Andrius Kunčina apžvelgia trečiadienio (02.19) užsienio spaudą - dauguma Vakarų Europos dienraščių komentuoja Prancūzijos prezidento Žako Širako priekaištus Sąjungos kandidatėms. Na, ir Lietuvai taip pat.
Ambrozas Evansas Pričardas, Keitė Konoli ir Metju Day britų dienraštyje “Telegraph”, komentuodami Širako žodžius, neva Rytų Europos valstybės pasielgė “vaikiškai” ir kad tokia savarankiška Amerikai išreikšta parama gali baigtis kitąmet numatytos Europos Sąjungos plėtros į Rytus pristabdymu, rašo, kad Rytų Europa reaguoja piktai. Autoriai cituoja vieną regiono diplomatą sakant, kad net Maskva Tarybų Sąjungos laikais nebūtų sau leidusi tokiu tonu viešai prabilti į Varšuvos pakto nares. Be to, straipsnyje pažymima, kad Prancūzijos gynybos ministrė Mišelė Alio-Mari pagrasino, kad nė vienai kandidatei vieta Sąjungoje nėra garantuota, nes bet kuri Bendrijos senbuvė gali paskelbti referendumą dėl naujų narių priėmimo. Pasak “Telegrapho” žurnalistų, toks pasisakymas palieka spėlioti, ar tai reiškia, kad nuo šiol Paryžiaus politika bus pakeisti pernai Kopenhagoje pasirašytą sutartį, pagal kurią 10 kandidačių įstotų į Bendriją kitąmet, Bulgarija ir Rumunija - 2007-aisiais, o Turkija dar vėliau. Pasak dienraščio, nė viena Sąjungos narė neplanuoja dėl naujokių narystės rengti referendumo, bet Prancūzija pasiliko teisę naujokių priėmimo klausimą pasiūlyti referendumui, užuot tvirtinusi narystės sutartis parlamente.
Kitas britų dienraštis “Independent” spausdina Stiveno Kastlo straipsnį, kuriame rašoma, kad toks referendumas Prancūzijoje veikiausiai nepritartų naujų narių priėmimui. “Tai branduolinis Prancūzijos ginklas, kuris sukeltų Paryžiaus santykių su Europos Sąjunga krizę”. Širako protrūkis rodo Prancūzijos nerimą, kad 10 iš esmės proamerikietiškų kandidačių pakeis Europos Sąjungos politinį veidą. “Net Belgijos užsienio reikalų ministras Lui Mišelis užsiminė, kad pernykštis sprendimas priimti 10 naujų narių galbūt būtų skambėjęs kitaip, jei tuomet būtų buvę galima numatyti šitokį kandidačių elgesį”, - rašoma “Independent”.
Britų “Guardian” Ianas Treinoras ir Janas Blekas cituoja buvusį Čekijos prezidento Vaclavo Havelo patarėją, dabar politikos apžvalgininką Jiržį Pehę sakant, kad Vidurio Europa atsidūrė tarp girnapusių: “Kad ir ką padarytume, visuomet būsime laikomi nelojaliais Prancūzijai su Vokietija arba Jungtinėms Valstijoms”, - sako jis.
Dienraštyje “International Herald Tribune” Kreigas Smitas cituoja Vidurio ir Rytų Europos politikos žinovą iš Prancūzijos Žaką Rupniką sakant, kad “Paryžius ima galvoti, kad gal vis dėlto nereikėjo rytiečių įsileisti į Europos Sąjungą, ir įtaria, kad juos vilioja tik bendrijos ūkinė gerovė, bet rimtais klausimais jie vis vien verčiau tarsis su Vašingtonu”.
Vokiečių dienraštyje “Frankfurter Allgemeine” Širako pastabos vadinamos “kerštingomis” ir priduriama, kad Europa jau pažemino kandidates, nepakviesdama jų į suvažiavimą, o antrąjį kirtį sudavė Širakas. Drauge “Frankfurter Allgemaine” siūlo tarp Europos Sąjungos ūkinės gerovės ir Jungtinių Valstijų saugumo garantijų svyruojančias Vidurio ir Rytų valstybes savęs paklausti, ar draugystė su Amerika apsimoka.
Austrijos dienraštyje “Presse” Žakas Šusteris rašo, kad Prancūzijos įsivaizdavimas, neva ji kalba visos Europos vardu, kvepia absoliutinės monarchijos naftalinu ir ypač Liudviko XIV laikais. Šusteris pažymi, kad Vakarų arogancija Rytams justi jau ilgai. Pirmadienio vakaras šiuo požiūriu įdomus tik kaip atradimas, kad tokios nuotaikos, pasirodo, gyvos ir aukščiausiuose politikų sluoksniuose. “Tokios prancūziškai vokiškos arogancijos pagrindu sukurta Europa niekad neturės apčiuopiamo svorio tarptautiniuose reikaluose, ką jau kalbėti apie vieningą užsienio politiką. Daugelis europiečių praras pasitikėjimą Sąjungos sumanymu, nes jame šlubuoja kertinis lygybės principas”, - rašo Šusteris Austrijos dienraštyje “Presse”.
Amerikos verslo dienraštis “Wall Street Journal” redakciniame straipsnyje rašo, kad Širakas pasielgė kaip žmogus, kurio argumentai nugalėjo, bet jis pats nebevaldo padėties. Kaip žmogus, kuris suvokė, kad sudarė sąlygas savo valstybei netekti įtakos. Prancūzija įtaką pasaulio reikaluose turi ne dėl savo ūkio dydžio, ne dėl technikos laimėjimų, ne dėl savo karinių pajėgų galybės ir tikrai ne dėl kvepalų pramonės, bet iš politinio laviravimo tarptautinėse organizacijose. Štai kodėl jau daug prancūzų vyriausybių, pasauliui ieškant pusiausvyros, būtinai pakiša prieštaringą nuomonę. Bet taip subtiliai įgytą galią reikia mokėti subtiliai ir valdyti. Todėl Širako elgesys, kuris prilygsta jaučio siautėjimui porceliano parduotuvėje, sekina Prancūzijos įtaką, o didžiausią žalą padarė Jungtinių Tautų autoritetui. Dažnai tenka išgirsti palyginimų, kad Širakas yra antrasis Prancūzijos Šarlis de Golis. Čia peršasi Markso citata, kad istorija tikrai kartojasi, bet antrąsyk visuomet tik kaip farsas, - baigia dienraštis “Wall Street Journal”, kuris drauge spausdina buvusio Estijos premjero Marto Laro laišką, pavadinimu “Naujoji Europa nenutils, kol visa Europa nebus Naujoji”. Laras rašo, kad nors Rytų europiečiams, kaip Maskvos laikais, liepta užsičiaupti, bet jie nebeužsičiaups. “Neįsivaizdavome, kad Europa, į kurią einame, yra vieta, kur vienos šalys save laiko lygiavertiškesnėmis už kitas. Prancūzijos ir Vokietijos atsisakymas pakviesti 10 būsimų narių prie vakarienės stalo pirmadienį mano tėvynėje priimtas kaip akmuo į mūsų daržą”. Laras rašo, kad senbuvių susierzinimą kelia plėtros atnešamos permainos: daugumos kandidačių ūkių augimas daug greitesnis, mokesčiai mažesni, rinkos atviresnės, socialinio saugumo sistemos pigiau kainuoja, tad būsimai Europos Sąjungai gresia didelė vidaus konkurencija, kurios senoji Europa bijo. Bet tildyti kandidates - ne išeitis. Reikia bendradarbiauti. Bendra Europa tikrai derėtų didžiuotis, bet pirma būtina pasiekti, kad ji būtų naujoviška”, - rašoma Estijos ekspremjero Laro laiške, kurį spausdina amerikiečių verslo dienraštis “Wall Street Journal”.
Tonis Blenklis konservatyviame Amerikos sostinės dienraštyje “Washington Times” pradeda antrašte “Prancūzija šantažuoja Lenkiją”. “Daugelis amerikiečių pastaruoju metu labai neteisingai įvertino Prancūziją, - rašo jis. - Kaltiname ją, esą ji pernelyg rafinuota, kad visokiausiomis subtiliomis gražbylystėmis kiša mums koją Jungtinėse Tautose. Kaltiname ją instinktyviu silpnumu ir bailumu. Bet pirmadienį pasirodė, kaip klydome! Nepriekaištingai puošnus 70-metis Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas atsiskleidė esąs šiurkštus, visai ne subtilus, o tiesiog per kitų galvas lipantis tipelis. Jei Amerikos prezidentas Bušas pagrasintų ūkinėmis sankcijomis visoms šalims, kurios neremia jo nuostatos dėl Irako, tūkstančiai prancūzų išeitų protestuoti į gatves ir teisingai padarytų. Bet kai šitaip pagrasina jų prezidentas Širakas, nematyti ne tik demonstracijų, bet to beveik negirdėti nė per prancūziškas žinias. Jei Prancūzija nenori turėti reikalų su rytiečiais, Amerika gali juos pakviesti į savą laisvosios prekybos sąjungą ir mums bus garbė bendradarbiauti su tautomis, kurios žino laisvės vertę. Kol prancūzai neišsirinks kaimynus ir draugus gerbiančios vyriausybės, Amerikai nedera ne tik siekti jų paramos dėl Irako, bet net leisti jiems galų gale prisidėti prie misijos. Šantažuotojams ne vieta po laisvės vėliava”, - rašo Belnklis “Washington Times”.
Džudė Dempsi britų dienraštyje “Financial Times” rašo, kad, nors nuo Širako gavo barti Sąjungos kandidatės, Didžioji Britanija ir kitos keturios Sąjungai priklausančios valstybės, panašų paramos Vašingtonui pareiškimą pasirašė anksčiau ir pažeidė Europos Sąjungos Mastrichto sutartį. Sutartyje kalbama apie vieningą Sąjungos užsienio politiką, bet Sąjungos užsienio ir saugumo politikos vadovas Cavjeras Solana neturi priemonių ją ginti. Kartais, pavyzdžiui, Balkanų klausimu, Sąjungos valstybės sutaria, nors ir mažiausio bendrojo vardiklio pagrindu, bet tik todėl, kad tai nekelia grėsmės jų valstybiniams interesams. Irako atveju tai neįmanoma, nes dvi didžiausias Europos Sąjungos karines pajėgas turinčios Britanija ir Prancūzija turi po nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje. O būtent čia įtvirtinta jų tikroji tarptautinė ir valstybės interesų jėga. Peršasi nuojauta, kad vieningos Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos niekada nebus, kol bendrija neturės demokratiškai išrinkto užsienio reikalų ministro, kuris patrauktų atsakomybėn nepaklusniuosius. Be to, europiečiams, matyt, vertėtų pasirūpinti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos sudėtimi ir pakovoti dėl nuolatinės Europos Sąjungos vietos joje, - rašo Dempsi “Financial Times”.
