Aktualios muzikos festivalis “Gaida” pristato lietuviškąją Vykinto Baltako operos “Cantio” premjerą. Opera sukurta Miuncheno bienalės užsakymu, pasaulinė jos premjera įvyko šių metų gegužės 18 dieną
1990-1993 m. Vykintas Baltakas studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (kompoziciją - pas Vytautą Barkauską,o dirigavimą - Liongino Abariaus klasėje). Tuo laikotarpiu įkūrė ir dirigavo vokaliniam ansambliui “Penki vėjai” ir kameriniam chorui “Aidija”. Vėliau studijavo Karlsrūjės aukštojoje muzikos mokykloje, dalyvavo įvairiuose muzikos kursuose Vokietijoje ir Prancūzijoje.
Kompozitorius ir dirigentas V. Baltakas, prieš gerą dešimtmetį savo muzikinę karjerą susiejęs su Vokietija, o vėliau ir su kitomis Vakarų Europos šalimis, mums vis dar tebėra tearra incognita, nors tiek Baltako kūrybą, tiek jo kaip atlikėjo veiklą Vakaruose lydi didžiulė sėkmė, apie kurią byloja gausūs užsakymai ir apdovanojimai. Pernai kompozitorius buvo apdovanotas prestižiniu Tarptautiniu Claudio Abbado kompozicijos prizu.
Šių metų rugsėjį V. Baltako kūryba plačiai buvo pristatyta “Klangspuren Schwaz” festivalyje Austrijoje. Po vieno koncerto su kompozitoriumi susitiko muzikologė Beata Leščinska. Jos įrašytas pokalbis su Vykintu Baltaku skambėjo Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė”.
Vienas iš festivalio Austrijoje akcentų buvo sumanymas pristatyti Lietuvos naująją muziką. Tame pristatyme didžiausias dėmesys buvo skiriamas tavo asmeniui, tavo kūrybai ir tau kaip dirigentui. Įdomu, kodėl festivalio organizatoriai pasirinko būtent tave?
Tikrai šito nežinau. Pernykščiame “Gaidos” festivalyje dalyvavo “Klangspuren Schwaz” festivalio organizatorius, kuris išklausė ir kitų kompozitorių kūrinius.
Atvirai šnekant, nelabai sureikšminu tą faktą, kad buvau pasirinktas kaip Lietuvos muziką reprezentuojantis kompozitorius. Man tai gana įprasta situacija, kadangi mano muzika čia dažnai skamba, o kitų kompozitorių kūrinių tuose festivaliuose neatlieka.
Tavo kūriniai priklauso “Universal Edition” leidyklai. Ar ši leidykla taip pat prisidėjo prie šio festivalio, na, sakykim, prie tavo kūrybos pristatymo?
Leidykla yra, aišku, svarbus dalykas. Gali rašyti geriausias knygas, bet jeigu jų niekas neleis ir niekas neskaitys, tai ir išliksi tik potencialus rašytojas. Esu įsitikinęs, kad muzika neegzistuoja tol, kol ji neskamba, kol ji negrojama. Natos - tai dar nėra muzika, natos - tai yra tiktai instrukcijos, kaip gali muzika atsirasti. Bet muzika atsiranda tiktai tą akimirką, kai suskamba. Dėl to, aišku, kompozitorius irgi nėra kompozitorius tol, kol ta muzika neskamba. Tokiu atveju leidykla ir įgauna tą labai svarbią funkciją, per kurią kompozitorius gali ir tobulėti, ir toliau plėsti savo veiklą. Kai muzika skamba, ji įgauna vis naujas vystymosi kryptis ir pan. Ir leidykla, žinoma, suinteresuota, kad tie kūriniai būtų grojami, kad kompozitorius turėtų darbo, gautų naujų užsakymų.
Ką, tavo nuomone, svarbu žinoti apie kompozitorių ir jo kuriamą muziką? Kokie veiksniai tavo karjeroje yra svarbūs? Galbūt tai, kad tu esi ir kūrėjas, ir atlikėjas, dirigentas?
Man atrodo, svarbiausia - pačios muzikos kokybė, pats produktas. Nes jeigu to produkto nebus, jeigu jis nebus toks, koks galėtų būti, tuomet nepadės nei leidyklos, nei festivaliai, nei jokios pažintys… Man atrodo, kad Lietuvoje yra labai sureikšminami tie dalykai. Nei akių spalva, nei ryšiai tam nepadeda. Pagaliau kokia leidykla norėtų turėti prastą kompozitorių, prastą kūrinį? Juk tai yra tiktai išlaidos. Dėl to aš sakau, vienintelis dalykas yra kokybė ir tos maksimalios kokybės siekimas. Aišku, gali vienąkart pavykti, kitąkart nepavykti, geriau, mažiau… Bet pats produktas ir yra tas raktas.
Bet aš manau, kad dirigento veikla vis dėlto yra labai svarbi. Sakyk, kodėl ne tik kuri muziką, bet ir diriguoji? Tau yra svarbu būti ir atlikėju, prisiliesti ir prie tos pusės?
Aš žiūriu į visą šitą reikalą kaip į buvimą muzikantu apskritai. Tiek kūryba, tiek atlikimas - tai tie patys dalykai. Nes geras atlikimas - tai yra kūryba, o tikroji kūryba - tai tam tikra interpretacija. Jeigu pasižiūrėtume į istoriją, anksčiau kompozitoriai būdavo ir atlikėjai. Aišku, nebūtinai turim daryti taip, kaip buvo anksčiau. Esmė ta, kad aš jaučiuosi ne kaip užsidaręs kompozitorius arba užsidaręs dirigentas. Ne, aš esu muzikantas, norintis su ta pačia materija turėti irgi kažką bendra. Ją parašyti, su ja dirbti - visa tai man teikia labai daug malonumo ir galimybės pasiekti tą skambesį, kurio aš siekiu. Jeigu aš, pavyzdžiui, savo muziką diriguoju, tai aš pats galiu ją ir paruošti. Nebelieka dar kažkokios grandies tarp muzikanto ir manęs. O dirigentui dar reikėtų viską išaiškinti. Galbūt jis supras, o gal nesupras… Mano atveju toji grandis iškart atkrinta.
Kompozitorius-dirigentas tiesiog gali išsireikalauti iš atlikėjo to, ko jis nori.
Taip, būtent. Kadangi aš pats techniškai dirigavimo problemų neturiu, tie kūriniai gali būti labai sudėtingi. Aš visai nesvarstau problemos, kad bus kažkoks dirigentas, kuris to negalės padiriguoti. Ne, aš žinau, kad tai galima ir kad aš tai galiu padaryti. Ir lygiai taip pat žinau, ko bus galima išreikalauti iš muzikantų.
Jau daugiau kaip 10 metų gyveni ne Lietuvoje. Mokeisi, dabar kuri, dirbi Vokietijoje, Belgijoje… Tad noriu paklausti - ar tu nesijauti svetimas tarp savų ir savas tarp svetimų? Juk vis tiek lietuviškos muzikos kontekste šiandien tu esi tarsi autsaideris.
Aš šią idėją jau seniai atmečiau. Apkritai manau, kad lietuviškai kultūrai būtų labai gerai kiek galima greičiau atsikratyti visų tų provincialių Jono su Petru lyginimų. O kodėl nelyginti Jono su Džonu? Tos kvailos, supaprastintos rungtynės tarp vietinių labai juokingai atrodo iš šalies. Iš tikrųjų reikia žiūrėti į muziką kaip į visą kontekstą. Man atrodo, tada išlošia ir pati kūryba, ir jos kokybė. Nes dabar jeigu Jonas geresnis už Petrą, tai Jonas jaučiasi labai geras. O iš tikrųjų gal jis tiktai geresnis už Petrą?
Taigi visą šitą seniai esu atmetęs ir man tas visai nesvarbu. Mane tiktai gal emociškai šiek tiek veikia. Nes sąmoningai aš esu lietuvis. Aš net nejaučiu, atvirai šnekant, kad aš kur nors toli išvažiavęs. Ko gero, esu kažkur per vidurį. Būdamas čia, Vakaruose, jaučiu, kad gerai suvokiu Rytus. O Rytuose - gerai suvokiu Vakarus. Tas man teikia tam tikrą malonumą, bet kartais ir skaudina. Pavyzdžiui, kai Lietuvoje pamatau, kad manęs kaip tokio net ir nėra. Visai neseniai netyčia susiradau kažkokį lietuvių kompozitorių sąrašą su aprašymais, istorija… Išvardyti visi - iki jauniausios kartos. Mano net vardo ten nėra. Na, gana keistai atrodo. Truputį įskaudina ir tada pagalvoji, o gal man net nesivadinti lietuvių kompozitoriumi, jeigu jie mane patys išmeta iš savo tarpo? Juk praktiškai aš dažniausiai atstovauju būtent Lietuvai, aš visur esu įvardijamas kaip lietuvių kompozitorius. Nesvarbu, kur tu gyveni, čia niekam tai neįdomu.
Tu pasakei, kad Lietuvoje muzikinis gyvenimas, kompozitoriai šiek tiek verda savose sultyse. Per maža rinka, per maža šalis. Patys kompozitoriai, patys muzikantai apie tai irgi kalba Lietuvoje. Bet aš noriu paklausti - o kaip yra Vakaruose? Čia platesnė rinka, didesni plotai, bet turbūt irgi yra ir tų savų sulčių ?
Žinoma, sulčių yra visur. Visur yra lygiai tokie patys centriukai. Skirtumas yra tik toks, kad Vakaruose tų centrų yra labai daug. Pavyzdžiui, paimkime kad ir Vokietiją, kuri man yra geriausias pavyzdys. Būtent dėl Vokietijos federalizmo ten yra labai daug kultūrinių centrų ir nėra vieno didžiausio centro. Na, gal, sakykim, dabar Berlynas atsirado. Bet ir tai, Pietų Vokietijoje - Štutgarte, Frankfurte, Freiberge verda visai kitoks gyvenimas, visai kitoks kompozicinis mąstymas, kitos idėjos negu, tarkim, Hamburge arba Miunchene, arba Berlyne. Tos sultys yra visur, tiktai kai jų jau persisotini, tu gali pavažiuoti 100 arba 200 kilometrų vieną ar į kitą pusę ir patenki visai į kitą atmosferą. Ir tie centriukai vienas su kitu bendrauja. To Lietuvoje labai trūksta. Aš visai nekritikuoju pačios situacijos, nes iš tikrųjų, pavyzdžiui, Vilniuje labai daug meninės veiklos, daug kompozitorių, daug muzikantų… Tikrai galima tuo pasigirti. Bet problema yra ta, kad visa, kas vyksta Vilniuje, yra šiek tiek izoliuota nuo kitų miestų, miestelių.
Ateityje, aš įsivaizduoju, visi centrai turėtų būti taip susiję, kaip, pavyzdžiui, Beneliukso valstybės. Ten, pavyzdžiui, tarp festivalių netgi yra tokie susitarimai, jeigu vienas kūrinys pastatytas Amsterdame, jis apkeliauja mažiausiai kelis Olandijos miestus, tada užsuka į Belgiją, tada dar kur nors - į Prancūzijos festivalį ir t.t. Tokia sistema turėtų funkcionuoti ir Lietuvoje. Ir kad tai nebūtų vien tiktai Lietuvoje, bet, sakykim, pasiektų ir Varšuvą, Rygą, Taliną... Tada iš tikrųjų gali pasidaryti labai aktyvus, intensyvus, labai kūrybingas gyvenimas. O dabar problema yra ta, kad verda uždaras gyvenimas, žmogus nebeturi jokių galimybių išsiveržti. Tada jam tenka arba emigruoti, arba užsiimti kažkuo kitu. Čia man atrodo labai didelė problema, kodėl žmonės išvažiuoja, dažnai prarandamas žmonių aktyvumas, jie užsiima kitom profesijom.
O tu nesigaili, kad esi kompozitorius, kad esi muzikas?
Aš jaučiuosi savo lėkštėj. Tai yra labai sunkus darbas. Jeigu kas įsivaizduoja, kad kurti muziką yra lengva, paprasta ir vien tik malonu, vien tiktai džiaugsmas, bohemiškas gyvenimas… - tai nieko panašaus. Tai yra labai koncentruotas, rimtas, labai intensyvus darbas. O ir to gyvenimo šalia darbo labai nedaug lieka. Bet tai teikia labai didelį malonumą, ypač, jeigu pavyksta įgyvendinti, ką tu nori, jeigu skamba taip, kaip tu nori. Tada galų gale visi tie sunkumai pasiteisina.
Dabar noriu paklausti apie kūrybą. Minėjai, kad menininkui svarbiausia yra individualumas. Kad nebūtina kompozitoriui laikytis, pavyzdžiui, tautinės ar kažkokios kitos tapatybės, o labai svarbu atrasti būtent savo kelią, savo muzikinę tapatybę. Bet vis dėlto kokios buvo tavo ištakos? Iš pradžių tu mokeisi Lietuvoje ir tik po to turėjai progą virti įvairiose kitose sultyse - ir Vokietijoje, ir kitur. Gal šiek tiek apie tai?
Atrasdamas savo tapatybę, tu prieini ir iki savo tautinės tapatybės šaknų. Aš kaip lietuvis mąstau visiškai kitaip, negu mąsto koks vokietis, prancūzas, rusas, lenkas ar dar kas nors. Tai labai stipriai pasireiškia bet kokiuose sprendimuose. Tiktai yra ta problemėlė - kaip sugebėti muzikoje kalbėti už save patį. Jeigu tai pavyksta, tuomet ta nacionalinė tapatybė prasišviečia ir jos nereikia specialiai kurti. Čia, man atrodo, specialiai susikurtas klausimas, ir reikia mesti jį šalin. Tiesiog žmonėms svarbu susikoncentruoti į pačią esmę, į tai, ką norima tuo ar kitu kūriniu išreikšti. Ir tada tai, ką nori lietuvis išreikšti, garantuotai skirtis nuo to, ką išreiškia, sakykim, austras.
O kas dėl šaknų, tai aš buvau labai giliai įsijautęs į lietuvių muziką. Augau toje ertmėje, tikrai gerai ją žinojau. O kai mokykloje mokiausi, etnografiniame būrelyje dalyvaudavau ir t.t. Šitie dalykai buvo ir yra labai giliai manyje. Tada man jau buvo įkyrėjusios visos tos sutartinės, tas pseudolietuviškumas, kuris yra paviršutiniškas. Pavyzdžiui, ten naudojamos tiktai sekundos, mažosios tercijos. Taip kūrė pirmieji kompozitoriai, tarkim, Kutavičius, ir tai buvo visai natūralu, tikra, sąžininga. O vėliau atsirado kompozitorių, kurie tą paviršiuką nuimdavo ir tikėdavo, kad tai yra lietuviška muzika. Tai nieko bendra su lietuviška muzika neturi! Tą patį gali rašyti bet koks japonas, tiesiog reikia pasiaiškinti, kokia ten yra harmonija, struktūra, kokie ritmai. Ir viskas! Čia nieko bendra su lietuviškumu neturi.
Vienu metu, kai aš išvažiavau iš Vokietijos, taip buvau pasiilgęs ko nors kitko, tiesiog buvo išalkęs kažko kito, kad iš tiesų jaučiausi kaip ištrūkęs kamštis iš šampano butelio. Ir tuo metu mano kūryba buvo daugiau antilietuviška. Bet jau pats buvimas anti... tai irgi labai ryškiai susijęs su šaknimis. Taigi tos šaknys yra. Ir jos paskui buvo praturtintos mano požiūriu. Aš pamačiau, ką žmonės daro kituose kraštuose, kokios idėjos, kaip muzika vystosi dabar. Supratau, kad yra kažkas daugiau negu sutartinės, daugiau negu neoromantizmas. Mano požiūris prasiplėtė.
Tu mokeisi kompozicijos pas Wolfgangą Rihmą, vėliau - pas kompozitorių Peterį Eotvosą…
Pas Peterį Eotvosą buvo labai įdomios studijos. Jis netyčia užklydo į vieną koncertą (buvo toks paprastas studijinis koncertas Karlsrūjės aukštojoje muzikos mokykloje), ir jis kaip tik pataikė išgirsti mano kūrinį. Vėliau profesorius mane pakvietė į savo repeticijas. Tuo metu jis profesoriavo Karlsrūjės mieste, vedė šiuolaikinės muzikos ansamblį, dirbo su atskiromis grupėmis, su visu ansambliu, su atskirais instrumentalistais. Jis manęs paprašė, kad parodyčiau jam savo kūrinius ir taip aš pradėjau pas jį studijuoti dirigavimą. Lankiau jo paskaitas, kursus, dalyvavau repeticijose, važinėdavau kartu su juo, kai jis dirbdavo su žymiausiais orkestrais, ansambliais.
“Klangspuren” festivalyje besiklausant tavo muzikos, naujajame kūrinyje “Ouroboros” išgirdome tarsi Broniaus Kutavičiaus muzikos atgarsius, galbūt yra šiek tiek ir Wolfgango Rihmo įtakos… Kaip tu galėtum pakomentuoti tokį mūsų, kelių muzikologų, pastebėjimą?
Labai norint galima ir Mozartą Kutavičiaus muzikoje išgirst! Galbūt jūs ir teisūs: tie dalykai nesąmoningai ateina, bet man tai visai nesvarbu. Kūriniai vis tiek yra labai skirtingi. Beje, jūs buvote ir orkestro koncerte, ten “Kutavičiaus”, man atrodo, tikrai nesigirdėjo.
Ten mušamieji pasigirsta tarsi tokie akmenukai… Kai atvažiuoji iš Lietuvos, labai gerai žinai B. Kutavičiaus muziką ir kai klausai kito kūrinio, kur išgirsti kažką panašaus, - tai ausis iškart užkabina. Ir tada pagalvoji, kad čia jau - iš ten.
Tai gal man reiktų tavęs klausti, kodėl tu taip galvoji?
Tiesiog Kutavičius yra toks autoritetas, kad gal ir mums, kritikams, o gal ir tau kažkas liko pasąmonėje…
Gali būt, kad liko. Kutavičių labai vertinu, pats atlikinėjau jo kūrinius, savo iniciatyva. Bet man atrodo, mūsų jau skirtingos epochos, skirtingi laikai, idėjos, ir jeigu kažkas panašiai skamba, tai dar nieko nepasako. Nes Kutavičiaus esmė - visai kita.
O kas tau yra svarbiausia kūryboje, muzikoje? Pavyzdžiui, buvo pokalbis su austrų kompozitoriumi Otto Ciknau ir jis vis kartojo, kad kuria struktūras ir t.t. O kokie muzikiniai parametrai tau svarbūs? Gal ritminiai dalykai, forma ar dar kažkas?
Visą tai sumuoja kompozicinė technika. Gali būti instrumentuotė, gali būti harmonija, struktūra, forma... Bet technika nėra savitikslis dalykas, tai yra metodas kažkam sukurti. Aš pradedu nuo idėjos, nuo paties skambesio ir tada ieškau technikos, kaip aš galėčiau tą idėją įgyvendinti. Tada ekstremaliai galvojant gal vienam kūriniui bus reikalinga serialistinė technika, o kitam kūriniui gal bus reikalinga kokia nors minimalistinė technika. Bet šitų dalykų negali nuspręsti, nes tai yra tik priemonės.
Labai abstraktus klausimas - kaip gimsta idėjos?
Labai abstraktus atsakymas - gražiai.
Kur tu dabar gyveni?
Sunku pasakyti. Sakyčiau, kad Vokietijoje. Bet labai nemažai laiko praleidžiu Belgijoje, leidykla - Austrijoje, nemažai koncertų - Olandijoje arba Prancūzijoje, o širdy vis tiek jaučiuosi Lietuvoje. Tad kur aš gyvenu, labai sunku pasakyti. Europoje, tikriausiai. Galiu pasakyti, kad aš jau seniai esu europietis, gal netgi daugiau europietis, negu dauguma senųjų Europos šalių žmonių jaučiasi europiečiais. Tos sienos man jau seniai pranykusios.
Džiaugeisi, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą?
Žinoma! Tai ypač džiugu man, gyvenančiam tokioje situacijoje. Galų gale žiūrint ir iš idėjinės pusės - tai labai gerai, aš balsavau už tai. Kitas dalykas, ar apskritai buvo atliekami kokie nors skaičiavimai, kad Lietuvai tas įstojimas į ES bus ekonomiškai naudingas? Aš pasiskaitau lietuvišką spaudą ir nė karto nemačiau jokių konstruktyvių, racionalių apmąstymų apie tai. Bet politiškai žiūrint, Lietuvai nebuvo jokio kito pasirinkimo. Šiais laikais vienas nepabūsi. Tai gali sau leisti nebent Šveicarija.
Minėjai, kad Belgijoje turi savo studiją?
Aš esu įsirengęs darbo studiją, kur aš galėčiau ramiai, be jokių trukdymų dirbti.
Ką dabar darai?
Kaip tik baigėsi projektas su “Gaidos” ansambliu, o kitas etapas - laukia naujas kamerinis kūrinys Hamburgo radijuje.
Na, artimiausias projektas - lietuviškoji tavo operos “Cantio” premjera “Gaidos” festivalyje. Ko tikėtis šiuolaikinės muzikos mėgėjams?
Tai gal nieko nesitikėti. Tiesiog ateiti švariomis ausimis, visai nepasiruošus ir tiesiog klausyti, žiūrėti, kas bus. Man atrodo, taip yra geriau nei bet kokie išankstiniai susiformavę tikėjimai.
Ir vis dėlto pats žodis opera asocijuojasi su labai konkrečiu žanru. Jeigu “Karmen” arba “Aidos” mėgėjas ateis į tavo operą, tai ar jis išvys ten kažką panašaus?
Ne, tai nėra tikra opera. Tokios ir nenorėjau rašyti. Tai yra muzikinis teatras. Man apskritai buvo sunku įsivaizduoti tradicinę operą, nes aš nesu labai didelis jos gerbėjas. Aš matau labai daug trūkumų, problemų tame žanre, galų gale laikas irgi šiek tiek yra pasikeitęs. Ir aš ganėtinai ilgai ieškojau sprendimo. Tiesiog aš nesiekiau to, kas yra operiniame žanre. Bet yra scena, yra aktoriai, yra dainininkai ir jau per tai atsiranda teatras. Tiktai tas teatras turi daug geriau išklausytą erdvę. Aš taip įsivaizdavau tą savo darbą: tarsi aš esu kažkokios teatro ausys, kurios gali išgirsti ir ištempti į paviršių įvairius dalykus, ką norime pasakyti žiūrovui. Per tai atsirado teatrinis žaismas. O kokiam žanrui tai priklauso - visai nesvarbu.
"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
