„Kaime greitai bus kalbama ne lietuviškai, o užsienietiškai", – tokią Lietuvos kaimo ateitį piešia Seimo kaimo reikalų pirmininkas Jonas Ramonas. „Balsas.lt savaitė" kalbina parlamentarą J. Ramoną, kuris įsitikinęs, kad valdžiai tęsiant dabartinę politiką lietuviško kaimo tiesiog nebeliks – žemes ir ūkius jau dabar supirkinėja užsieniečiai, o lietuviai mielai juos parduoda. Procesas įsibėgės pasibaigus sunkmečiui.
– Statistika byloja, jog kaimą renkasi vis mažiau žmonių, tad uždaromos mokyklos, ūkiai bankrutuoja. Ar išties viskas eina tik blogyn, juk galime pasigirti nemaža Europos Sąjungos (ES) fondų parama? – klausiame Krikščionių partijos nario J. Ramono.
– Mūsų žemės ūkis, kaip viena stipriausių ūkio šakų, tiesiog nyksta akyse. Beprotiškai pataikaudami ES tampame išlaikytiniais: iš bado nemirsime, priveš čia mums visokių atliekų, o savo nacionalinių dalykų nelabai ką ir turime: liko tik pienas ir grūdai. Apie 600−700 tūkst. ha žemės Lietuvoje – nedirbama. Nė neišnaudojame to potencialo, o kaimo žmonės neturi darbo, uždaromos mokyklos. Nėra darbo, žmonės emigruoja.
– Vis dėlto tokia tendencija pastebima visame pasaulyje, ypač Europoje. Gal tiesiog reikia keistis?
– Ne viskas taip paprasta. Esame agrarinis kraštas – patinka tai kam ar ne, tačiau toks turime ir likti. Turime santykinai didelę teritoriją, kurioje nelabai ką kitą galima ir nuveikti. Iš pačios žemės reikia gauti pridėtinę vertę. o valstybės reikalas yra tai užtikrinti. Reikia tik diskutuoti, kokiomis priemonėmis. Mes tiesiog neišnaudojame savo potencialo.
– Kaip prie to galėtų prisidėti valdžia?
– Pirmiausia, ko pasigendu, reikėtų priešintis – nors esame ES, kad kuo mažiau įvežtų pas mus maisto produktų. Jeigu užkertame kelią, atsiranda galimybė daugiau gaminti mūsų žemės ūkio produkcijos.
– Jūs siūlote tiesiog pažaboti laisvą rinką?
– Žemės ūkiui, manau, tai yra būtina, ypač mažesnėms šalims. Tai galime padaryti nestandartinėmis priemonės − pabandykite į naujas ES šalis ką nors išvežti. Lyg ir gali, tačiau reikalavimai – aukšti: kol tu ką parduosi, įveši – tiesiog prapulsi.
Maža to, reikia ugdyti vartotoją ir produkcijos užauginti tiek, kiek iš mūsų žemės yra įmanoma. Tai skatins eksportą, tai jau papildomos pajamos į biudžetą. Išloštų visi.
– Tačiau gal tuomet nemokame naudotis ES skiriama parama? Pinigų skiriama ir įsisavinama daugiau, o viskas – tik blogyn.
– Vien parama mūsų neišgelbės. Imame tą paramą, įklimpstame į tuos dalykus. Tačiau reikia ir prasmės: jausti, kad valstybė tai, ką tu darai, priima, tuo didžiuojasi. Dabar daug kas sako: jie ima ES pinigus, jie kažkokie netikėliai. Nepasakoma, kad tai daroma tam, kad būtume konkurencingesni, kad modernizuotume savo ūkius. Čia – jau psichologiniai dalykai.
– Jūs – ne tik parlamentaras, bet ir Kaimo išlikimo komisijos primininko pavaduotojas. Kad kaimas nyksta ir išnyks, kartojama jau du dešimtmečius – bent jau priešingai retą girdėjome kalbant. Gal tiesiog per daug dejuojama?
– Galiu atsakyti: iš tikrųjų kaimas nyksta. Tai skaudu. Patiriu tai ir savo kailiu, tai vyksta aplink: ne vienas ūkininkas pradeda galvoti: sąjūdžio laikais išėjome ūkininkauti, savo kaimui atidavėme gražiausius metus. Ir ne vienas pradeda svarstyti, ar laikas nebuvo praleistas tiesiog be prasmės. Kokie epitetai vis dažniau skamba kalbant apie ūkininką? „Vagis", „banditas", „žemgrobys", „žemvaldys" ir taip toliau. Daugiau nieko.
– Tačiau ar tai vien tik valstybės problema? Skatinti žemės ūkį, pretenduoti į aukštesnes kategorijas, regis, pirmiausia turi būti suinteresuota ta socialinė grupė, gyvenanti kaime. Deja, tokio supratimo, pripažinkime, pasigendama.
– Sutinku. Daugelio ūkininkų vaikai labai nenori pasilikti kaime. Tarkime, iš 40 tūkst. pieno pardavėjų jaunųjų ūkininkų tėra 4 tūkst. Matydami tą beviltiškumą jie tiesiog bėga.
Mūsų žemės ūkis pasmerktas. Gerai pažįstu kaimą: ne vienas svajoja, kaip kuo greičiau parduoti savo ūkius užsieniečiams ir daugiau nebeūkininkauti. Mūsų kaime klegės ne lietuviška kalba ir dvasia, o užsienietiška. Tendencija aiški. Žinau, kad ne vienas ūkininkas prieš krizę jau derėjosi, ne vienas savo ūkį pardavė. Tačiau tai tik pirmieji reiškinio daigai. Gal ūkių jau būtų parduota daugiau, nes tie, kurie prieš krizę taip nepasielgė, dabar labai gailisi.
