Jacques’as Chiracas vakar baigė dvi dienas intensyvių, tačiau nevaisingų susitikimų su pagrindiniais Prancūzijos politikos vadovais, bet vis dar neišsprendė vienos iš skaudžiausių savo ilgos politinės karjeros problemų - skelbti ar neskelbti referendumą naujajai Europos Konstitucijai ratifikuoti, rašo britų dienraščio “Guardian” korespondentas Jonas Henley iš Paryžiaus.
Toliau jis tęsia: Prancūzijos prezidentas nėra nusistatęs prieš idėją, kad tuo klausimu pasisakytų tauta, ir sakė apsispręs, kai bus aiški galutinė versija, tačiau jis žino, kad referendumo skelbimas gali pasirodyti didžiule jo politine klaida. Mat Prancūzijos politinė klasė Europos Konstitucijos klausimu giliai ir nelemtai susiskaldžiusi. Komunistai stipriai prieš, Konstitucijoje įžvelgdami “ekonominio liberalizmo pergalę”, o žalieji už - jie proeuropietiški, nors tu ką. O socialistai skilę į tris dalis ir patys rengs vidaus referendumą, kad nusistatytų partijos liniją. Valdžioje esantys dešinieji norėtų, kad Konstitucijos projektas būtų priimtas maždaug toks, koks yra, bet radikaliau ir antieuropietiškai nusiteikę dešinieji griežtai prieš ir norom nenorom atsiduria toje pačioje lovoje su kraštutiniais kairiaisiais. Beveik visi, žinoma, linkę manyti, kad Konstitucijos priėmimą, šiaip ar taip, turėtų spręsti referendumas, o ne parlamentas. Tačiau problema ta, kad Chiracas, kurio politiniai pojūčiai aštrūs, niekada neskelbs referendumo, jei atrodys, kad gali nelaimėti.
Amerikos verslo dienraštyje “Wall Street Journal” Londone įsikūrusio Europos reformų centro direktorius Charlesas Grantas pasisako ne referendumo klausimu, o už patį Konstitucijos projektą. Jo kritikai įtaigūs, aistringi ir kartais linkę perdėti. Tarp jų yra ir laisvosios rinkos šalininkų, teigiančių, kad Konstitucija pasuks Europą socializmo link, ir kairiųjų, kurie kaltiną ją laisvosios rinkos principų dievinimu, ir euroskeptikų, bijančių, kad ji sukurs Europos federaciją, ir federacininkų, kuriems Konstitucija teikia per didelį vaidmenį šalių narių vyriausybėms Europos Sąjungos institucijų sąskaita. Bet, Granto nuomone, už šią Konstituciją verta kovoti. Kad ir netobula, ji, jei būtų įgyvendinta, padarytų tas institucijas suprantamesnes ir veiksmingesnes. Sąjungai didžiausią problemą kelia ne jos institucijos, bet silpnas jos šalių ūkio augimas ir prastas Lisabonos ekonominių reformų plano įgyvendinimas. Konstitucija šių problemų neišspręs, nors ji truputį padės bent tuo, kad bus lengviau priimti tuos Lisabonos plano punktus, kuriems reikia Europos Sąjungos įstatymų leidybos, kaip antai finansų paslaugų liberalizavimas. Tačiau, jei Konstitucijai pasiseks Europos Sąjungą padaryti atviresnę ir veiksmingesnę, tai Europos vadovams liks daugiau laiko ir energijos dorotis su ūkio problemomis.
Truputį kita, bet irgi europine tema tas pats Amerikos verslo dienraštis “Wall Street Journal” rašo: be abejo, jei kokiu nors klausimu į vieną dūdą pučia ir Bushas ir Chiracas, ir didžiojo verslo atstovai, ir gyvulių teisių gynėjai - ši byla turėtų būti galinga, o vis dėlto Europos Komisijos gamtosaugos kryžeivius sunku sustabdyti. Kalbama apie gamtosaugos įgaliotinės Margot Wallstroem sumąstytą ir vakar Komisijos pasiūlytą įstatymo projektą, pagal kurį chemijos pramonės įmonės turės patikrinti ir įregistruoti dešimt tūkstančių dažniausiai naudojamų chemikalų. Komisijos požiūriu, nors visi nuo 1981 metų į rinką išmesti chemikalai nuodugniai patikrinti, tūkstančiai chemikalų, išleistų prieš 1981-uosius, niekada nebuvo, bet turėtų būti patikrinti. Dienraštis, kaip ir anksčiau minėti vadovai bei veikėjai, tam griežtai nepritaria. Aišku, bet koks chemikalas, įtariamas nuodingumu, turi būti ištirtas. Tačiau tūkstančius chemikalų naudoja ir pramonė, ir gyventojai jau ištisus dešimtmečius be jokio žinomo blogo poveikio. Jų patikrinimas Europos pramonei ir mokesčių mokėtojams be reikalo kainuos milijardus dolerių, o iš to nebus jokios apčiuopiamos naudos.
Kas yra tie, kurie Bagdade įsirėžia į Raudonojo Kryžiaus įstaigą ir susisprogdina pirmąją Ramadano dieną? - klausia Thomas Friedmanas “New York Times” ir svarsto taip: jų nesulaiko pagarba nei musulmonų šventei, nei Raudonajam Kryžiui, jie nepaiso visiškai jokių civilizacijos normų. Europoje, arabų spaudoje ir prieš Busho karą nusiteikusioje kairėje kursuoja nuomonė, kad Irakas tėra antrasis Vietnamas, todėl mes ir turėtume tikėtis tokių išpuolių iš irakiečių, siekiančių savo šalį “išlaisvinti” iš “amerikiečių okupacijos”. Girdi, šie sprogdintojai - Irako Vietkongas. Nesąmonė - teigia Friedmanas. Tai ne Vietkongas, o Raudonieji khmerai - iš Saddamo lojalistų ir “Al Qaeda” nihilistų susidariusi galvažudžių gauja, kuri žudo ne tam, kad irakiečiai galėtų patys valdyti, o tam, kad jie galėtų valdyti irakiečius. Ar pastebėjote, kad šie sprogdintojai niekada nepasako, kokie jų politiniai tikslai ir kam jie atstovauja? Jie nenori irakiečiams atskleisti savo tikrojo veido. Didžiulė irakiečių dauguma juos atmestų, kadangi šitie sprogdintojai nori arba grąžinti “Baath” partijos valdžią, arba įvesti bin ladenizmą. Ko sprogdinantieji Raudonąjį Kryžių ir Irako policijos nuovadas bijo, yra ne tai, kad mes (amerikiečiai) okupuosime Iraką amžinai. Jie bijo, kad mes pakeisime Iraką amžinai. Didžioji ironija ta, kad batistai ir arabų diktatoriai priešinasi Amerikai dėl to, kad, kitaip nei daugelis kairiųjų, jie supranta karo esmę. Jie supranta, kad JAV galia Irake naudojama ne naftai, imperializmui, ar korumpuotai valdžiai paramstyti, kaip tai buvo Vietname ir arabų pasaulyje per šaltąjį karą. Jie supranta, kad tai pats radikaliai liberaliausias revoliucinis karas, kurį Jungtinės Valstijos bet kada pradėjo - karas arabų musulmonų pasaulio širdyje įvesti truputį demokratijos.
Nemažai ir šiandien straipsnių apie padėtį Rusijoje. Pvz., Paryžiaus dienraštis “Figaro” rašo, kad, nors Putinas skelbia “įstatymų diktatūrą” ir “visų lygybę prieš įstatymus”, kasdienis Rusijos gyvenimas tiesiog reikalauja kyšių mokėjimo, net ir rinktiems pareigūnams, kad iš viso kas nors būtų atlikta. Kiekvienam verslininkui reikia “stogo” ne dėl to, kad trūktų įstatymų, o dėl to, kad jų per daug, o biurokratus reikia “patepti”, kad išvis kas nors “nesuvokiamame” valstybės aparate pasisuktų.
Užsienio laikraščių apžvalgą parengė “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga
