek žinoma apie XVIII–XIX amžiaus liberalų pirmtakus vigus Anglijoje, tai dažniausiai buvo išsilavinę žmonės, kuriems meilė tėvynei, tikėjimas Dievu, dažniausiai ir bažnyčios lankymas, o net ir pagarba karūnai (nors ir mokant pinigines baudas už pašiepiančius pamfletus) buvo savaime suprantamas reikalas. Kažkodėl abejoju, ar apie teisę sukilti ar nušalinti neteisėtai veikiantį valdovą rašęs J. Lock‘as turėjo intenciją pergudrauti „suklaidintus“ amžininkus. Pagaliau – minėtus prancūzų ir anglų mąstytojus dėti į vieną krepšį – beprasmis užsiėmimas, nes ir šalių istorija yra viena į kitą nepanaši.
Taip – Amerikos Konstitucijos tėvai ilgai ir įdomiai pasidarbavo, įtvirtindami pliuralizmą, valdžių atskyrimą, stabdžių ir atsvarų sistemą. Neatsitiktinai Vakarų Europa ir Amerika šiandien tuo ir skiriasi: Amerikoje religijos išpažinimo laisvė, o Vakarų Europoje beveik privaloma laisvė rėkiant atsiriboti nuo religijos. Jei, žinoma, neįtraukiame apskaiton skandinavuose sugalvotos „religijos“, kurios dogmos reikalauja vogti internete intelektualinę produkciją bei kitokio apsirūkiusių intelektualų marazmo.
Jei grįžtume dar kiek giliau į viduramžius, tai pamatytume, kad garsųjį valdžių atskyrimo principą, dar iki Ch. Montesquieu išmislijo popiežius su imperatoriumi . Tai buvo dangiškasis ir pasaulietinis kalavijai. Beje, dar klausimas – kur geriau buvo suderinami interesai ir sprendžiami rimti tarptautiniai reikalai – XV amžiaus bažnytiniuose suvažiavimuose ar šių dienų parazitinėje struktūroje, kuri vadinasi ESBO.
Pagaliau stipriai įtariu, kad po Antrojo pasaulinio karo liberalioji demokratija Vakarų Europoje įsitvirtino pirmiausia JAV dėka (su tam tikra kitų pagalba). Apie „dundančią žemę vakaruos“ viltingai dainavę Lietuvos partizanai tokio džiaugsmo nesulaukė – nebuvo nei galimybių, nei įsipareigojimų.
Nei tada, nei vėliau, kai Nijolė Sadūnaitė su bendražygiais platino Katalikų bažnyčios kroniką, krikščionybė kliūtimi ir problema demokratijai plisti nelaikyta. Apie pavergtas tautas kalbėjęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas taip galvojęs nebūtų.
Į Lenkiją po karo atsibeldę komunistai pirmiausiai atsigręžė naikinti katalikybės, nes ji juos erzino panašiai kaip šių dienų anarchistus, radikalius kairuolius ir kai kuriuos liberalus. Pastebėtina, kad ir Lenkijos antisovietiniai opozicionieriai (oponuota aršiausiam ir žiauriausiam režimui pasaulyje) ir mūsų kronikos platintojai tada rizikavo kiek labiau, nei nūnai vargsta kovotojai su „baisiu klerikalizmu“. Šiokių tokių nuopelnų, jei kolega neprieštaraus, Karolis Wojtyla (Jonas Paulius II) demokratijos laimėjimams rytinėje Europoje turėjo. Didesni jie ar mažesni už Johno arba Charlio idėjas, išguldytas į vadovėlius tik po to, kai tos kai mūšis jau laimėtas – klausimas gerokai ginčytinas.
Apie istorinius Nidos Vasiliauskaitės tipo personažų nuopelnus kovoje už demokratiją sovietiniais laikais archyvuose nelabai ką randu – gal padės Valdimiras.
Argumentas apie realybę
Taigi, viskas labai neblogai, kuomet šnekame apie didvyrišką kovą su neva egzistuojančia „klerikialine priespauda“ šiais laikais. Kai kalbame apie teoriškai išgalvotas ir kažkieno įdiegtas schemas, įgyvendintas praėjus porai šimtų metų po to, kai priešas galbūt buvo aktualus. Sudėtingiau yra su visai neseniai išgyventa ir dar net aktualiai prisimenama realybe. Realioje kovoje už laisvę, prieš priespaudą ir tironiją, Lietuvos liberalas, palyginus su kataliku, neatrodo blogai. Jis tiesiog niekaip net ir negali atrodyti – jis nulis. Nebent ordinus dalinsime tiems, kas rašė į stalčius ir raudojo į grafinus.
Taip ir įsivaizduoju „Naujosios kairės“ anarchistines kaliauses protestuojant ten, kur gresia Gulagas arba kulka į smilkinį. Matome štai stovint Salomėją Nėrį, jei ją klonuotų, N. Vasiliauskaitę, jei ją kiek pasendintų (progresas privalo svajoti apie tokio pobūdžio eksperimentus) šalia N. Sadūnaitės 1987 metais prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mano bendraamži Vladimirai – sutik, kad tai „Šluotos“ arba „Krokodilo“ vertas siužetas.
Prieiname prie dar vieno V. Laučiaus teiginio.
„Kalbėti apie krikščionybę kaip Europos politinį cementą šiais bažnyčių tuštėjimo laikais – vadinasi, nesiskaityti su mūsų dienų tikrove. Gyvo tikėjimo Europoje yra likę visai nedaug. Vyrauja agnostinės, ateistinės, eklektiškos nuostatos ir kultūrinė muziejinė krikščionybė („krikščioniškosios vertybės“), nepajėgi daryti lemiamos įtakos net grynai dvasiniu žmogiškuoju lygiu – ką ir kalbėti apie politinę visuomenių ir valstybių bendrystę.“
„Bažnyčių tuštėjimo laikai“, kaip faktas, nėra ginčytinas dalykas, nors tai ir nėra visose ES šalyse taip jau vienareikšmiškai paplitęs reiškinys. Tiesiog nėra taip jau akivaizdu, kad tai be galo džiugus ir skatintinas procesas, nes tuštėti gali ir sodybos, ir net ištisi kaimai, kai atsirasdavo žmonės ir sistemos, kuriems knietėjo juos patuštinti. Labai dideliai ir progresyviai išmokslinto (nubažnytintoje Prancūzijoje) Pol Poto valdose – Kambodžoje – ištuštinti nebuvo sunku net ir sostines.
Kaip puikiai priminė Friedrichas von Hayekas – iškilus liberaliosios demokratijos šauklys – žmogaus puikybės yda, neigianti jo netobulumą ir nuodėmingumą, politikoje yra pati pavojingiausia. (The Fatal Conceit: The Errors of Socialism).
Būtent tos sistemos, kuriose dominavo išgamos, nutarusios, jog pačios gali kurti Dievo karalystė žemėje, įvykdyti didžiausi nusikaltimai ir nužudyta daugiausiai žmonių. Nesvarbu ar tai būtų stalinizmas, ar nacizmas. Kai religija buvo paskelbiama „opiumu liaudžiai“, bažnyčios sprogdinamos ir verčiamos sandėliais arba ateizmo muziejais – žmonės masiškai buvo (koks keistas sutapimas) žudomi progreso vardan.
Anapilin pasitraukusio buvusio Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus (okupacinės administracijos gubernatoriaus) karstu jo „parteigenossės“ mėgino bent virtualiai daužyti bažnyčios duris – kažkodėl norėjo jį ten pašarvoti.
Liberaliosios demokratijos vardan reiktų įstoti į jų gretas? Liberalusis demokratas turėtų sprogdinti bažnyčias ar plėšyti kryželius nuo moksleivių kaklų gimnazijose? Nesutinku. Mano įsitikinimu, taip galėjo elgtis tik tie, apie kurius rašė Hayekas. Tie, kas nutarė, jog rojų jie moka padaryti patys, o jiems trukdantys yra neteisingi. Taip, sukūrę kvazireligijas, jie pagimdė ir savo „kvazidogmas“, savo „naujakalbes“, savo iškrypėliškas „ikonografijas“ (politbiuro snukių privalomas kolekcijas). Intelektualinis ligonis, kuris šiandien sako, kad Harriet Elizabeth Beecher Stowe arba Marko Twaino romanuose negalima rašyti žodžio „negras“, – tiesiog pavojingas ligonis. Toks individas yra apsėstas savo susigalvotų idėjų nei kiek ne mažiau, nei viduramžių sektantai, bučiuodavę susigalvotose apeigose šunis, kuriuos pati Romos katalikų bažnyčia laikydavo atmatomis ir, pasaulietinio kalavijo pagalba, nukenksmindavo. Tai taip pat nesveika, kaip ir neigti Romos katalikų bažnyčios nuopelnus kovoje už pasaulėžiūros laisvę daugelyje šalių.
Tad man šiek tiek ir keista matyti dešinįjį intelektualą nirštant ir draskantis dėl to, kad kažkoks kunigas, vienuolis ar klierikas, o gal net ir primityvi davatka (nelabai su jais visais draugauju) drįsta pasakyti savo nuomonę dabartinei politinei valdžiai. Stipriai abejoju ar kunigas, vyskupas, vienuolis, o gal ir šiaip kartais basižegnojantis asmuo turi mažiau moralinių arba konstitucinių teisių kalbėti, nei tas, kuris nuvažiavo (kad ir internetu) į Skandinaviją ir įstojo į internetinių vagių bažnyčios gretas.
