Į „Google“ paieškos sistemą įrašius jūsų pavardę, randama 12 tūkstančių gana reikšmingų paskyrų – nemažai, kai jums tik 22-eji. Turbūt jau turite teisę jaustis daug pasiekusi.
Taip, pagal savo amžių jaučiuosi pasiekusi nemažai. Tiesa, kartais pagalvoju, kad bendraamžiai jau baigė mokslus, o aš vis dar tebesimokau tarptautinių santykių ir politikos... Tačiau manęs tokiais atvejais draugai dažniausiai perklausia: „O ar daug tavo amžiaus žmonių jau turi šešerių metų darbo stažą?“ Taigi dėl veiklos tikrai džiaugiuosi, bet manau, kad kol kas tai pirmasis laiptelis. Esu maksimalistė – turbūt todėl, kad man dar tik 23-eji.
Kuo matuojate pasiekimus – uždirbtais pinigais, pareigomis, laidų reitingais?
Pasiekimus matuoju eilutėmis, kurias galiu įrašyti į gyvenimo aprašymą. Tai skirtingos sritys: MTV, „Kakadu“, tiesioginis eteris laidoje „Dvi minutes šlovės“, darbas radijo laidoje, daugybė interviu su politikais... Juk man buvo tik 17 metų, kai pirmą kartą dirbdama MTV ėmiau interviu iš prezidento Valdo Adamkaus. Kažkodėl visai nebijojau – tik gal ne todėl, kad esu drąsi mergina, o todėl, jog šalies prezidentas toks – šalia jo jautiesi labai jaukiai.
Vis dėlto turėtumėte būti drąsi. Juk kažkada įveikėte labai didelę atranką „MTV Baltic“ vedėjo kėdei užimti, o tuo metu dar net vidurinės nebuvote baigusi.
Dėl tos drąsos... Su savimi stengiuosi labai daug kalbėtis ir dirbti. Galima sakyti, gyvenu savitaiga. Juk gyvenime visaip gali būti, bet galiausiai rezultatas priklauso nuo tavo minčių. Ir jei žinau, kad man darbe ar dėl darbo reikia kažką padaryti – tiesiog einu ir darau. Na, maždaug tokiu principu – „tu gali“. Šios frazės nekartoju, ji tiesiog manyje gyvena. Juk kaip galvoji, kaip save ruoši – taip ir jautiesi. Aišku, jei man reikia eiti pas gydytoją, tai nepadeda – tada sėdžiu ir drebu (šypsosi).
Kai buvau maža, su šokių grupe daug keliaudavome. Niekada neįsimindavau kelio užsienyje, nes nežiūrėdavau, kur einame. Bet kai pirmą kartą reikėjo pačiai susiorientuoti – iškart perpratau transporto sistemą ir nepaklydau. Tiesiog nebijau daryti. Jei nežinau – niekada nesigėdiju klausti. Ir dar po kelis kartus perklausti, jei man paaiškino, o aš vis tiek nesupratau. Stresinėse situacijose nepanikuoju – psichologiškai išlieku rami. Gal šis charakterio bruožas anuomet lėmė pergalę MTV. Nors tada, atsimenu, į burną kokias tris dienas nė kąsnio neėmiau – jaučiau spazmus skrandyje.
Ar jums aktualu baigti politikos mokslus, jei jau pasukote visai kitu keliu ir juo žengti neblogai sekasi?
Taip, nes tarptautinius santykius ir politiką pasirinkau, kai dar buvau visai maža, gal kokių dvylikos metų. Tuomet pasakiau sau, kad baigsiu savąją Klaipėdos mokyklą, politikos mokslus, tada važiuosiu į Prancūziją – dėl to ir prancūzų kalbą rinkausi mokytis. Bet savo mokyklos taip ir nebaigiau, nes 12 klasę dėl darbo jau teko baigti Vilniuje.
Todėl dabar labai neplanuoju – tu planuoji, o Dievas juokiasi. Gyvenu šia diena, turiu planų ir tikslų, bet mano planavimas atrodo taip – ne „bus šitaip“, o „aš noriu, kad taip būtų“. Jei labai nori, dažniausiai taip ir nutinka. Bent mano gyvenime. Net jei kažko sieki nuklysdamas į šalį – štai dvejus metus po mokyklos nestudijavau, tik dirbau – bet paskui vis tiek grįžau prie mokslų. Nors galbūt politike ir nebūsiu.
O juk dar dirbote ir radijo laidoje „Radistai“. Ar darbų ir mokslų krūvis ne per didelis?
Iš tiesų ant pečių buvau užsikrovusi labai didelį krūvį, pavargdavau. Kartais net neturėdavau laiko pagalvoti, ko noriu ir kaip jaučiuosi. Vis dėlto darbas man – labai svarbus. Net ne koks nors konkretus, o apskritai – vienas tikslų. Jei neturėčiau jokio tikslo, nežinočiau, dėl ko ką nors darau – galėčiau šokti nuo dangoraižio. Nes tik tikslai veda į priekį. Todėl gyvenu labai įtemptai, bet man tai tinka.
Ar teko kada nors nujausti gyvenimo permainas?
Netikiu horoskopais, sapnų reikšmėmis, tačiau pasąmonės galia tikiu. Atsimenu, vienu metu vis sapnavau krintančius dantis – krito ir krito jie man kiekviename sapne. Labai nemalonu. Buvau girdėjusi, kad tokie sapnai lanko prieš kieno nors mirtį. Vieną rytą pabudau ir net pagalvojau: „Jau greičiau kas nors atsitiktų ir visa tai baigtųsi, nes nebegaliu taip gyventi.“ Net miegoti nebenorėdavau eiti. Paskui draugė pasakė: „Šis sapnas nerodo, kad kas nors mirs, jis reiškia didelius pokyčius gyvenime. Kuo daugiau kraujo, kuo nemaloniau – tuo aštresni bus tie pokyčiai.“ Ir ką jūs manote – nepraėjo daug laiko ir viskas apsivertė aukštyn kojomis! Pasikeitė gyvenamoji vieta, mano būsena, pasikeitė darbas ir įstojau mokytis. Visa tai įvyko kone per savaitę. Tikrai buvo sunku ir net skausminga. Sapnai baigėsi, bet gal tai sutapimas...
Apskritai, ar jums sunku priimti sprendimus? Ar ilgai renkate papildomą informaciją, ar klausimus išsprendžiate staigiai ir daug negalvodama?
Visada galvoju ir kartais dėl to net gyvenu nuolat patirdama įtampą. Galvoju, galvoju, analizuoju, analizuoju, vertinu, žvalgausi... Bet kai ateina laikas priimti sprendimą, staigiai kertu. Dėl to mamytė vis kartoja: „Nedaryk skubių išvadų.“ Mano mama apskritai yra „turbo“. Ji – mano geriausia draugė. Visada su ja galėjau ir galiu pasikalbėti, pasitarti, nors ir elgiuosi labai savarankiškai.
Internete peržiūrėjau jūsų tinklaraštį pingleti.com. Domitės mada – matyti, kad žavitės drabužių kolekcijomis, įdomiais batais. Ar daug išleidžiate aprangai?
Taip, mada man įdomi. Nesigėdiju pasakyti, kad man patinka gražūs daiktai. Juk esu mergina. Nesu iš tų, kurios sako: „Man neįdomu, kaip atrodau. Tai paviršutiniška, todėl šie niekai man nerūpi...“ O iš tiesų ir domisi, ir perka, ir nori gerai atrodyti, ir išleidžia aprangai nemažai pinigų. Ir aš išleidžiu. Jei man patinka daiktas, kitą kartą galiu ir kvailai pasielgti – bet juk dirbu ir uždirbu, nesu išlaikoma tėvų. Ir batelių man patinka turėti, ir visai nemanau, kad tai paviršutiniška.
Tačiau labai daug daiktų neturiu. Geriau mažiau, bet tokie, kurie iš tiesų labai tinka ir patinka. Smarkiai tais drabužiais neapsikraunu, nes vis tiek paskui visų nenešioju. Kartais draugai juokiasi: „Turi tiek džinsų, bet vis tiek su tais pačiais vaikštai.“ Gal namie esu kiek pedantiška – dar ir dėl to man nepatinka daug daiktų. Mano namuose jie visi tvarkingai sudėlioti: batai – dėžutėse, o drabužiai sukabinti pagal spalvą, paskirtį, firmą ir pagal tai, kaip jie man patinka.
Ar esate patenkinta savo išvaizda, jaučiatės graži?
Na... taip. Nors, mano nuomone, gražiausios – lotynų amerikietės! Pasakysiu taip – kai nuo gimimo girdi pagyrimus, jais patiki. Augau tokioje aplinkoje, kurioje gavau labai daug dėmesio. Niekada nebuvau lepinama materialiais dalykais, nors viską turėjau, net privačioje mokykloje mokiausi. Buvau gerai lavinama – mano teta su dėde tonomis veždavo enciklopedijas. Pavyzdžiui, pagal lapelio formą ar paukščio čiulbėjimą galėdavau įvardyti, kas tai. Tačiau svarbiausia – visada girdėjau tik gražius žodžius: „Kokia mūsų Ugnė gera mergaitė, kokia graži, kokia protinga, gabi – šoka, dainuoja...“ Mano vasaros buvo kaime, ant šieno, su tikromis uogomis ir daržovėmis. Gavau labai daug meilės. Nuo mažens visur dalyvaudavau – renginiai, konkursai... Gal todėl pasimaivydavau – ir durimis trinktelėdavau, ir atsikalbinėdavau. Bet dariau tai vaikiškai ir nepiktai – todėl ir mokytojai ant manęs nepykdavo. Dėl to visada jaučiuosi gerai, nes gėris aplink mane buvo visada.
Kaip reaguojate į žmones, kurie dėl kokios nors priežasties į jus žiūri nepalankiai arba, pavyzdžiui, net neigiamai?
Man labai sekasi, kad tokių sutinku mažai. Jiems arba nusišypsau, arba tiesiog nueinu. Niekada nesiveliu į konfliktą. Taip, esu degtukas, bet toks švelnus degtukas (šypsosi). Nematau reikalo kovoti su žmonėmis. O komentarų internete neskaitau – neverta. Jei kažkas kritikuoja, apie mane ką nors meluoja, skleidžia paskalas – užsimerkiu, man neįdomu. Pagaliau gal nelabai tokiems veikėjams ši veikla sekasi... Pati nemeluoju ir nemėgstu, kai man meluoja. Jei sužinau, kad melavo – viskas. Bendrauju, bet turiu tai omenyje.
Jūsų įvaizdis „Kakadu“ labai žaismingas ir gyvas. Kiek jis atitinka realybę?
Sakau taip: esame dvi Ugnės – ir labai skirtingos, ir gana panašios. Todėl viena kitą labai papildome. Labiausiai skirtingos tuo, kad toji Ugnė – galbūt daugiau sau leidžia, nes visuomet gali pasiteisinti kaip personažas.
O jūs sau daug neleidžiate?
Kai tikrai žinau, kad galiu, kartais leidžiu sau būti kandžiai. Bet tam tikroje aplinkoje, prie tam tikrų žmonių – tikrai ne. Kai matau, kad liksiu nesuprasta. Be to, amžius man dar neleidžia labai pasireikšti. Mane auklėjo gana griežtai ir konservatyviai, išmokė būti pagarbia. Galėčiau drėbti, bet susilaikau, nes vis dėlto tai būtų nemandagu.
Išvydus mane gatvėje ar klube galima pagalvoti, kad esu labai atsipalaidavusi ir linksma, vėjavaikiška. Tačiau iš tiesų esu labai rimta. Gal net per rimta – kartais man žmonės apie tai net pasako. Man patinka aiškios taisyklės, ritmas, darbas. O jei kažkam atrodo, kad tai – blogai, tegul žiūri savęs!
Paradoksas, kad jums nepatinka paskalos, vakarėliai, į kuriuos beveik nevaikštote, o juk „Kakadu“ laida sukonstruota ant panašaus pamato.
Vakarėliai man labai įdomūs, bet ne tie, kuriuose žmonės su manimi sveikinasi per petį žvalgydamiesi, ar juos fotografuoja ar ne. Iš manęs draugai juokiasi, kad niekada nieko nežinau. Kartais net tų viešųjų paskalų apie žinomus žmones – nes man jie neįdomūs.
Tačiau laidoje jaučiuosi visai patogiai – nes tai mano darbas, man nesunku smagiai papasakoti, be to, mūsų kolektyvas labai geras. Man patinka dirbti televizijoje – joje atradau save ir pamačiau, kad galiu čia būti, jog man visai gerai sekasi. Pagaliau pavartau ir žurnalus, ir apžiūriu nuotraukas internete – bet turbūt labiausiai tas sukneles ant raudonojo kilimo (šypsosi).
Apibendrinant turbūt galima pasakyti, kad esate laiminga mergina, kuriai sekasi?
Kalbant rimtai, tikrai viskas yra gerai. Nors dažnai pabambu, kad tas negerai, anas negerai, tai man šilta, tai man šalta, tai noriu valgyt, tai persivalgiau... Esu nuotaikos žmogus, o tų dienų būna visokių. Bet gimiau labai geroje šeimoje, ramioje, be jokių cunamių šalyje. Mane myli, likimas, galima sakyti, apdovanojo, turiu visas galimybes: keliauti, mokytis, esu savarankiška. Nedaug, bet turiu žmonių, kurie manimi rūpinasi, draugų. Esu sveika ir man brangūs žmonės taip pat sveiki, o tai man atrodo labai svarbu, nes pinigus gali uždirbti, namus pasistatyti, draugą ar meilę sutikti, mokslus pakeisti... Bet jei tau ar artimam žmogui gamta nedavė – esi bejėgis. Taigi rimčiau pagalvojus, galiu rasti milijoną priežasčių, dėl ko šiandien galiu jaustis laiminga.
