Antradienį prie Seimo studentai laidojo Aukštojo Mokslo Reformą po to, kai pirmadienį pasitarime tarp Vyriausybės, Rektorių konferencijos, Pramonininkų konfederacijos ir Mokslinių Institutų atstovų buvo sutarta dėl atnaujinto Reformos modelio. Modelį jau palaimino savo trečiadienio posėdyje Vyriausybė. Dar vieno pritarimo laukiama iš Seimo. Ir tada senokai įstrigusi Aukštojo Mokslo reforma bus pradėta vykdyti. Tai, dėl ko taip ilgai mindžikuota vietoje, staiga išsisprendė po pasitarimo už uždarų durų. Kodėl ir kas pajudino miegančius reformatorius, iš kur radosi jau seniai nematyta politinė valia, kokia kaina bus už tai sumokėta?
Kaina labai aiški – Reformai atimtas stuburas, ašis, aplink kurią turėjo suktis visa pasikeitimo sėkmė, kur užkoduota kokybės kontrolė, atskaitomynė, atsakomybė, atvirumas. Ta esminė nuostata – Universitetų valdymo principas, po pirmadieninio pasitarimo tapo kitokia. Tai, dėl ko buvo sutarę politinės partijos, ką laimino Prezidentūra ir stimuliavo Švietimo ir mokslo Ministerija, bet niekaip nepripažino Rektoriai, staiga, pasitarus su jais pačiais, buvo performuluota.
Sutarta, kad Universitetų Rektorius tvirtins Universiteto senatas, kuris pačiam rektoriui ir pavaldus, o Tarybos galės pasiūlyti kandidatus. Tačiau pusę Tarybos sudėties bus deleguota Universiteto senato. Ar tai nepanašu į Vidurinės Azijos stiliaus diktatūrą? Tada tikrai degalinių direktoriai, dėl kurių baiminasi prof. R. Ginevičius, Rektorių konferencijos prezidentas, rektoriams nenurodinės. Tada niekas rektoriams nieko nebenurodinės. Tik kas gi tada yra UAB‘as, gerbiamoji Rektorių konferencija, jei ne šis naujai iškeptas universiteto valdymo modelis? Ir kaip pavadinti tą flirtą Vyriausybės pasitarime, kai staiga ir slapta buvo pakeista esminė reformos nuostata? Gerbiamas Ginevičius ir kiti rektoriai nuoširdžiai įsitikinę jog tarybos, sukurtos pagal vakarietišką modelį, Lietuvoje neveiktų. Mes matėme, kaip jos sėkmingai prisidėjo prie universitetų kilimo Vakaruose. Liūdna, kad Švietimo ir mokslo ministerija nusileido spaudimui. Bet svarbiausia, kad nebetenka prasmės ruošiamas Universitetų turto valdymo įstatymas. Dabar jau rizikinga perduoti turtą valdyti universitetams (iš tiesų – nekontroliuojamiems rektoriams). Patys rektoriai pasielgė netoliaregiškai – dabar jiems rankos bus supančiotos įtarimų dėl korupcijos, kai jie norės parduoti pastatus ar kitaip tvarkyti universitetų turtą. Nors įstatymas turto perdavimui universitetų (rektorių?) nuosavybėn, ko gero, jau ruošiamas.
Reforma imtųsi pertvarkyti didžiulę, ydingą, reikalaujančią radikalaus sumažinimo ir konkurencingumo, sistemą. Tai būtų skaudi reforma. Skaudi šiandien, bet žadanti kitokią ateitį. Be pasaulinės mokslinės bendruomenės nevertinamų ir nežinomų lietuviškų mokslinių darbų, be beprasmių studijų programų ir nieko nevertų diplomų, be diktatūros ir totalitarinės dvasios universtitetuose, be miegančių ir inertiškų mokslinių grupuočių, be biurokratijos, suryjančios dar tebedirbančiųjų laiką, pinigus, entuziazmą, be neadekvačios drąsos tikinant, jog Europos duodami pinigai bus sėkmingai paimti ir panaudoti. Kovoti su sovietiniu palikimu: mūsų Universitetų valdymo struktūra, bendruomenės mentalitetu, darbo stiliumi ir visos visuomenės apatija, būtų pabandyta naikinant savivalę Universtitetuose, kurią dabar vykdo niekam neatskaitingi Rektoriai. Atiduodant esminį valdymą, strateginį planavimą, priežiūrą – visuomenei, studentams, darbdaviams. Jų bendram organui - konkurso būdu parenkamai Tarybai. Iki šio pirmadienio Tarybos buvo svarbios Reformos projekte. Bet dabar jau nebe.
Visuomenė turėtų būti sprendėja universiteto valdyme ir esminiuose strateginiuose sprendimuose, o ne pasyvi stebėtoja, kaip bus pagal pirmadienio suokalbio modelį. Tai - ne kompromisas, tai - reformos pasmerkimas stagnacijai. Akademinė bendruomenė ir nusivylusi visuomenė į tai reaguoja vangiai. Reformos, tikros, o ne imituotos, reikia mažai kam iš dabar sistemoje besidarbuojančiųjų ir ją prižiūrinčiųjų. Bet jos tikrai reikia Lietuvai, ateičiai, augantiems ir žinių trokštantiems jauniems žmonėms.
Ar laidotuvės skirtos tik apverkti? Dar galima ir reikia išsivaduoti iš primetamos neteisybės, bent jau pasakant savąją tiesą. Pasakant dar ir dar kartą, kaip galėtų būti, kaip yra pažangiose valstybėse ir jų valstybiniuose Universtitetuose, kokia gali būti siekiamybė, pasakant, kad mums nepriimtina, tai kas vyksta šiandien už uždarų durų, ir kad mums nereikia tokių „žingsnių į priekį“.
Mes Lietuvai linkime kitokios aukštojo mokslo reformos nei žada kompromisinis susitarimas tarp vyriausybės ir rektorių, linkime nenutylančio akademinės bendruomenės šurmulio, nesibaigiančių studentų procesijų, aiškumo ir atvirumo politikams priimant sprendimus. Linkime ir reikalaujame politinės valios ir tikrai reformai.
Užsienio Lietuvių Mokslininkų Forumo (ULMF‘o) nariai:
Dr. Rūta Aldonytė, Floridos Universitetas, JAV
Dr. Daumantas Matulis, Biotechnologijos Institutas, Johnson&Johnson, Minesotos Universitetas, Lietuva-JAV
Sandra M-Abaravičienė, Lundo Universitetas, Švedija
Darijus Strasunskas, NTNU, Norvegija
Visvaldas Kairys, Madeiros Universitetas, Portugalija
Jovita Karanauskaitė, Oksfordo Universitetas, Didžioji Britanija
Dr. Martynas Audronis, Šeffieldo Universitas, Didžioji Britanija
