Pastaruoju metu kaip niekada dažnai įvairiose informacinėse priemonėse linksniuojant medžiotojų ir ūkininkų santykius, išaugusios laukinių žvėrių populiacijos daromą žalą ūkinei veiklai, pravartu susisteminti besikartojančias problemas ir priminti, kaip jos gali būti sprendžiamos vadovaujantis šiuo metu galiojančiais teisės aktais.
Remiantis jais, laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Jų išteklių reguliavimą – medžiojamųjų gyvūnų sąrašą, medžioklės terminus, būdus ir kitus medžiojimo reikalavimus, tvirtina Aplinkos ministerija.
Natūralu, kad painus, daug kartų tobulintas medžioklės teisinis reglamentavimas šiandien ūkininkams yra lyg tankus miškas. Kad keliasdešimties puslapių apimančių teisės aktų nuostatos taptų suprantamesnės, į pagalbą aiškinantis jas pasitelkėme Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Biologinės įvairovės skyriaus specialistus.
Laukinių gyvūnų žala pasėliams ir pievoms
Laisvėje gyvenančių kanopinių žvėrių ir bebrų padaryta žala žemės ūkio pasėliams ar hidrotechnikos įrenginiams atlyginama jei tuose plotuose žemės savininkas nėra uždraudęs medžioti ir jei minėtus žvėris medžioti nėra uždrausta ištisus metus.
Žemės savininkai, valdytojai ar naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą seniūnijai privalo pranešti ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo, išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo.
Seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną apie tai informuoti medžioklės plotų naudotoją ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą (išimtis, kai žalos pobūdį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau nei 7 dienoms). Medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio naudmenoms nustato atitinkamos savivaldybės mero sudaryta nuostolių skaičiavimo komisija.
Lėšos už laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą turi būti sumokėtos per vieną mėnesį nuo žalos apskaičiavimo dienos. Žala atlyginama medžioklės plotų naudotojų arba valstybės vardu Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nustatyta tvarka.
Jei ūkininkas nesutinka su apskaičiuotu žalos dydžiu, jis turi teisę nuostolių skaičiavimo komisijos sprendimą apskųsti teismui.
Medžioklės įstatyme yra numatyta galimybė finansuoti prevencines priemones laukinių žvėrių daromai žalai. Deja, tarp lėšų prevencijai gavėjų numatyti tik miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Prevencijai nuo laukinių žvėrių žalos žemės ūkio naudmenoms įstatymas lėšų nenumato.
Medžiotojų daroma žala pasėliams
Pasėlių išvažinėjimas – tiesiogiai tokio pobūdžio žalos kompensavimo Medžioklės įstatymas ar Medžioklės taisyklės nenumato. Įstatyme, be kitų medžiotojų pareigų įvardijamas ir reikalavimas laikytis etiškos medžioklės. Kita vertus, pasėliams padaryta medžiotojų žala gali būti traktuojama kaip piktybinė veikla nuosavybės niokojimo atžvilgiu.
Šiuo atveju nukentėjęs ūkininkas, siekdamas išsiieškoti nuostolius dėl išvažinėtų pasėlių, pirmiausia turėtų kuo operatyviau kreiptis į policiją ir be pareiškimo, kuriame būtų nurodytos pastebėtos pasėlių suniokojimo aplinkybės, pateikti ir preliminarius skaičiavimus apie patirtą žalą.
Stacionarių medžioklės įrenginių statyba – prie jų priskiriami nekilnojami medžioklės bokšteliai, įvairios slėptuvės, priedangos. Medžioklės plotų naudotojai privalo gauti žemės sklypo savininko ar valdytojo leidimą (pavyzdžiui, sudaryti atitinkamą sutartį) dėl stacionarių medžioklės įrenginių statymo bei eksploatavimo (iš Medžioklės įstatymo).
Minėtą nuostatą, tik šiek tiek pakitusia formuluote kartoja ir Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės: „Draudžiama nesusitarus su žemės sklypų savininkais ar valdytojais, vykdyti jų žemėje biotechnines priemones, statyti ir eksploatuoti medžioklės įrenginius, įrengti aptvarus medžiojamiesiems gyvūnams laikyti“.
Pasėlius nuo laukinių žvėrių ūkininkas norėtų apsaugoti pats
Medžiotojo bilietą turintis žemės sklypo savininkas ar valdytojas, tik susitaręs (deja, teisės aktuose nėra šis susitarimas detalizuotas: nenumatytas jo būdas ar mechanizmas) su medžioklės plotų naudotojais turi teisę kartu su jais (medžioklės plotų naudotojais) medžioti visuose medžioklės plotų vienetuose, į kuriuos patenka jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas.
Turint medžiotojo bilietą pačiam taikytis į gyvūnus, niokojančius žemės ūkio pasėlius ar pievas, draudžiama – šie veiksmai būtų traktuojami kaip brakonieriavimas.
Uždrausti medžioklę privačiame sklype
Medžioklės įstatyme nėra numatyta galimybė ūkininkui bet kuriuo metu kreiptis į savivaldybę su prašymu, kad nebūtų medžiojama jo privačioje valdoje. Šiuo metu galiojančiame įstatyme numatyta, kad tik sudarant medžioklės plotus (įprastai jau suformuotas vienetas nekeičiamas), savivaldybės mero sudaryta komisija informaciją apie privačių žemės valdų įtraukimą į medžioklės plotus turi viešinti šalies ar vietinėje spaudoje.
Savininkas per vieną mėnesį nuo šios informacijos paviešinimo savivaldybės mero sudarytai komisijai (kuri ir rengė medžioklės plotų projektą) raštu turi suskubti pateikti prašymą dėl medžioklės plotų ribų keitimo, t.y. jo sklypo neįtraukti į medžioklės plotus.
Įstatymas taip pat numato ir kitą galimybę uždrausti medžioklę privačioje valdoje, t.y. pasikeitus žemės sklypo savininkui. Tada pareiškimas dėl medžioklės draudimo gali būti teikiamas seniūnijai, kurioje yra šis žemės sklypas, per vieną mėnesį po nuosavybės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.
2005 m. Konstitucinis teismas nutarimu (Nr. 63-2235) nustatė, kad šios dvi šiuo metu galiojančio įstatymo nuostatos, apibrėžiančios galimybę drausti medžioklę privačiame sklype, prieštarauja Konstitucijai ir yra taisytinos taip, kad savininkas galėtų bet kada, nusprendęs uždrausti medžioklę savo sklype, tai padaryti. Deja, Medžioklės įstatymo pakeitimų šiuo klausimu dar nepriimta.
Kai vilkai sotūs, o gyvulių – likučiai
Pavienių vilkų siautėjimo atvejų pasitaiko visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau nuo šių plėšrūnų labiausiai kenčia Pasvalio, Biržų ir Kupiškio rajonų ūkininkai. Žemės ūkio ministerijos duomenimis, 2009 m. vilkai papjovė 30 gyvulių (23 užpuolimo atvejai), 2010 m. – 45 gyvulius (29 atvejai). 2009 m. Pasvalio, Biržų ir Kupiškio rajonuose nušauti 5 vilkai, o praėjusiais metais – 7 vilkai.
Toks Aplinkos ministerijos elgesys (išduoti leidimai nušauti keletą siautėjančių vilkų) sulaukė šių plėšrūnų globėjų organizacijų - Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ ir Lietuvos gamtos fondo, grasinimų apskųsti ministerijos elgesį Europos Komisijai. Vilkai Lietuvoje - ekologinės piramidės viršūnėje.
Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės teigia, kad vilkų medžioklė Lietuvoje yra limituojama, nustatomas medžioklės terminas. Vilkus medžioti leidžiama nuo spalio 15 d. Šiuo metu Gamtos tyrimų centras rengia „Vilko populiacijos valdymo planą“, t. y. remiantis mokslininkų rekomendacijomis dar šį rudenį žada nustatyti šiems metams skirtą vilkų sumedžiojimo limitą ir pasiūlyti Lietuvai tinkamiausią kompensacinį mechanizmą už vilkų padarytą žalą.
Tuo tarpu šiandien vilkų daromos žalos problema bandoma spręsti dairantis į kitas Europos šalis kaimynes, pavyzdžiui, Lenkiją, kur nors vilkų populiacija gerokai gausesnė, jų medžioklė yra uždrausta. Vilkus ginančios visuomeninės organizacijos ūkininkams nuo šių plėšrūnų siūlo paprastas, bet anot vilkų gynėjų, veiksmingas naminių gyvulių apsaugos priemones – vėliavėles, elektrinius piemenis ar specialios veislės šunis (Podhalės aviganius).
Teigiama, kad sunaikinus vilkų populiaciją, milijoninius nuostolius patirtų ir miškininkai - miškų jaunuolynus vilkai saugo nuo kanopinių žvėrių ne medžioklės sezonu, ir žemės ūkis, mat liaudies vadinami miško sanitarais, vilkai išmedžioja ligotus laukinius gyvūnus ir taip užtikrina, kad šalyje nekiltų kiaulių maro, trichineliozės, pasiutligės ir kitų pavojingų ligų protrūkių.
Medžioklės įstatymo (priiimto LR Seime 2002 m. birželio 20 d., Nr. IX-966) ir Medžioklės taisyklių (aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymas Nr. 258) reikalavimų laikymosi kontrolę vykdo aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir policijos pareigūnai. Asmenys, pažeidę Medžioklės taisykles, traukiami administracinėn, civilinėn ar baudžiamojon atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.
